Kaip emigrantams gražinti skolą Tėvynei

Manau, kad esi skolinga investicijas, kurias Lietuvos Respublika sudėjo į tamstos ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan. <...> Valstybės biudžeto sąskaitos numeris viešas.

Jurgos D. Martini laiškas sukėlė nemažai diskusijų, iššaukė per tūkstantį komentarų ir keletą pasisakymų bloguose. Suglumau Liutauro bloge atradusi aukščiau cituojamą pastraipą ir susimąsčiau, kaip reikėtų Lietuvos Respublikai grąžinti investicijas į mano ugdymą, sveikatos priežiūrą, infrastruktūrą ir pan.

Kiek eurų pakaks pervesti močiutei, kad pakaktų iki kitos lietuviškos pensijos?

Kiek bijūnų reikės pasodinti po daugiabučio langais ir tikėtis, kad jų nenuskabys vaikigaliai?

Gal kažkiek metų reikės dirbti nemokamai - kaip Jokūbui, dukart po septynerius plušusiam už Rachelę?

O gal už kažką reikės nubalsuoti, tik neapsisprendžiu, kam esu labiau skolinga savo balsą - Sąjūdžiui, nes jo žmonės pradėjo kurti Lietuvą, Artūrui Zuokui, nes PRindamas save jis, pripažikime, vis dėlto PRino ir Vilnių, kurį mylėsiu iki grabo lentos, net ir su Valdovų rūmais ir naujuoju Šanchajumi*, o gal Algirdui Mykolui Brazauskui už bandymus likti inkaru, stabiliai laikančiu Lietuvą "nieko neatsitiko" uoste?

Kelias gėlių puokštes reikės nupirkti Sodros darbuotojoms, kol mamai suteiks išankstinę pensiją?

Kelių "Kauno asorti" dėžučių pakaks, kad po operacijos gulėdama palatoje nebūčiau pamiršta? O galbūt su "Kauno asorti" net neverta prasidėti, o tiesiog į vokelį įdėti du Basanavičius ar Vydūną?

Kelias sagutes reikės prasisegti, kad muitininkai Vilniaus oro uoste į mane nežiūrėtų kaip į tautos išdavikę su iš kišenių byrančiais eurais?

Kiek pakaks išsipirkti teisei į laisvą žmonių judėjimą?

Kritikams siūlau paskaityti Didžiojoje Britanijoje gyvenančios lietuvės reakciją į užuominas apie skolas . Itin subjektyviais klausimais kartais neišeina likti objektyviai, todėl stoju į jos pusę, keliu į viršų nykščius ir sakau "taip".

* o bet koks PRas yra geriau nei jokio

Postsovietinis elementas, atrandami draugai ir rizika

"Davai davai!" - subliovė vyriškas balsas iš minios, ir aš, tiesą sakant, net nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne draugės bakstelėjimas į šoną. Rytų Europai būtina pasirodyti. Net Sinead O'Connor koncerte Dubline.

Per kitas porą valandų Rytų Europos atstovai ir kitaip atkreipė į save dėmesį: dvi blondinės akiplėšiškai atsistojo priešais mane ir į veidą ėmė pūsti cigarečių dūmus, trys už manęs stovėję lenkai vis pšečino ir kšečino - net kai scenoje liko viena Sinead ir su gitara atliko akustines dviejų dainų versijas, o koncertui pasibaigus iš minios kažkas riktelėjo "Pakartot!"

Jei kas iš jūsų oro uoste niekada nemėginote apsimesti Vakarų Europos atstovais (apsirengdami spalvotai ar slėpdamiesi po angliškos knygos ar "Newsweek" viršeliu) ir neglaudėte lietuviško paso viršeliu į save, kol galiausiai registratūroje paprašė jį atversti, galite mesti į mane akmenį. Jei niekada, paklausus iš kur jūs, nemėginote išvengti tiesaus atsakymo ir tik po kelių minučių koketavimo ištarėte savo kilmę, meskite į mane kitą akmenį. Jei esate emigrantas (iki gyvenimo pabaigos ar tik vienai vasarai) ir visada džiugiai imate čiauškėti gimtąja kalba su klientais, paaiškėjus, jog jie iš Lietuvos, meskite į mane dar vieną akmenį.

Aš esu lietuvė kartais besigėdijanti savo kilmės, nepaisant visų pastangų apie Lietuvą kurti teigiamą įvaizdį. Aš esu Rytų europietė, kasdien susidurianti su lenkais, latviais, lietuviais, baltarusiais bei slovakais, ir vis mėginu vadovautis tolerancija bei pakantumu neipaisant vyraujančių stereotipų.

Šią savaitę darbe kalbantis su kolege lenke mano tolerancija trumpam išgaravo ir virto kiek pašaipia replika, esą lenkai yra skūpūs. Mano replika tapo nepastebimai į mišką purptelėjusiu žvirbliu, ketvirtą valandą ryto grįžusiu į mano pašto dėžutę riaumojančiu jaučiu. Griuvo mūsų draugystė, užmarštin nuskendo prisiminimai apie keliones į Krokuvą ir Seviliją, kažkur kaltinimų rūke ištirpo išpažintys apie buvusius meilužius, o kartėlio lavina nusinešė kažkada prie butelio vyno kurtus planus drauge važiuoti gyventi į Ispaniją. Ir kaip ta žvejo žmona likau prie suskilusios geldos apsvarstyti savo žodžių.

Gal, kaip sako mano močiutė, išties lengviausia yra su lietuviais - tiek vyrais, tiek moterimis? O gal neverta pernelyg bičiuliautis su bendradarbiais - anksčiau ar vėliau kils vienoks ar kitoks konfliktas? Žinoma, galima apskritai nemėginti užsieniuose ieškoti draugų, su kuriais kaip ir Lietuvoje galėtum plepėti iki aušros apie viską ir apie nieką. Aš taip negaliu, nes imsiu kaukti, kaip sakė Arkadijus Vinokuras, vilko balsu.

