Emigracija - Lietuvos pabaiga. Perskaičiau, taip ir nesupratusi, apie ką Tomas Gilius norėjo parašyti. Pasaulio pabaigą? Vertybių nuvertėjimą? Tautiškumo nutautėjimą? Perskaičiau antrąkart, bet aiškiau netapo.
Taip ir nesuvokiau, kam buvo rašyta, - sau, lyg darkart norėtum pasitapšnoti sau per petį, kad likai; sau, kad pasidrąsintum susipakuoti lagaminą; išvykusiems ir nepritapusiems, kad primintų, jog lietuviška duona skalsesnė Tėvynėje, bei įtikintų grįžti greičiau, nes Lietuva greitai taps nebe Lietuva; o gal išvykusiems ir pritapusiems (ar bent taip mąstantiems), bet priekaištaujant, kad vis tiek netaps pilnaverčiais svetimos visuomenės nariais (kaip panašiai užsiminė gerbiamas Leonidas Donskis).
Trumpai apie pritapimą. Juk pritapti stengėmės visą gyvenimą: darželyje, mokykloje, universitete, darbe, naujame darbe, santykiuose, draugystėse, kaimynystėje... Juk visą gyvenimą kuriame ryšius, juos nutraukiame ir vėl kuriame. Todėl neburkite iš kavos tirščių, jog išvykę mes vis tiek niekada nepritapsime, net ir skaitydami vietinę spaudą, su vietiniais gerdami vietinį alų ar vyną, o po to su vietiniu ar vietine netyčia ar tyčia atsidūrę vienoje lovoje. Beje, o gal nepritapti įdomiau? Nekalbu apie nesugebėjimą išmokti svetimos šalies kalbą ir užsidarymą lietuviškame gete. Galbūt jausdamiesi baltomis varnomis turime didesnį akstiną kažko siekti (įrodant sau, vietiniams ir likusiems)? Kuo toliau, panašu, tas nepritapimo koziris tampa vis svarbesniu tarp antiemigrantų.
"Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia."
Taip skamba paskutinė grėsmingai niūri autoriaus pastraipa. Herojus žūva, temsta, iš tolumos atidunda tamtamai, minia pasimetusi, kažkur gailai sukaukia šuva. Apokalipsė.
Tomai, geriau fotografuokite, matau, tai jums neblogai sekasi. Arba paskaitykite gerą knygą.
Monday, July 23, 2007
Pabaiga - tik nesupratau, ko
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
1 comment:
Manau, straipsnis apie tai, kad reikia išsivaduoti iš nostalgijos kalėjimo ir pradėti naują gyvenimą svetur. Nes veidu į Lietuvą gyventi ir iš jos kažko tikėtis - sunki ir beprasmiška emocinė bausmė sau. Ko gero tai ir yra ta tikroji Lietuvos pabaiga - suvokimas, kad emigranto pavirtimas imigrantu bei asimiliacija į naują kultūrą neišvengiama.
Post a Comment