Pavasariški atsitikimai

Ant veido - kiek per storai užtinkuota pudra, akys - kiek per ryškios dienai. Klostuoti vilnoniai sijonai, niekada, net aršesnę airišką žiemą, aukščiau kelių nesiekiančios kojinaitės (vėsesniu oru mano bendradarbei mama patardavo apsimauti ne pėdkelnes, o antrą porą kelnaičių) ir iPod'ai. Moksleiviams prasidėjo ruduo, o man, sprendžiant pagal vakarykščius nutikimus, - pavasaris.

Vos uždarius namo duris pasigirdo kanopų bilsnojimas į grindinį, o netrukus pasirodė ir jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys tipiškas Dublino arklys, atrodantis maždaug taip, ir vos ne vos iš paskos traukiantis karietaitę su dviem seneliukais.

Arkliai mano gatve prasineša dažnai. Ne, ne balti. Tiesiog ganėtinai netoliese yra "Jameson" varykla ir Stevens Green parkas - ten nesunkiai gali pasiprašyti būti pavėžintas karietaite. Nėkart nemėginau, bet, tiesą sakant, smirdi tie arkliukai, gal čia tokia veislė, o gal dažniausiai treningais pasipuošę važnyčiotojai nesivargina jų nuprausti ir išblizginti, pvz. taip kaip Sevilijoje (Ispanija). Ten net ne arkliai, o juodi kaip velniai blizgantys lyg nauji pinigėliai ristūnai vežioja turistus. Ir važnyčiotojai pasipuošę atitinkamai - su švarkais, o kartais ir su cilindrais.

Taigi arkliukui kaukšint pro mane, vienas iš jau nebe pirmos jaunystės karietaitėje sėdinčiųjų važnyčiotojų pasisiūlė pavežti, bet man garsiai suabejojus, kad arkliukas dar vieno greičiausiai nebepatrauks, pasišovė pats mane panešėtil.

Ant kampo ties daržovių parduotuve, kur perkuosi obuolius, bulves, pomidorus bei kitas gėrybes (beje, kainos ir kokybė nušluosto nosį "Tesco" ir "Dunnes"), praeivis įdėmiai mane nužvelgė ir šelmiškai šypsodamasis burbtelėjo kažką lyg "Nice... how are you". Velnias žino, - gal kalta vasariška vasarinukė be rankovių (regis, taip dera vadinti maikes) . Nuo birželio 11 d. iki liepos 29 d. Dubline lijo kasdien, o štai dabar nelyja nuo šeštadienio, tik vakar trumpai pakrapnojo, taigi nutariau kiek pasideginti.

Vakare, po to, kai Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje besidarbavusių savanorių pasidėdėjime vienas berniukas tris valandas vyniojo vatą ir kai jau buvo aptartas gyvenimas Airijoje, darbai, festivalis, vietinės merginos ir išsiaiškinta, kad jis puikiai žino, kur yra Lietuva (taipogi ir Bulgarija - spėju, kaltos ankstesnės pažintys), buvau pakviesta į filmą. Paprašė, kad užsirašyčiau jo telefoną. Užsirašiau, bet įsėdusi į traukinį paspaudžiau "delete". "Ai..." - pagalvojau. Visos pažintys prasideda formaliais pokalbiais apie darbą ir pakvietimais į kiną, o baigiasi horizontalioje padėtyje.

Na, ir kuom ne pavasaris?