Išvykus iš savo šalies visuomet rizikuoji ir tą riziką suvokti gali tik tie, kurie kada nors yra tam ryžęsi: šešiems mėnesiams ar šešiems metams. Rizikuoji, kad nebebus į ką grįžti, o ryšys su geriausiais draugais, nepaisant visų vaikystės priesaikų ir paauglystės išpažinčių, nutrūks. Rizikuoji, kad Kūčių vakarienę valgysi vienas, o per Valentiną taure vyno daušies su Keri iš "Sekso ir miesto". Galiausiai rizikuoji, kad mėnesį, o gal ir pusę metų valgysi makaronus su sviestu, o miegosi ant čiužinio kambaryje be lango.

Likusieji Lietuvoje pasakys, kad ir jie kasdien susiduria su rizikingais sprendimais. Sutinku. Tiesiog šįkart apie užsienyje atrandamus ir prarandamus draugus.

Ar pastebėjote, kad įsikūrę svečioje šalyje ir kažkokiomis aplinkybėmis atradę artimesnės sielos žmogų, draugystę užmezgate žymiai greičiau nei Lietuvoje? Per porą mėnesių pasipasakojate tai, kam Lietuvoje prireikė kelerių metų. Galbūt skiria kalbos barjeras, tačiau jungia bendra patirtis. Galbūt rasės skirtingos, tačiau panaši pasaulėžiūra. O galbūt jungia priklausymo postsovietiniam blokui elementas.

Štai aš ir užmezgiau draugystę, tik ji dužo kaip gintaro pilis dėl tos nelemtai išsprūdusios replikos, kurią maniau būsiant suprastą dėl priklausymo postsovietiniam blokui elemento. Pasipylė priminimai apie mano ankstesnes replikas, užuominas ir užgaulius juokus.

Dabar mąstau, ar postsovietinis elementas daugiau jungia ar skiria. Mano viena labai gera draugė lietuvė, remdamasi savo ir pažįstamų patirtimi tvirtina, kad vis dėlto lenkais nereikia pasitikėti. Galbūt kaimynų apskritai net ir labai norint negalima pašiepti, o dera kaip "Eurovizijoje" iš mandagumo visuomet skirti bent kelis balus? Bet aš taip negaliu - nenoriu ir nemoku pataikauti, todėl visiškai nediplomatiškai kartais drebiu draugams tiesą į akis ir, panašu, kad ką sėjau, tą ir nupjoviau. Su kaupu...

Gal kaip ir moteriškų hormonų audra praeis, o galbūt prisidengus "Vanity Fair" reikės perbėgti į Vakarų europiečių stovyklą nebepasitikint lenkais. Juk neimsiu kaukti kaip vilkas - verčiau rizikuosiu. Juk užmegzdami santykius (tiek kaip draugai, tiek kaip meilužiai, net kaip sutuoktiniai) visuomet rizikuojame. O kol yra su kuo nueiti į Sinead koncertą, nepražūsiu.

Visuotinė antiemigracinė kampanija ir "grūzas"

Kai draugai grįžta iš Lietuvos - po trumpesnių ar ilgesnių atostogų, kurios neretai tampa dalykinėmis (sveikata, nekilnojamas turtas, bankai, giminės) - vis klausiu - na, kaip?

Velykas Vilniuje sutikusi draugė sako, kad Lietuvoje ją "užgrūzino". Ir ne šiaip nepažįstami praeiviai, o neblogos draugės. Reikšmingai pastebėjo, kad jau metas gimdyti vaikus, kurti šeimą ir sukti lizdą. Esą gana valkiotis po svečius kraštus.

Prieš porą savaičių po poros Dubline praleistų metų, kaip pati tikina, visam laikui į Lietuvą grįžusi kita draugė sako, kad Lietuvoje visi tešneka apie pinigus: ką pirkti, ką parduoti, kur investuoti, kaip susitaupyti. Dar prieš jai išvykstant juokavome, kad greitai vėl išvyks. Gal net nebūtinai į Dubliną.

Lietuvos darbdaviai vilioja mus grįžti. Tūkstantiniai atlyginimai žadami ne tik statybininkams, bet ir pardavėjoms. Kaip ten sakoma - zhyt stalo luche, zhyt stalo veselej (lt. gyvename geriau, gyvename smagiau).

Smagiau - tikrai. Vien ko vertos alų Vokietijoje pilstančių veikėjų pastangos Lietuvoje griežiant styginių kvartetui kurti pseudonaujienų pseudoportalus. Arba štai po užsitęsusių, išsišokimais, kurių nuraminti nepavyko net Algirdui Mykolui, paįvairintų derybų buvusio konservatoriaus ir liberalo, o dabar nušalinto prezidento partijos nario tapimas sostinės meru. Vis prisimenu, kad 2009-aisiais Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Laikau špygas, triskart beldžiu į medį ir persispjaunu per kairį petį.

Taigi gyventi Lietuvoje smagu. Kaip visada. Pamenu, ketvirtame kurse, grįžusi iš Jungtinių Valstijų, darbinausi vienoje Lietuvos žiniasklaidos priemonėje. Manęs paklausė, kokios naujienos man būtų įdomiausios. Atsakiau, kad užsienio, nes Lietuvoje jos daugmaž tos pačios - tik išsišokančių politikų pavardės keičiasi. Vis renkame, bet niekaip neišsirenkame...

