Gėda: kol kas - vos viena Lietuvos vizija iš užsienio

Iki politikos savaitraščio "Atgimimas" jau antrus metus iš eilės organizuojamo konkurso "Padovanok Lietuvai viziją" pabaigos liko mėnuo, bet kol kas tėra gautas vos vienas pasaulio lietuvių darbas, kurį parašė į Japoniją likimo nublokšti tautiečiai. Viso kol kas gauta apie 40 vizijų.

Dalia Jankaitytė, VšĮ Pilietinės minties instituto, leidžiančio politikos savaitraštį „Atgimimas“, direktorė, pabrėžia, kad pernai beveik visos, t.y. 180 vizijų, „Atgimimo” redakciją pasiekė paskutinėmis konkurso dienomis.

Praėjusią savaitę dvi drauges kalbinau pamiklinti plunksną - nereikia kuklintis. Juolab, stebėdami gyvenimą Lietuvoje iš šalies, galime pamatyti tai, apie ką būdami Vilniuje, Marijampolėje ar Skuode net nesusimąstytume.

Taigi šaukiu aš tautą. Dalyvaukite. O jei manote, kad parašėte gerai, bet nelaimėjote, pasibaigus konkursui siųskite darbus parlamentarams - čia jų adresai, siųskite blogeriams, siųskite man. Įdomius darbus įdėsiu.

Kokia Lietuvos realybė, žinome, bet padovanokime jai viziją. Kad vaikams nereiktų gyventi tokioje Lietuvoje, apie kurią pernai parašė devintokė Dalia Macejauskaitė. Paskaitykite. Mergaitė parašė taikliai. Reikia kažką keisti.

* * *

Liūdnas mano rašinys ir be pasiūlymų. Esu devintokė, neturiu jokių permainų vizijos, nors norėčiau permainų. Aš žinau, ką pati turiu daryti – mokytis, bręsti, ugdyti save ir ruoštis gyventi sąžiningai ir padoriai. O ką turi daryti valstybė, turėtų žinoti valstybės vadovai, parlamentas ir kiti, kuriuos išrenka, kuriuos valstybė sočiai maitina.

Nors dauguma mūsų mano, kad žodis Lietuva yra beveik bevertis, jog tai šalis, kurioje veši korupcija, kur su žmonėmis niekas nesiskaito ir niekam tu nerūpi, taip nėra. Į šį žodį telpa kur kas daugiau, nei žmogus gali pasakyti. Šį jausmą reikia patirti, jo apibūdinti neįmanoma.

Dauguma žmonių mano, kad visai nesvarbu, kur gyveni. Jiems atrodo, jog išvažiavus toli nuo vis dar ne itin geras sąlygas gyventi ir išlaikyti šeimą suteikiančios Lietuvos viskas turi pasikeisti būtinai į gera, gyvenimas turi pašviesėti, tačiau ar visados taip? Manau, kiekvienas atsakysite, kad ne, galime tik įsivaizduoti, kokį pragarą praeina žmonės, apsisprendę laimės ieškoti pasaulyje, kuris, beje, nėra toks svetingas, kaip mes galvojame, ir pinigais ten tikrai nelyja. Kiekvienam žmogui yra labai svarbi jo tėvynė, lietuviui taip pat. Nors dabar daugelis mūsų jau pamiršo, kaip sušalę ir pavargę gynėme Lietuvą nuo „įsibrovėlių”, kurių nekentėme visa širdimi ir protu. Ir, kad ir kaip būtų, mūsų noras turėti laisvą, nepriklausomą nuo kitų Lietuvą nugalėjo. Mūsų meilė ir noras buvo stipresni už bet kokį automatą ar tanką... Tas gražus jausmas tėvynei kažkada egzistavo. Kur jis dingo dabar? Šiomis dienomis išvykti svetur, ten įsikurti pasidarė lyg būtinybė, bet esu tikra, jog nėra nei vieno, kuris, gyvendamas ten, toli nuo čia, nei karto nesusimąsto apie taip seniai matytą Lietuvos žemę. Visus, gyvenančius kitose šalyse, aplanko jausmas, vadinamas tėvynės ilgesiu. Tai labai gerai žino žmonės, išvykę prieš daug daug metų.

