Darbas, automobilis, šeima, butas, jei kam pasisekė - namas. Eiliškumas gali skirtis, bet, regis, bent dauguma išties susitvarkė gyvenimus. Klasiokai, kursiokai, buvę bendradarbiai ir kiemo draugai. Mano, Lauros, Artūro.
Grįžus į Lietuvą neretai net nustembi, - kaip greitai! Ar pavydžiu? Pavydžiu jaukios idilės. Ir susimąstau, kiek tas susitvarkytas gyvenimas truks, ir ar ilgai jie liks juo patenkinti. Šiandien - darbas, šeima, butas. O kas rytoj? po metų? Ant peties tupi kipšas ir šnabžda: neilgai jų upės pienu plauks. Gal jis teisus. O gal ir ne...
Žiūriu į svetimą laimę - kartais, regis, labai įtikinamą, o retkarčiais vimdančiai saldžią, - vis mąstau, ką aš susikūriau. "Ar susitvarkiau gyvenimą?" - klausiu savęs žiūrėdama į veidrodį vakarais, valydamasi nubėgusį tušą ir klausydamasi Ninos Simone.
Norėčiau, kad niekada neišauštų diena, kai sakysiu "Atlikta!" Nenoriu susitvarkyti gyvenimo. Baisu, bet geidžiu nežinomybės ir chaoso, spontaniškumo ir rizikos. Pabudusi ryte ir savo trumparegiškomis akimis pro langą žiūrėdama į išplaukusį miestą norėčiau neturėti planų. Žvelgdama į tvarkaraščių švieslentę oro uoste norėčiau nežinoti, kur skrendu. Norėčiau nepristigti valios išeiti iš darbo vos pajutusi, kad jis - ne man. Norėčiau vėl atsidurti nepažįstamame didmiestyje su penkiais eurais kišenėje ir mažu lagaminėliu. Norėčiau norėčiau norėčiau... Norėčiau gyventi gyvenimą, o ne jį susitvarkyti. Galbūt dėl to, kad man 25. Tik? Jau? Bent jau norėčiau pamėginti. O tada... susitvarkyčiau gyvenimą.
O čia vietoje PS paklausyti siūlau - labai miela muzikytė Kings of Convenience
Sunday, March 04, 2007
Apie sutvarkytus gyvenimus
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
1 comment:
tiesiog jaunystė kalba tavo lūpomis, o to gyvenimo neįmanoma susitvarkyti, pabandyk ir įsitikinsi. Man jau senatvė ant nosies, o vis dar svajoju susitvarkyti ne gyvenimą, o bent kambarį :)
Post a Comment