O ar Lietuvoje gyventi, kaip kažkokia partija per kažkokius rinkimus žadėjo, tapo geriau? Iš neatslūgstančios agitacinės kampanijos, kuri, regis, dabar neapsiriboja vien žiniasklaida ar lietuviškomis įžymybėmis, bet vis dažniau galbūt net nesąmoningai įtraukia ir draugus, buvusius kursiokus ir klasiokus, panašėja, kad atlyginimai išties pamažu auga, taigi kaip bulgarams galbūt neteks laukti šimto metų, kol pasivysime Europos Sąjungos vidurkį. Tačiau kaskart draugams grįžus iš Lietuvos mes vis pasvarstome, kad gyvenimo kokybė nebūtinai tiesiogiai proporcinga nulių kiekiui atlyginime.

Net neabejoju, kad dauguma išvykusiųjų anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, todėl kitąkart galbūt tik trumpam susibėgę su iš Airijos ar Didžiosios Britanijos atvykusiais bičiuliais (savo ar jų iniciatyva) "negrūzinkite" jų - viskam savas laikas. Verčiau prisiminkite gerus senus laikus ir pakelkite taurę, bokalą ar čierką už ateitį ir bent trumpam neskaičiuokime litų, eurų, dolerių ar svarų. Savų ar svetimų. Juk išties ne piniguose laimė. Geriau pažiūrėkit pro langą - kaip gražiai žydi kaštonai. Sakoma, jei įsimyli žydint kaštonams, meilė truks ilgai.

PS

Apsilankiusieji aukščiau minėtoje mugėje, kurioje buvo pristatytos darbo galimybės Lietuvoje, pastebėjo, kad prie nė vieno darbo skelbimo nebuvo nurodytas atlyginimas. Šiek tiek skaidrumo, ponios ir ponai!

Užrašai iš Italijos. I dalis

Italija išties yra kaip tas vitrinoje akį traukiantis batas, kurį pasimatuoji ir staipydamasi prieš veidrodį imi svarstyti: atrodo puikiai, bet ar tinka? gal kiek ankštokas, tačiau turėčiau pranešioti; patinka, tačiau gal neilgam.



Mano afera su Italija truko penkiolika dienų. Traukiniais sukoriau apie 5000 km, išgėriau pakankamai vyno, patenkinta į kairę ir dešinę karksėjau "grazie mille", mokiausi ignoruoti besarmačių italų ir jais apsimetančių rumunų replikas, mėginau perprasti, kodėl čia tiek daug dykaduonių "paprašaininkų", pasičepsėdama kirtau gelati, mačiau Siksto koplyčią ir garsiojo Dovydo kopiją, klausiausi bendrakeleivių "backpackerių" istorijų, dviračiu važiuodama Toskanos miškais buvau pakviesta į pasimatymą ir vos neatsisveikinau su savo rankine naktiniame traukinyje. Bet apie viską nuo pradžių, po truputį ir šiek tiek nuosekliau.

Napoli

Neapoliečiai apsiskalbė. Siaurose gatvėse ant palangių, langų, balkonų ir virvių vėjyje suposi marškiniai, kelnės ir apatinis trikotažas. Traukiau į plaučius Italiją: sūrų užmerktų sardinių kvapą vietiniame turgelyje, ką tik sumaltų kavos pupelių aromatą, padirbtais D&G diržais prie stoties prekiaujančių vyrų prakaitą, sumišusį su maniškiu, šviežių mandarinų gaivą ir geriausios pasaulyje picos gundantį aštrumą.



Neapolio bijojau. Giliai kuprininėje slėpiau fotoaparatą ir piniginę. Diauriausi, ar tik iš paskos motoroleriu neatidumia koks ilgapirštis ir negalėjau atsistebėti carabinieri gausa. Jie oriai žingsniavo gatvėmis vilkėdami pasiutiškai gražias uniformas (girdėjau, Armani), glebėsčiavosi su praeiviais ir kartais rūkė cigarus.

Neapolis nebuvo nupudruotas kaip kai kurie Europos didmiesčiai: nuo namų byrėjo raudonas tinkas, gatvės duso nuo dulkių, o automobiliai ir motoroleriai kaip išprotėję chaotiškai pypeno. Miestas buvo kaip ta pica už vieną eurą: paprasta, neišpuoselėta, skubiai suvyniota į servetėję, bet tikra. Itališka.

Sicilia

Išties turėjau atvykti į Kataniją, tačiau niekam nepranešus, jog turiu pakeisti traukinį, atsidūriauiš vaikystės dėl komisario Katani žinomame Palermo. Ir likau labai maloniai nustebinta. Nakvojau senoviniame name už 35 eurus. Kaip kokia italė balkone pasidžioviau skalbinius ir iš ryto pasisveikinau su kaimynu, pūtūsiu žolytę. Palermo apskritai daug kur praplevendavo salsvas žolytės kvapas.

Ryte buvau netikėtai maloniai nustebinta gavusi kuponą pusryčiams netoliese esančioje kavinėje: labai stiprus ir liliputiškai mažytis espresso su ricotta įdarytu brioche.

Apžiūrėjau katedrą, išpuoštą arabiškasi motyvais, pasivaidenau prie kelių turistų grupių (geriausias būdas greitai atrasti ką nors įspūdingesnio, kai nė itin daug laiko), trumpam pasiklydau vienoje iš tų skalbiniais išdžiaustytų gatvyčių ir išvykau į Kataniją.



