Visuotinė antiemigracinė kampanija ir "grūzas"

Kai draugai grįžta iš Lietuvos - po trumpesnių ar ilgesnių atostogų, kurios neretai tampa dalykinėmis (sveikata, nekilnojamas turtas, bankai, giminės) - vis klausiu - na, kaip?

Velykas Vilniuje sutikusi draugė sako, kad Lietuvoje ją "užgrūzino". Ir ne šiaip nepažįstami praeiviai, o neblogos draugės. Reikšmingai pastebėjo, kad jau metas gimdyti vaikus, kurti šeimą ir sukti lizdą. Esą gana valkiotis po svečius kraštus.

Prieš porą savaičių po poros Dubline praleistų metų, kaip pati tikina, visam laikui į Lietuvą grįžusi kita draugė sako, kad Lietuvoje visi tešneka apie pinigus: ką pirkti, ką parduoti, kur investuoti, kaip susitaupyti. Dar prieš jai išvykstant juokavome, kad greitai vėl išvyks. Gal net nebūtinai į Dubliną.

Lietuvos darbdaviai vilioja mus grįžti. Tūkstantiniai atlyginimai žadami ne tik statybininkams, bet ir pardavėjoms. Kaip ten sakoma - zhyt stalo luche, zhyt stalo veselej (lt. gyvename geriau, gyvename smagiau).

Smagiau - tikrai. Vien ko vertos alų Vokietijoje pilstančių veikėjų pastangos Lietuvoje griežiant styginių kvartetui kurti pseudonaujienų pseudoportalus. Arba štai po užsitęsusių, išsišokimais, kurių nuraminti nepavyko net Algirdui Mykolui, paįvairintų derybų buvusio konservatoriaus ir liberalo, o dabar nušalinto prezidento partijos nario tapimas sostinės meru. Vis prisimenu, kad 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Laikau špygas, triskart beldžiu į medį ir persispjaunu per kairį petį.

Taigi gyventi Lietuvoje smagu. Kaip visada. Pamenu, ketvirtame kurse, grįžusi iš Jungtinių Valstijų, darbinausi vienoje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje. Manęs paklausė, kokios naujienos man būtų įdomiausios. Atsakiau, kad užsienio, nes Lietuvoje jos daugmaž tos pačios - tik išsišokančių politikų pavardės keičiasi. Vis renkame, bet niekaip neišsirenkame...

O ar Lietuvoje gyventi, kaip kažkokia partija per kažkokius rinkimus žadėjo, tapo geriau? Iš neatslūgstančios agitacinės kampanijos, kuri, regis, dabar neapsiriboja vien žiniasklaida ar lietuviškomis įžymybėmis, bet vis dažniau galbūt net nesąmoningai įtraukia ir draugus, buvusius kursiokus ir klasiokus, panašėja, kad atlyginimai išties pamažu auga, taigi kaip bulgarams galbūt neteks laukti šimto metų, kol pasivysime Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau kaskart draugams grįžus iš Lietuvos mes vis pasvarstome, kad gyvenimo kokybė nebūtinai tiesiogiai proporcinga nulių kiekiui atlyginime.

Net neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, todėl kitąkart galbūt tik trumpam susibėgę su iš Airijos ar Didžiosios Britanijos atvykusiais bičiuliais (savo ar jų iniciatyva) "negrūzinkite" jų - viskam savas laikas. Verčiau prisiminkite gerus senus laikus ir pakelkite taurę, bokalą ar čierką už ateitį ir bent trumpam neskaičiuokime litų, eurų, dolerių ar svarų. Savų ar svetimų. Juk išties ne piniguose laimė. Geriau pažiūrėkit pro langą - kaip gražiai žydi kaštonai. Sakoma, jei įsimyli žydint kaštonams, meilė truks ilgai.

PS

Apsilankiusieji aukščiau minėtoje mugėje, kurioje buvo pristatytos darbo galimybės Lietuvoje, pastebėjo, kad prie nė vieno darbo skelbimo nebuvo nurodytas atlyginimas. Šiek tiek skaidrumo, ponios ir ponai!