Užrašai iš Italijos. I dalis

Italija išties yra kaip tas vitrinoje akį traukiantis batas, kurį pasimatuoji ir staipydamasi prieš veidrodį imi svarstyti: atrodo puikiai, bet ar tinka? gal kiek ankštokas, tačiau turėčiau pranešioti; patinka, tačiau gal neilgam.



Mano afera su Italija truko penkiolika dienų. Traukiniais sukoriau apie 5000 km, išgėriau pakankamai vyno, patenkinta į kairę ir dešinę karksėjau "grazie mille", mokiausi ignoruoti besarmačių italų ir jais apsimetančių rumunų replikas, mėginau perprasti, kodėl čia tiek daug dykaduonių "paprašaininkų", pasičepsėdama kirtau gelati, mačiau Siksto koplyčią ir garsiojo Dovydo kopiją, klausiausi bendrakeleivių "backpackerių" istorijų, dviračiu važiuodama Toskanos miškais buvau pakviesta į pasimatymą ir vos neatsisveikinau su savo rankine naktiniame traukinyje. Bet apie viską nuo pradžių, po truputį ir šiek tiek nuosekliau.

Napoli

Neapoliečiai apsiskalbė. Siaurose gatvėse ant palangių, langų, balkonų ir virvių vėjyje suposi marškiniai, kelnės ir apatinis trikotažas. Traukiau į plaučius Italiją: sūrų užmerktų sardinių kvapą vietiniame turgelyje, ką tik sumaltų kavos pupelių aromatą, padirbtais D&G diržais prie stoties prekiaujančių vyrų prakaitą, sumišusį su maniškiu, šviežių mandarinų gaivą ir geriausios pasaulyje picos gundantį aštrumą.



Neapolio bijojau. Giliai kuprininėje slėpiau fotoaparatą ir piniginę. Diauriausi, ar tik iš paskos motoroleriu neatidumia koks ilgapirštis ir negalėjau atsistebėti carabinieri gausa. Jie oriai žingsniavo gatvėmis vilkėdami pasiutiškai gražias uniformas (girdėjau, Armani), glebėsčiavosi su praeiviais ir kartais rūkė cigarus.

Neapolis nebuvo nupudruotas kaip kai kurie Europos didmiesčiai: nuo namų byrėjo raudonas tinkas, gatvės duso nuo dulkių, o automobiliai ir motoroleriai kaip išprotėję chaotiškai pypeno. Miestas buvo kaip ta pica už vieną eurą: paprasta, neišpuoselėta, skubiai suvyniota į servetėję, bet tikra. Itališka.

Sicilia

Išties turėjau atvykti į Kataniją, tačiau niekam nepranešus, jog turiu pakeisti traukinį, atsidūriauiš vaikystės dėl komisario Katani žinomame Palermo. Ir likau labai maloniai nustebinta. Nakvojau senoviniame name už 35 eurus. Kaip kokia italė balkone pasidžioviau skalbinius ir iš ryto pasisveikinau su kaimynu, pūtūsiu žolytę. Palermo apskritai daug kur praplevendavo salsvas žolytės kvapas.

Ryte buvau netikėtai maloniai nustebinta gavusi kuponą pusryčiams netoliese esančioje kavinėje: labai stiprus ir liliputiškai mažytis espresso su ricotta įdarytu brioche.

Apžiūrėjau katedrą, išpuoštą arabiškasi motyvais, pasivaidenau prie kelių turistų grupių (geriausias būdas greitai atrasti ką nors įspūdingesnio, kai nė itin daug laiko), trumpam pasiklydau vienoje iš tų skalbiniais išdžiaustytų gatvyčių ir išvykau į Kataniją.



Kadangi nebespėjau į link Etnos vežantį autobusą, teko pasitenkinti paklaidžiojimu miesto gatvėmis ir nesėkmingomis atidarytos trattoria paieškomis. Nelemta siesta - ritorno subito (it. grįšiu netrukus). Užtat sukirtau labai skanių pistacijų skonio ledų ir buvau pavaišinta šokoladiniu pyagėliu bei cappuccino - nufotografavau kortomis žaidžiančiius senukus, o vienas jų pamojo sektį jį. Įtariai pamaniau, kad gal vedasi į krūmus, tačiau jis parodė vietinę kavinę. Tepasakė grazie. Beliko atsakyti grazie mille.

Pakeliui į Romą vis dėlto trumpam išvydau Etną. Pirma nesupratau - debesis ar kalnas. Bet bendrakeleivis Mario patikino, kad Etna.

Roma

Ją atradau ankstyvą ketvirtadienį, maždaug apie septintą valandą ryto, kai gatvės dar neduso nuo turistų, o už kelių valandų beprotiškai užsikimšiančias sankryžas tik retkarčiais kirsdavo vienas kitas motoroleris.

Roma budo. Iš Trevi fontano vyrai oranžiniais drabužiais traukė į amžinąjį miestą grįžti norinčių turistų monetas (sako, kartais per mėnesį dugne nusėda daugiau nei tūkstantis eurų), padavėjai dengė stalus iškrakmolintomis staltiesėmis, o prie bažnyčios prisėdęs vargeta taisė sveikatą nuo vakar butelyje likusiais keliais lašais "Frascati".

Po kelių valandų Trevi fontaną vėl užguls gaujos turistų, Ispaniškuosius laiptus užsės šimtai italų, japonų, amerikiečių ir rusų, o šaligtviais, akligatviais, kelkraščiais, promenadais ir kiemais lyg bitės ims zursti motorleriai. O kol kas Roma budo ir tokios nurimusios jos nebeišvydau per keturias čia praleistas dienas.



Žingsniavau palei Tibrą po žaliuojančiais platanais. Netikėtai už kampo pastebėjau Koliziejų, smalsiai dairiausi per upę ieškodama Šv. Petro bazilikos kupolo ir vis dirsčiodama į savo "Lonely Planet" nuklydau į kažkurią iš aikščių.

Visi Romos laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Nebesuvokiau, kelinta dabar valanda, nebesusigaudžiau, kur barokas, o kur jau ne, kur gražu, o kur dar gražiau, ir kaskart į rankas paėmusi "Nikoną" svarsčiau, kaip viename kadre sutalpinti kuo daugiau Romos. Kaip ir Siksto koplyčioje besibraudama per jūrą turistų užvertusi galvą mąsčiau, kaip reikėtų žiūrėti į freskas, kad išvystum ir suprastum daugiau.



Roma glumino ir vargino. Buvo žavu stebėti kavinėse cafe fredo ar espresso gurkšnojančias senyvas poras, godžiai lyg būtų vaikai gelati laižančius suaugusius, išdidžiai gatvėmis žingsniuojančius velniškai patrauklius policininkus. Žinoma, erzino masės turistų, prie metro šmirinėjantys kišenvagiai, pinigų kaulyjančios čigonės, įkyrūs padirbtų prabangių niekų pardavėjai ir be jokios sarmatos įžūliai preinančias moteris nurenginėjantys italai.

Godžiai lyg vaikas Piazza Navona laižiau šokoladinius ledus ir klausiausi gatvės muzikantų.

Roma paliko įspūdį, bet gyventi joje, kaip sakė mano viena draugė, būtų nelengva. Tačiau visi keliai veda į Romą ir trumpam čia darkart mielai užklysčiau.