Kadangi nebespėjau į link Etnos vežantį autobusą, teko pasitenkinti paklaidžiojimu miesto gatvėmis ir nesėkmingomis atidarytos trattoria paieškomis. Nelemta siesta - ritorno subito (it. grįšiu netrukus). Užtat sukirtau labai skanių pistacijų skonio ledų ir buvau pavaišinta šokoladiniu pyagėliu bei cappuccino - nufotografavau kortomis žaidžiančiius senukus, o vienas jų pamojo sektį jį. Įtariai pamaniau, kad gal vedasi į krūmus, tačiau jis parodė vietinę kavinę. Tepasakė grazie. Beliko atsakyti grazie mille.

Pakeliui į Romą vis dėlto trumpam išvydau Etną. Pirma nesupratau - debesis ar kalnas. Bet bendrakeleivis Mario patikino, kad Etna.

Roma

Ją atradau ankstyvą ketvirtadienį, maždaug apie septintą valandą ryto, kai gatvės dar neduso nuo turistų, o už kelių valandų beprotiškai užsikimšiančias sankryžas tik retkarčiais kirsdavo vienas kitas motoroleris.

Roma budo. Iš Trevi fontano vyrai oranžiniais drabužiais traukė į amžinąjį miestą grįžti norinčių turistų monetas (sako, kartais per mėnesį dugne nusėda daugiau nei tūkstantis eurų), padavėjai dengė stalus iškrakmolintomis staltiesėmis, o prie bažnyčios prisėdęs vargeta taisė sveikatą nuo vakar butelyje likusiais keliais lašais "Frascati".

Po kelių valandų Trevi fontaną vėl užguls gaujos turistų, Ispaniškuosius laiptus užsės šimtai italų, japonų, amerikiečių ir rusų, o šaligtviais, akligatviais, kelkraščiais, promenadais ir kiemais lyg bitės ims zursti motorleriai. O kol kas Roma budo ir tokios nurimusios jos nebeišvydau per keturias čia praleistas dienas.



Žingsniavau palei Tibrą po žaliuojančiais platanais. Netikėtai už kampo pastebėjau Koliziejų, smalsiai dairiausi per upę ieškodama Šv. Petro bazilikos kupolo ir vis dirsčiodama į savo "Lonely Planet" nuklydau į kažkurią iš aikščių.

Visi Romos laikrodžiai rodė skirtingą laiką. Nebesuvokiau, kelinta dabar valanda, nebesusigaudžiau, kur barokas, o kur jau ne, kur gražu, o kur dar gražiau, ir kaskart į rankas paėmusi "Nikoną" svarsčiau, kaip viename kadre sutalpinti kuo daugiau Romos. Kaip ir Siksto koplyčioje besibraudama per jūrą turistų užvertusi galvą mąsčiau, kaip reikėtų žiūrėti į freskas, kad išvystum ir suprastum daugiau.



Roma glumino ir vargino. Buvo žavu stebėti kavinėse cafe fredo ar espresso gurkšnojančias senyvas poras, godžiai lyg būtų vaikai gelati laižančius suaugusius, išdidžiai gatvėmis žingsniuojančius velniškai patrauklius policininkus. Žinoma, erzino masės turistų, prie metro šmirinėjantys kišenvagiai, pinigų kaulyjančios čigonės, įkyrūs padirbtų prabangių niekų pardavėjai ir be jokios sarmatos įžūliai preinančias moteris nurenginėjantys italai.

Godžiai lyg vaikas Piazza Navona laižiau šokoladinius ledus ir klausiausi gatvės muzikantų.

Roma paliko įspūdį, bet gyventi joje, kaip sakė mano viena draugė, būtų nelengva. Tačiau visi keliai veda į Romą ir trumpam čia darkart mielai užklysčiau.

O dabar galima ir...

Sakoma, pamatyk Paryžių, o tada galima ir mirti. Į Paryžių dar nespėjau, bet atsidūrusi Cinque Terre (Italija) praėjusią savaitę nebežinojau, į kurią pusę fotografuoti, ką zoominti, o ką imti plačiu kampu, stovėti, prisėsti ar šaukti kaip filmo "Garden State" pabaigoje . Čia dalelytė to, kas tilpo. O dabar galima ir... Bet dar reikia pamatyti Paryžių :)

Kazkur tarp Milano ir Palermo

Kadangi spartu interneta atrasti Italijoje pavyko sunkiau nei tikejausi, zlugo mano planas nuolat rasineti is cia. Taipogi kaip visuomet kyla bedu su lietuvisku alfabetu. Taigi kol kas blaskausi traukiniais po Sicilija, Umbrija, Lacio, Toskana ir Pimonta (tas nelemtas lietuviskas spelinimas), o grizusi i Dublina geguzes pradzioje, butinai brukstelesiu.

Uždrausti saldumynai

"Saldumynai", - perskaičiau ant geltono voko suraitytą žodį, padėkojau siuntinį į namus atnešusiam paštininkui ir svetainėje įsirangiusi į fotelį praplėšiau draugės iš Vilniaus atsiųstą paketą. Kaip ir tarėmės, - du lietuviški šokoladai. Pieniškas ir juodas su lazdyno riešutais. Tarp jų dailiai sudėliotos trys pakuotės kontraceptinių tablečių. Mano saldus kerštas AB "Lietuvos paštas" už visus dingusius į Lietuvą siųstus laiškus ir atvirukus. Kartoju, jei kitąkart pamačius pašto ženklą iš Airijos ant voko kils pagunda jį praplėšti: juose eurų nebūna, eurus mes siunčiame per banką ar internetu - taip žymiai patogiau ir saugiau. Tiesa, kerštauju galbūt bergždžiai - internete neradau informacijos, kurioje būtų teigiama, jog be receptų gaunamus vaistus draudžiama siųsti paštu. O draugė tabletes vaistinėje gavo be recepto, bet ne iš oro išpaišytas - tas, kurias man lankantis Lietuvoje po konsultacijos rekomendavo gydytoja.