Emigracija – tai viena didžiausių problemų Lietuvoje. Turbūt apie tai jau reikia kalbėti viešai, nesigėdijant, nebandant kažko nuslėpti ar nuspalvinti rožine spalva. Taip yra, tai tiesa, kad ir kaip būtų gaila, mes turime kovoti su šiuo reiškiniu. Kodėl mūsų renkama valdžia per tiek laiko nesugebėjo užtikrinti normalaus gyvenimo ir tiems, kurie neturi nei itin gero išsilavinimo, nei gero darbo? Kodėl jauni ir pagyvenę žmonės pirmai progai pasitaikius sprunka iš Lietuvos? O apsipratę užsienyje nenori net pagalvoti apie grįžimą atgal? Kiekvieno Londone gyvenančio lietuvio svajonė – turėti ten namą. Bet kodėl šių lietuvių svajonė nėra laimingai gyventi ne kur kitur, o tėvynėje? Kodėl Lietuvoje sulig kiekviena diena pragyventi, išlaikyti šeimą, tėvus darosi vis sunkiau? Negi sustabdyti masinio „bėgimo” iš Lietuvos neįmanoma, o gal aukščiausi pareigūnai mūsų šalyje to nemato? Galbūt gyvendami visavertį gyvenimą jie pamiršta, jog tuo pat metu yra tūkstančiai, kurie taip vargsta, o paskui ryžtasi mesti viską ir bandyti laimę ten, kur galbūt yra geriau. Ne paslaptis, jog nėra pasaulyje vietos, kur nebūtų įžengęs lietuvis.

Dažnai norisi visam pasauliui garsiai išrėkti, jog nei vienas nežinote, ką reiškia neturėti šalia nei mamos, nei tėčio. Ir taip pasielgti „privertė” valstybė. Jų nėra, nes bandymai prasimušti ir įsitvirtinti gyvenime baigėsi ties nuliu, tuo momentu reikėjo sugalvoti idealią išeitį, o kai niekas jos taip ir nesugalvojo, teko griebtis kraštutinumo bei pailginti ir taip ilgus sąrašus tų, kurie jau išvyko. Niekas negalvojo, kad tai užtruks tiek laiko, bet dar vieną kartą atsitiko taip, kaip niekas neplanavo.

Dabar ir mano tėvai gali labai gerai pasakyti, kas gi yra tas tėvynės ilgesys. Jie puikiai tai žino ir jaučia. Negana to, kad turi kęsti gyvenimą vienui vieni be artimųjų, jie taip pat negali džiaugtis tokiomis dienomis kaip Vasario 16–oji. Pasakysiu atvirai, kas ta diena amerikiečiui ar bet kuriam svetimšaliui. Suprantama, kad niekas, jiems tai dar viena darbo diena, per daug neišsiskirianti iš kitų. Visi jie netenka galimybės gyventi taip, kaip gyvena Lietuva. Tuomet pradedi taip nekęsti valdžios, kad įmanytum padaryti viską, jog tik ši neteisybė pasibaigtų. Kartais imi ir neišlaikai visos šios sumaišties, manai galėsiąs pabaigti viską, grįžti namo, džiaugtis ilgai nematytais žmonėmis, bet, kai apsidairai aplink, suvoki, kad tai tik svajonė, kad po mėnesio džiaugsmo namie prasidės gyvenimas, ir supranti, kad kelio atgal nėra, turi būti ten, kur esi.

