Ekonominiai migrantai: pradžia, nauda ir perspektyvos

Buvo, berods, 2001-ųjų birželis, kuomet nei iš Vilniaus, nei iš Karmėlavos dar neskrisdavo pigių skrydžių oro bendrovės ir keliauti į Londoną ar Dubliną tekdavo autobusu. Po pirmųjų 12 valandų autobuse pamažu pasklisdavo rūkytos šoninės, šprotų ir agurkų kvapas, dar po šešių Kauno stotyje įlipęs vyriškis merkdamas akį ir šiepdams ūsą pasiūlydavo alaus, o likus keliems šimtams kilometrų iki Calais tas pats vyriškis intensyviai imdavo studijuoti laiškus ir dokumentus, Doverio uoste turėsiančius įtikinti Didžiosios Britaniijos pareigūnus pase įspausti įrašą "Leave to enter for six months: emplyment and recourse to public funds prohibited".

Kai kurie išties neketindavo dirbti - tiesiog vykdavo aplankyti metus nematytų giminaičių, o kai kurie sportiniame krepšyje veždavosi drelę ir oblius, bet sakydavo, jog vyksta pamatyti Big Beno. Vienus įleisdavo, o kitus ne. Dažniausiai pagrįstai. Kaip ir anksčiau Jungtinių Valstijų ambasadoje Vilniuje dirbusi pareigūnė, dalyvaudavusi interviu su asmenimis, prašančiais JAV vizos ir dažniausiai užuosdavusi tuos, kurie ketindavo likti Dėdės Semo žemėje. Apie ją sklisdavo kalbos, jog anksčiau darbavosi CŽV. Nenustebčiau.

Su antspaudu pase grįždavau į autobusą, Londono centre esančioje Viktorijos stotyje persėsdavau į kitą ir paryčiui jau mindžikuodavau ties Airijos muitininko būdele ir giedodavau prieš tai dieną britų pareigūnams atliktą dainelę, jog važiuoju aplankyti sesers. Meluodavau iš dalies - išties vykdavau pas sesę, tačiau pauždarbiauti ketindavau. Norėjau susitaupyti kelionei į Ameriką, kad ten nereiktų pernelyg jaudintis, jog turiu kažkam grąžinti skolą. Ir ačiū Dievui, neteko kalbėtis su tariamąja buvusia CŽV darbuotoja - jaučia mano siela, kad Filadelfiją ir Niujorką būčiau mačiusi kaip savo ausis be veidrodžio, nors neketinau likti. Tiesa, jau būnant JAV porą kartų tokios mintys aplankė. Kartais pagalvoju, kad gal vertėjo likti.

Tą birželį sulaukiau skambučio ir pasiūlymo pavertėjauti pusdienį per valandą užsidirbant 25 Airijos svarus (maždaug apie 35 eurus). Airijos teisingumo departamente. Politinio prieglobsčio pasiprašiusiam lietuviui. Per porą valandų sužinojau, jog jam kiek per trisdešimt, jis iš Panevėžio, ten pradėjo verslą, jį ėmė reketuoti čigonai, todėl Airijoje pasipašęs prieblobsčio. Pokalbiui su pareigūnu pasibaigus ir šiam išėjus su panevėžiečiu apsikeitėme šypsenomis ir mandagiai atsisveikinome. Nežinau, kaip baigėsi jo byla. Tokių ir panašių "prisidavėlių" (taip neretai vadinami prieglobsčio prašytojai) iš Lietuvos bylų Airijos pareigūnai nagrinėjo ne vieną ir ne dešimt.

1990-1992 m. vos 160 žmonių kreipėsi į Airijos pareigūnus prašydami prieglobsčio, o 2002 m. kas mėnesį prieglobsčio prašydavo net 1000 žmonių. Iki 2003-ųjų metų prieglobsčio pasiprašę ne Europos Sąjungos piliečiai, Airijoje susilaukę vaiko, galėdavo prašyti rezidento statuso (leidžiančio dirbti) ir jis dažniausiai būdavo suteikiamas. Nuo 2003-ųjų, kai Aukščiausiasis teismas nutarė, kad tokiais atvejais ne ES piliečiams rezidento statusas neprivalo būti automatiškai suteikiamas, prašančiųjų prieglobsčio gerokai sumažėjo.