Iki 1979 m. Airijoje buvo draudžiama importuoti kontraceptines priemones ir prekiauti jomis. Prieš trylika metų prezervatyvų galėjai įsigyti tik vaistinėse ir tik jei buvai vyresnis nei aštuoniolikos. O juk net nebuvo "geležinės uždangos". Tiesa, plačiai sklido garsas apie didį airių vaisingumą ir gausias šeimas. Sakoma, jog iš ketvirčio milijardo Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių kas penktas yra airių kilmės.

Šiandien kontraceptinės priemonės Airijos vaistinėse parduodamos, tačiau tik su gydytojo receptu (išskyrus prezervatyvus). Nori nueiti pas gydytoją - mokėk 40 eurų, o gal ir daugiau. Be to, gydytojo gali tekti laukti keliolika valandų ar net parų. Taigi gali būti ir per vėlu... Mano bendradarbės kaime esančioje senojoje vaistinėje prezervatyvais neprekiauja. Pamirškite seksualines revoliucijas, nėr čia ko - seksas ne šiaip malonumui duotas, o giminės reprodukavimui.

Mažylio klausimas

"Why is it just old people that live in Lithuania?"* - neseniai paklausė manęs sūnėnas.

Spalį jam sukaks septyneri, o liepą su tėvais jis vyks atostogų į Lietuvą. Jo kambaryje prie lovos priklijuota Trispalvė, minkštasuolyje guli iš Lietuvos mano parvežtas draugės siūtas meškis, o vakarais susirangę lovoje mes skaitome "Mažylį ir Karlsoną". Lietuviškai.

Sūnėnas pats lietuviškai dar neskaito, kol kas neblogai supranta, tačiau jau sunkiai kalba. Bet jis moka airiškų dainelių ir per Kalėdas angliškai deklamuoja eilėraštukus. Kai nuėjo į lituanistinę mokyklėlę "Keturi vėjai", vaikai jį praminė "airiu".

Galima putoti, kodėl jis nekalba lietuviškai. Galėtume kaltinti tėvus, kažkada pirmąkart jo angliškai paklaususius "How was the school today?" Grįžus iš angliakalbės aplinkos atsakyti angliškai jam buvo paprasčiau. Galėtume kaltinti "labai gerą daiktą" televizorių, jo airius draugus, "Nintendo" ir net mūsų profesūrą, nesukuriančią modernios kompiuterinės programos ar žaidimo, kurių pagalba vaikai galėtų mokytis lietuviškai (o juk būtų puiki investicija).

Aš vis mėginu nieko nebekaltinti. Tiesa, su žavesiu prisimenu Elzase (Prancūzija) sutiktą švedę, su partneriu prancūzu auginančią du berniukus. Vaikai mokykloje mokosi anglų ir vokiečių, namie kremta švedų gramatiką,o prancūziškai bendrauja su draugais kieme.

Tačiau grįžkime prie mano sūnėno klausimo. Lietuva jam - močiutės ir seneliai Anykščiuose, Alytuje ir Vilniuje. Jis prisimena: močiutė Anykščiuose augina dieviškai saldžias braškes, močiutė Alytuje - baltais plaukais, o močiutė Vilniuje - Linutės ir mamos mama. Atsakydama sūnėną tikinau, kad Lietuvoje gyvena daug vaikų ir jis būtinai juos sutiks liepą išėjęs pažaisti į kiemą.

Taigi jei vasarą smėlio dėžėje jūsų vaikas sutiks angliškai kalbantį berniuką lietuvišku vardu, neskubėkite namo: galbūt jūsų vaikas pramoks ką angliškai, o mano sūnėnas prisimins lietuvių. Beje, kalboms jis labai imlus, todėl vis dėlto kalbu su juo lietuviškai ir versdama Astridos Lindgren knygos puslapius neprarandu vilties, kad kada nors jis galės ją skaityti pats.

*Kodėl Lietuvoje gyvena tik seni žmonės? (angl.)

Plaukė laivelis...

Birželio pabaigoje skrisime su drauge Egle į Daniją į draugės Ievutės vestuves su Danu. Išties draugės Ievutė ir Eglė - mano x kursiokės, su kuriomis drauge trynėme Žurfako sienas, o per langus eidavome valgyti salotų prie Operos ir baleto teatro (prisikraudavome pilnas lėkštes, lipdavo per kraštus). Ryčio Juozpavičiaus radijo paskaitose jos vis sukdavo pokalbių laidas dviem temom - narkotikai arba abortai. Kažkada dar sudalyvavo vienoje jau legenda tapusioje TV laidoje, kur Ievutė persirengė angeliuku, o Eglė - vienuole.

Girdėjau, kad Danas iš Danijos įsimylėjęs Ievutę iki ausų. Važiuosime patikrinti :)

O čia Ievutės sukonstruotas pakvietimas į vestuves:

Šiek tiek religiniai velykiniai pamąstymai

Buvo labai ankstyvas Velykų rytas, kai skelbdami gerąją žinią už lango dar negaudė bažnyčių varpai, o kaimynai už virtuvės sienos įtariai ritmiškai brazdėjo, greičiausiai išgyvendami dar vieną eilinį stebuklą. Naktinėjau virtualioje erdvėje.

Pranciškonas Julius Sasnauskas Delfi skaitytojams porino šiltą pasakojimą apie pelę ir paprastą Velykų žinią:

Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra.

Atsinaujinusiame "Lietuvos ryto" portale kitas pranciškonas Arūnas Peškaitis vylėsi, kad žmonės neužvers bažnyčios durų po Velykų ir grįš greičiau nei po metų:

Žmonės laukia šviesos, prie kurios galėtų prisiliesti. Bet taip norėtųsi, kad tos šviesos paragavę, jie neišnyktų metams. Manau, čia yra noras ne kažkokios prievartos, totalitarizmo, kad būtinai užvaldytų juos kažkokia viena krikščioniška idėja, bet kad jų gyvenimai keistųsi, kad jie galiausiai būtų liudytojai, kad tamsa neturi paskutinio žodžio.