Jokio kelio atgal nėra, yra tik nepriteklius, tušti valdžios pažadai ir daugiau nieko. Žinoma, kad išvažiavęs gali užsidirbti, išlaikyti šeimą, bet tai yra taip sunku. Taip sunku atsidurti svetimoje šalyje, kaip atsidūrė mano mama prieš aštuonerius metus, turėdama 100 dolerių rankose, o tai beveik tas pats kaip nieko. Atsiduri šalyje, kurioje neturi nei kur gyventi, nei kur eiti, nei kur dirbti... Būdamas čia, Lietuvoje, tu nors žinai, kad, iškilus problemai, galėsi prašyti pagalbos praeivio, o ką daryti, kai atsidursi svetimame mieste, kai nemoki kalbos, išskyrus „Hello” ir „I love you”, nemoki nei vieno žodžio... Ką daryti tuomet? Kaip elgtis? Ką kaltinti? Vienintelis mane nors truputį guodžiantis faktas – tokių kaip aš tūkstančiai! Galbūt gėda, bet ir aš nelabai tikiu savo ateitimi čia. Ir bijau, kad gyvenimas gali susiklostyti nepalankiai.
Gerai žinau, kad yra tūkstančiai tokių, kurie negrįš čia niekada, o jei jų daugės ir draugai taip pat sumanys išvažiuoti ir pasilikti svetur, tuomet po šimtmečio pasaulis galės įrašyti į istoriją pasakojimą apie šalį, kuri kažkada seniai nuėjo net iki Juodosios jūros, bet po tam tikro laiko išnyko. O jaunosios kartos nebevadins savęs lietuviais. Gaila... Liūdnos mintys... Bet aš negaliu kitaip galvoti. Man – 14 metų ir aš nemačiau mamos jau aštuonerius metus. Kada pagaliau mes susitiksime, mama? Neduok, Dieve, tokio likimo niekam. Niekam, niekam...

Aš nežinau, ką daryti. Bet gyvenimas mane gal ne laiku subrandino ir aš pasakysiu: darykite ką nors, saugokite mus, vaikus. Mes nenorime palikti savo krašto. Įstatymais reikia įtvirtinti tokį pragyvenimo minimumą, kad ir mano mama, ir mano sena močiutė galėtų pačios išsiversti. Juk ji visą gyvenimą dirbo. Mano mama išvyko nelegaliai ne pramogauti, o duonos man ir savo mamai. Nebijokite jaunų, pasirūpinkite realiąja našlaičių globa šeimose. Ir paukštis namo sugrįžta, o žmogus – tuo labiau. Aš matau daug netvarkos, daug valdininkų savanaudiškumo. Pinigų būtų, jei jų neišgraibstytų savanaudžiai. Reikia taip taupyti, kad visi jaustųsi žmonės, o ne tik tie, kurie sėdi valdiškose tarnybose. Mokytojas per metus neuždirba net 50 proc., kiek kitas per mėnesį. Negi to neįmanoma kaip nors apriboti įstatymais? Jei žmogus baigė universitetą, jis negali sėdėti prie bažnyčios, jis turėtų iš to išgyventi.

Teisinėje valstybėje turėtų būti tokie įstatymai, kad žmogus galėtų išgyventi, tad priimkite tokius įstatymus, remkite šeimas ir tuos pinigus, kuriuos gausite iš ES (Europos Sąjungos), kaip tėvas skirstykite. O tėvas žiūri ne į tą dieną, o į ateitį – mokslui, stipendijoms ir šeimai, kad Lietuvoje nepritrūktų lietuvių. Juk vaikas – tai būsimas pilietis. Jei jis neįgis mokslo – taps valkata ar plėšikas, bus pigi darbo jėga Airijoje ar JAV. Tad reikia dėmesio šeimai, vaikui, kaip ateities Lietuvai. Nėra pinigų? Pinigų yra! Nėra žmonių, kuriems tai rūpėtų. Jei diplomą nusipirkęs gali dirbti, už ledus nusipirkti balsus ir jo niekas negali suvystyti, ko verta tokia teisė. Ar ji iš viso yra? Tad ir rūpinkitės tais dalykais, kol vėl kas nors į Vilnių iš Kauno neatvedė „ubagų”.

Perspausdinta iš DELFI