Ligos, kad jas kur

Pernai pavasarį ėmė svaigti galva, dusdavau, labai greitai pailsdavau, miegoti kartais norėdavosi kiaurą parą, staiga imdavo pykinti, apetitas tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Pastojau, manote? Ir aš taip spėjau. Nors galimybės lyg ir nelabai turėjo būti. Bet vis dėlto nesmagu nežinoti.

Į kuprinytę susikroviau porą knygų, užrašų knygutę, sumuštinių, vandens ir išėjau į ligoninę. Sesė sakė, kad gali tekti laukti parą, gal kelias. Kai kurie, belaukdami gydytojo, miršta. Rimtai. Airiškos sveikatos sistemos ypatumai - prieš keliolika metų čia drastiškai sumažino lovų skaičių, todėl šiandien dažnai neužtenka pajėgumų priimti ligonių. Visa laimė, pralaukiau kiek daugiau nei pusę paros - 15 valandų. Suvalgiau sumuštinius, daviau kraujo ir šlapimo tyrimus. Širdies ritmo vis nejaukiai atsiprašinėdamas ir aplink mano grožybes atsargiai visokius dalykėlius klijuodamas pasiklausė gana išvaizdus broliukas (regis, taip vadinami seselės vyrai).

Galiausiai atėjo akistatos su gydytoja akimirka. Mažakraujystė. Nuo širdies nusirito akmuo ir apėmė graudi savigailiška nuotaika, kuri aplanko tik ligoninėse.

Grįžau į Lietuvą. Kaip prezidente Baltijos-Amerikos klinikoje per tris dienas pasidariau visus reikalingus tyrimus. Beje, ligoninę labai rekomenduoju. Nepigu, tačiau taip nenumelžia kaip Grybo gatvėje.

Mane pripumpavo geležimi. Tiesa, pajuodo dantys, užkietėjo viduriai ir tuštinausi juodai. Uoliai ėmiau valgyti jautieną, burokėlius ir džiovintus vaisius. Susitaikiau su mintimi, jog nelabai galiu būti vegetarė. Sveikos dietos laikiausi net grįžusi į Dubliną.

Dabar vėl pavasaris ir vėl jaučiuosi panašiai kaip pernai. Viename portale perskaičiau, jog liaudies medicina rekomenduoja vartoti dilgėlių ir dobilų užpilus bei žemuoges ir šaltalankio uogas. Kur aš rasiu šaltalankio Dubline? Ir į Lietuvą nenoriu, nes suplanavau atostogas Ispanijoje bei Italijoje. Reiks rytoj keltis anksčiau ir šukuoti Dublino sveikatingumo parduotuves.