Atsiverčiau Bernardinai.lt vildamasi perskaityti dar vieno pranciškono žodžius, tačiau ten susidūriau su kardinolu ir greitai užvėriau nešiojamąjį kompiuterį vengdama skvarbaus Bažnyčios hierarcho žvilgsnio.

Pagauta visuotinės religinės euforijos bangos susimąsčiau apie savo Velykas.

Thanya įsėdo į pintą su "Baltuoju rusu" ir laukti Velykų stebuklo išskubėjo į ligoninę.

Marcosas, po to, kai ištuštinome keletą butelių raudono vyno, prisiminė ispanišką kilmę ir angliškai ėmė traukti flamenco.

Šeštadienio popietę, kai visi dori katalikai planavo, kuo vilkėdami žengs į bažnyčią apsivalyti sielų, aš šluodama parduotuvę aptikau nago dydžio pastikinį maišelį, kruopščiai surištą plastikiniu kaspinėliu. Tik įgudisi bendradarbės akis pastebėjo maišelyje mikroskopinį kiekį baltų miltelių. Sako, greičiausiai kokainas arba speed. Žinoma, galėjo būti ir miltai ar soda arba cukraus pudra. Mes taip ir nesužinojome, o kažkam Velykos taip ir neatnešė palaimos.

Visą dieną žiūrėjau į apygirtes fizionomijas.

Six cans of "Bulmers"

"Malibu"

Six cans of "Bulmers"

A case of "Stella"

"Brunello"

Six cans of "Guinness"

"Billecard Salmon Rose"

Six cans of "Bulmers"

Religinių švenčių prasmė neretai paskęsta sidro ar šampano taurėje. Po butelio Sauvignon Blanc ir trijų taurių Pinot Noir ar Merlot (priklauso nuo to, ar pasiduodi "Sideways" propagandai) nebeprisimeni žmonių, su kuriais šventi, vardų ir pamiršti, kelinta dabar Velykų diena. Pamiršti, ką žadėjai sveikai Marijai, žmonai ir vaikams. Nebegali paaiškinti, kodėl apskritai peržengei bažnyčios slenkstį, o prisikėlusio Dievo ženklų vis nematai ištuštėjusios taurės dugne.

Niekada nemėgau masinių religingumo apraiškų. Juk Kalėdos ir Velykos dažniausiai tampa tik pretekstu "pabaliavoti". Palaiminti tie, kurie turi su kuo.

Nežinau, kaip jūs, bet stipriausi mano dvasiniai išgyvenimai įvykdavo toli nuo minios. Kai pirmąkart pamačiau vandenyną, Norvegijos fjordus, virš ežero pakibusį rūką ar kelią kirtusią dvigubą vaivorykštę kažkur Konemaroje. Be ypatingos religinės progos suvokdavau, kad esu mažytė kaip ta pranciškono J. Sasnausko pelė, šmirinėjanti po pasaulį, kupiną Jo ženklų. Jie nepasidabruoti kaip Mergelė Sevilijos bažnyčiose ir neapšviesti prožektoriais kaip Vilniaus bažnyčių kupolai. Dažniausiai jų nepastebi, o kai galiausiai pamatai, negali nesakyti "Tikiu". O jei dvejoji... "Skepticizmas yra tikėjimo pradžia" (O. Wilde) .

Kiaušiniai, alkoholis ir Didysis Penktadienis

Parduotuvėse - karas. Kiaušinių karas. Šokoladinių kiaušinių kainų karas. Lietuvos vaikai ridens margučius ir žiūrės, kieno rieda toliausiai, o airiai pasičepsėdami iš blizgančio popieriaus lukštens šokoladinius "Cadbury's" kiaušinius. Čia tokia velykinė tradicija.

Smaragdo saloje gyva dar viena tradicija, kuri būtų nesuvokiama "Maksimos" valdybos nariams bei pirkėjams. Airijoje, lenkiančioje visas Europos Sąjungos šalis pagal vadinamąjį "binge drinking" (suprask - gerti iki tiesiogine prasme žemės graibymo) dvi dienas metuose draudžiama prekiauti alkoholiu. Uždaromi alkoholio skyriai prekybos centruose, alkoholio parduotuvės, barai, aludės ir restoranai. Tos dvi dienos - Kūčios ir Didysis Penktadienis. Taigi šiandien vakare visi siurbčios vakarykštes atsargas ir su susikaupimu lauks Velykų stebuklo.

O aš tuo tarpu džiaugiuosi išeigine, netrukus eisiu prie jūros, o vakare susirinkę pas draugę skimbčiojant taurėms melsimės saviems dievams ir, tikiuosi, nevalgysime šokoladinių kiaušinių. :)

Beje, apie pamaldumą (?). Anksčiau Airijoje sekmadieniais, berods, tarp 14-16 val., visos alkoholiu prekiaujančios parduotuvės užsidarydavo, kad žmonės galėtų nueiti į mišias. Po mišių šventovių durys užsiverdavo, o visi norintieji numalšinti fizinį troškulį vėl galėdavo nusipirkti C2H5OH - vienu ar kitu pavidalu.

Šiais laikais sekmadieniais visi "off-licence" (alkoholio parduotuvės) duris atveria 12.30, anksčiau - ne valia. Suprask - po ankstyvųjų mišių? Ak tos tradicijos...