2004 m. mes įstojome į Europos Sąjungą, potencialūs prieglobsčio prašytojai bei nelegalai tapo ekonominiais migrantais, iki šiol dirbusieji be darbo leidimų galėjo atsipūsti - nebereikėjo bijoti, kad Garda (Airijos policija) ar kiti pareigūnai paprašys asmens dokumentų, o oblius ir dreles į sportinius krepšius įsimetusiems vyrams nebereikėjo meluoti, jog važiuoja pamatyti Big Beno. Be to, į Lietuvos rinką žengė "Ryanair" ir 2000 km kelionės nebereikėjo įveikti autobusu. Štai netikintiems ekonominių migrantų nauda pirmasis kontrargumentas.

Antrasis argumentas

Studijuodama Vilniaus universitete buvau pasirinkusi kursą "Lietuvos žydų istorija". Sužinojau, kad jei ne XX a. pradžioje Lietuvoje gyvenę 154 tūkst. žydų (apie 7.5 proc. tuometinės populiacijos), jų ryšiai bei finansinė parama, Lietuva po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. niekuomet nebūtų ėmusi taip sparčiai stotis ant kojų. Tuomet net buvo įsteigta Žydų reikalų ministerija.

Nors vienas Dievas težino, kiek mūsų išsibarstę po pasaulį, o šį pavasarį paskelbtais pernykščio Airijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyvena vos 25 tūkst. lietuvių, kaip ir Markas Tvenas mes žinome, jog "yra trys melo rūšys: melas, bjaurus melas ir statistika". Todėl suskaičiuoti, kiek iš Lietuvos biudžeto kasmet nubyra kiekvienam emigrantui ir kiek mes turime į jį grąžinti, yra sudėtinga, o galbūt net beprasmiška.

Tiesa, Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška prieš kelis mėnesius teigė, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos bankus iš užsienio, 2005 m. siekė apie 866 mln. litų, o 2006 m. ši suma viršijo 1 mlrd. litų. Pridėkime per šventes ir vasarą restoranuose, grožio salonuose, stomatologijos klinikose bei parduotuvėse paliekamus litus, investicijas į nekilnojamąjį turtą, turizmo sektorių, uošviams nuperkamą automobilį ir skalbyklę krikšto mamai... Kaip buratinai sodiname monetas ir tikime užaugsiant pinigų medį Tėvynėje. Įdomu, kas atsitiktų, jei metus Baltijos tigrui (ar vis dar grėsmingai riaumojančiam?) nenumestume nė kasnio? Aš - ne ekonomistė, tačiau ir kelmui aišku, kad jei ne ekoniminiai migrantai, Lietuvos darbdaviai pardavėjai ir prekių demonstruotojai nesiūlytų 3000 Lt, kaip teigia Lietuvos darbo birža. Tiesa, iki šiol neįsivaizduoju, ką už tokius pinigus reiktų demonstruoti ir pardavinėti. Štai ir antrasis ir, ko gero, svariausias kontrargumentas apie ekonominių migrantų naudą. Jei kas uoliai finansiškai prisideda prie Lietuvos gerovės, tai tikrai mes. Belieka tikėtis, kad mūsų nesušaudys...

Antiemigracija=antiimigracija?

TetaSigita svarsto, kad jei dabartiniai migrantai šitiek jėgų, kiek jiems teko prarasti, kol jie įsitvirtino užsieniuose, dažnai žemesnėje pakopoje nei Lietuvoje, būtų panaudoję Lietuvoje, tai gal ir čia būtų kas nors pasikeitę. Gal. Nors vis dėlto matau, kad labai norint užsienyje susikurti naują pradžią žymiai paprasčiau nei Lietuvoje. Keturiasdešimtmečiai čia stoja į universitetus (ir ne dėl to, kad darbe liepia kelti kvalifikaciją), o penkiasdešimtmečiai ima mokytis groti fleita.

O kol kas nelaikykime emigrantų priešais ir pamažu kvieskime indus, kiniečius, ukrainiečius ir baltarusius. Kartais galvoju, kad likusieji Lietuvoje burnoja ant emigrantų, nes bijo imigracijos. Lietuviai garsūs Europoje užsispyrimu - juk buvome pakrikštyti paskutiniai Europoje. Norėčiau tikėti, kad tam, kas Vakaruose jau seniai tapo norma, t.y. laisvam darbo jėgos judėjimui, stačiakaktiškai nesipriešinsime keletą šimtmečių. Mums - emigrantams - nereikia emigracijos reikalų komiteto ar ministerijos ir net be dvigubos pilietybės išgyvensime. Neprašome privilegijų, o tiesiog truputėlio pakantumo.