Vardan tos Lietuvos...

Jei mūsų vyrams (nors jie nei mano, nei jūsų) pavyks ką pešti Europos krepšinio čempionate, vėl kauksime kaip vilkai ir stūgausime, jog jie garsina Lietuvą.

Mažyčiai mes, o visokie balsavimai padeda pasijusti, jog esame didesni, galingesni, kūrybiškesni. Nuolat ieškome, kad kažkas advokatautų mūsų tapatybei. Norime, kad mus išgirstų, pamatytų ir parodytų. Nepilnaverčiai valstiečiai. Ideologizuojame sportą, ieškome garsių tautiečių, meną naudojame kaip įrankį, kad nukreiptume žvilgsnius į Lietuvą.

Štai Gediminas ir Nomeda Urbonai "Venecijos bienalėje" projektu "Villa Lituania" siekia atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje "Villa Lituania", kuri laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, likimą.

Palyginimui. Prancūzę Sophie Calle, atstovaujančią savo šaliai Venecijoje, jos draugas metė elektroniniu laišku. Meninkė jį persiuntė 102 moterims, atstovaujančioms skirtingoms profesijoms ir paprašė šį laišką įvertinti iš profesinės pusės. Anot S. Calle, "<...> išanalizuoti jį, pakomentuoti, suvaidinti, sušokti, išdainuoti, išskrosti, išspausti." Taip meninkė teigia pamažu išgijusi nuo išsiskyrimo kartėlio. Savo tempu. Taip ji teigia pasirūpinusi savimi (angliškai jos projektas vadinasi "Take care of yourself" - gali būti ir atsisveikinimas, ir palinkėjimas).

Galbūt dėl asmeniškumų ir globalių problemų analizavimo prancūzai labiau garsėja menininkais nei mes? Pažiūrėkite patys.