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

Atnaujintas ryšys su pasauliu už 10 eurų

"Persirgau skaitliukų manija ir dabar su jų pagalba žinau visus savo puslapių "analizus" , - prisipažino neseniai teta Sigita.

Kadangi dar nepersirgau aukščiau minėta manija, grįžusi iš Sevilijos nuliūdau, kad mano skaitliukas neberodo jūsų, ankstesnieji lankytojai, ir nutariau: "Mat juos bala, tuos dešimt eurų". Taigi matysiu jus visą pusmetį :) Tikiuosi, jūs matysite mane.

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...

Keli prisiminimai iš Sevilijos

Sevilija kvepėjo jazminais, o vaivorykštės spalvų namus laižė neįprastai ilgi šešėliai. Kiek vėliau nutarėme, kad jazminų kvapą primena žydintys apelsinmedžiai, nes jazminų krūmų nesimatė.

Baila, hola, guapa pamažu brovėsi į kasdienę šneką, vis dėlto kartais neišsiverčiančią be vaikiškų badymų pirštu.

Una copa vino tinto por favor ir jau susidaužiame vino di mesa už 7.40 euro sklidinomis taurėmis. Alyvuogių aliejuje plūduriuoja kalmarai, marinuotos paprikos, baklažanai ir keptos bulvytės papas. Papas su pipirų padažu, papas su rozmarinais, papas su sūriu. La quenta ir nustembi, kad pavalgei ir maloniai apsinešei už 8 eurus.




Ir, žinoma, flamenco. Ilgesio iškreiptas dainininko veidas ir į tolį ištiestos rankos, šešiomis stygomis bėgiojantys ilgaplaukio gitaristo pirštai bei pasiutęs šokis, užklumpantis netikėtai, besibaladojantis į sielą sulig kiekvienu kulniuko kauštelėjmu ir nutrūkstantis staiga, lyg viena iš šešių gitaristo stygų. Susižavėję ima ploti miestą užplūdę amerikiečiai, o priešais sėdintis ūsuotas vyriškis aikteli "Da eta prosta uragan". Bet šokėja nuramina staiga sujudusią pulbiką ir šokis vėl prasideda. Slenka link manęs kaip tie ilgi vakarop matyti šešėliai ir įsiklausau suglumusi, nors dar nesuprantu. "Muchos gracias. Adiós."



Daugiau foto čia

Ar esame pasiruošę progresui?

Lietuvoje jau gerą pusmetį, o galbūt ir ilgiau skalambijama varpais. Neklausk, kam jie skambina - jie skambina tau, emigrante. O vos brūkštelėjus ką apie gyvenimą svetur virtualios erdvės komentatoriai susiskaldo taip ir nesuvokdami, tu už ar prieš emigraciją.

Ypač pastaruoju metu padaugėjo rašinių, kuriuose konstatuojama, kad emigracija išardo santuokas ir luošina tėvų nematančių vaikų gyvenimus. Anksčiau buvo apeliuojama į patriotizmą, ekonominio nuosmukio galimybę. Šeima - tai, kas arčiausiai tavęs, kas išlieka net trupant patriotizmui, - lyg paskutinis ant stalo antiemigrantų mestas koziris. O ar kas paskaičiavo, kiek šeimų pražudė alkoholizmas, nedarbas ar elementarus lodarizmas? Lyg emigracija būtų pūnanti opa, Pandoros skrynia ar dydysis tūkstantmečių sandūroje atsidūrusios Lietuvos maras.

Ankstesnė ir dabartinė lietuvių emigracija Lietuvos nepražudė ir nepražudys. Lygiai kaip ir Baltijos kelias - Lietuvos jis nereformavo. Na, gal tai vienai 1989 metų rugpjūčio 23 dienai. Kodėl taip sakau? Tiesiog žvelgiu per monitorių į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, bet tai visai nepanašu į progresą. Progresas nėra naujos magistralės, dar keli šalia Vilniaus Šanchajaus išdygę stikliniai dangoraižiai ir atliekama šimtinė kišenėje. Tokio progreso aš pakankamai prisižiūriu kasdien vaikščiodama Dublino gatvėmis: milijonus kainuojantys maži namukai ir šių metų laidos automobiliai. Na, gali būti ir pernykščių metų.

Neseniai darbe užsimezgė labai įdomi diskusija su dviem vidutinio amžiaus airiais. Ėmėme svarstyti, ar ilgai dar kils Airijos gerovė.

Minimalus valandinis atlyginimas - vienas didžiausių Europoje. Beje, maždaug dešimtkart didesnis nei Lietuvoje.

Alkoholiui airiai išleidžia daugiau nei kas kitas Europos Sąjungoje, kultūrai - bene mažiausiai ES (gaila, neradau nuorodos, mėginsiu dar paieškoti).

Nekilnojamojo turto kainos - nuolat kylančios ir ekspertai vis spekuliuoja, kiek tai truks, o trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų paskolą būstui pasiėmusi pora neretai drauge gyvena tik tam, kad ją grąžintų - daugiau jų niekas nesieja.

Tarptautinės organizacijos vis atkreipia dėmesį, kad airiai vis labiau prasiskolina, vidutinė klasė šalyje dar nesusiformavusi, o praraja tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos ir turčių vis gilėja.

Mano šeimininkas (ta prasme, buto, kuriame gyvenu) vis dejuoja, kad jauni airiai tingi dirbti. Staiga praturtėjusieji (mūsiškai - naujieji airiai) čia, berods, vadinami tais, kurie vakar gimė su pinigais. O tokių Smaragdo saloje nemažai.

Tai štai su minėtais dviem airiais užsimezgęs pokalbis ir sukosi apie tai, kad Airija praturtėjo itin greitai, galbūt net pernelyg greitai ir airiams gali pritrūkti stuburo suvaldyti tą į jų namus plūstančią gerovę. Tai ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas. Čia kaip su tais aukso puodais - vakar pakilęs iš utėlyno rytoj princu netapsi.

