Baltų karma - pasmerkti plagiuoti?

Jei šeimininkas Airijoje priima dirbti latvį, jis ramus. Darbininkas atlieka viską, ką palieptas. Ryškiai blykstelėdavo latvio, kaip vienasėdininko būdas - kiekvienas pluša nugaros neištiesdamas, apie kitus nieko žinoti nenorėdamas. Toks individualistas, vienatinis ir, taip, perfekcionistas.

Tačiau kur pasirodė bent vienas lietuvis, šeimininką netrukus užgriūdavo vargai: pas dirbantį lietuvį tuoj atvažiuoja žmona, paskui žmonos sesuo ar brolis, kirkštaduktės, giminės, artimesni ar tolimesni kaimynai, koks senas mokyklos laikų draugas... Lietuviai lakėsi drauge. Nesišaipykite, bet kaip kariaunoje!

Aš nežinau, kaip įsispausdvo tie ženklai charakteryje. Gal tai atgarsiai anų laikų, kai buvo sumušti prūsai, kai lietuviai kovojo, kūrė savo Didingąją Lietuvos valstybę ar kai gebėjo išsaugoti lietuvybę sovietmečiu geriau nei mes, latviai.

Laima Muktupavela "Pievagrybių testamente" apie juoduosius baltus rašo šmaikščiai ir taikliai. Tik niekaip nesuprantu tos nelemtos baltus persekiojančios karmos - plagiato - ar bent nenuginčijamų panašumų su tuo, kas jau sukurta. Tai lietuviai nupaišo mūsų šalies simboliu turėsiantį tapti prekės ženklą, identišką vienam Kanados miesto simobliui, tai latvė knygą lipdo taip, jog panašumų su Lauros Esquivel dar 1989 m. sukurtu be galo gyvu ir originaliu romanu "Kaip vanduo šokoladui" nematyti gali tik neregys. Kol kas tik peržvelgiau "Pievagrybių testamentą", tačiau galiu pasakyti, kad L. Esquivel receptai žymiai įspūdingiau įpinti į knygą. Ech...