Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.