Jei Lietuvoje išties situacija gerėja (juk dėl to kuriami įvairūs informacijos centrai, raginsiantys svarstyti galimybes grįžti), norėtusi, kad gerovė į Lietuvą neateitų per greitai. Pamenate ankstesniame įraše minėtus fermose išaugintus viščiukus - nušertus, tačiau nebegalinčius pakelti savo svorio, nes kojytės dar neišsivysčiusios.

O dėl griūvančių šeimų nekaltinkite emigracijos - šeimas kuria ir griauna žmonės bei jų pasirinkimai.

Prekybos centrų paslaptys arba nenoriu genetiškai modifikuoto viščiuko

"Maxima" - visada šalia.

Tėtis duoną ir sūrį visuomet perka Justiniškių turgelyje, besiglaudžiančiama šalia savo veido nerandančios "Norfos". O kai žiemai raugia kopūstus, niekada kojos nekelia į prekybos centrą.

"Walmart" - always low prices.

Kai pusmetį gyvenau JAV, Filadelfijos centre esančioje South St. radau savo mylimiausią parduotuvę - "Whole Foods". Mane apsvaigino kepinių ir vaisių įvairovė, šviežių sūrių ir jūros gėrybių galybė. Kainos šiek tiek kandžiojosi, tačiau daržovės ten kvepėjo kaimu, o vyšnių skonis buvo kaip... vyšnių.

"Tesco" - every little helps.

Pernai spalį išlipusi iš traukinio Tulūza - Nica iškart patraukiau prie jūros. Norėjau įsitikinti, ar ji tikrai žydra. Pakeliui stabtelėjau prie vaisius pardavinėjusios moters ir nusipirkau šviežių braškių - paskutinįkart jas buvau valgiusi prieš pusantrų metų. Turiu omeny tas tikras sultingas braškes, kurios kvepia vasara. Pasičepsėdama liežuviu tirpdžiau jas po gomuriu ir siurbiau kiekvieną sulčių gramelį. Pro šalį važiavo prabangūs BMW ir "Mercedes" kabrioletai, o aš godžiai lyg vaikas tuštinau indelį ir su pasimėgavimu laižiau raustančius pirštus.

"Lidl" - where quality is cheaper.

Airijoje nepasiilgstu cepelinų ir kugelio, nors grįžus į Lietuvą dažnąkart neatsilaikau - dėl tradicijos... Sunkiai virškinasi tie lietuviški vėdarai ir kugeliai, kad juos kur.

Tačiau pasiutiškai pasiilgstu sultingų pomidorų, dar žemėmis aplipusių ridikėlių, mažų agurkų ir uogų: braškių, trešnių, juodųjų serbentų, agrastų ir aviečių. Savo X vis mėginau įtikinti, kad valgyti braškes ir "Innocent Smoothie" su braškėmis nėra tas pats.

Žinoma, šeštadieniais turime čia labai madingą organiško maisto turgų, į kurį, jei užsilopysiu nuleistą dviračio padangą, galbūt nuvažiuosiu dažniau. Netoliese yra ir vieno arabo parduotuvėlė, kurioje kartą pirkau dangiškai sultingą arbūzą.

Vakar pažiūrėjusi "Supermarket Secrets" prisiekiau prekybos centruose nebepirkti faršo ir vištienos. Žinoma, patogu viską rasti vienoje erdvėje: mėsą ir daržoves, jogurtą ir duoną. Kartais po darbo dienos išties nelieka nei noro, nei sveikatos, nei laiko blaškytis po parduotuves ieškant to, kas sveikiau. Kartais tiesiog gaila to atliekamo euro. Ir taip dar keli eurai įbyra į besiplečiančių prekybos centrų kasą.

Tačiau minėtas video išties sukrėtė. Šiandien su kuprinyte ant pečių žygiuosiu pas vietinį mėsininką ir į vietinę daržovių parduotuvę "Evergreen". Boikotuoju "Dunnes Stores". Remsiu kelis kaimynystėje esančius mažus prekybininkus. O šeštadienį Ispanijos pietuose kirsiu šviežias jūros gėrybes.

Vietoje Post Scriptum

Faktas Nr.1
Išties keista, kad Airija yra sala, o prekybos centruose beveik neįmanoma nusipirkti šviežios žuvies. Nebent tai "Superquinn", tačiau artimiausias toli nuo mano namų.

Faktas Nr.2
Pernai gegužę grįžusi iš "Norfos" mama pasakė, kad lietuviški pomidorai perpus brangesni nei ispaniški. Lietuvoje prekybos centruose dar bent jau galima įsigyti lietuviškų pomidorų, o čia airiškų net sezono metu ir su žiburiu nerasi.

Faktas Nr. 3
Airija - viena sparčiausia tunkančių Europos Sąjungos šalių. Siūlau nepasiduoti spaudimui :)

Aplinkui - migla

Viskas aplinkui gaudžia ir aidi, lyg būčiau įsiliipusi į milžinišką ąsotį.

Skaitinėju Juliaus Sasnausko "Malonės akrobatiką" ir labai tikiuosi, kad iki šeštadienio pasveiksiu, nes išskrendu kelioms dienoms į Seviliją.

Dar užmetu akį į Delfi komentatorių pasisakymus prie nuotraukų iš Šv. Patriko dienai skirto parado. Girti lietuviai sumuša girtus airius - blogai, viršyja greitį - blogai, organizuoja Kaziuko mugę Dublino centre - blogai, žygiuoja Patriko parade - blogai. Iš kur tiek pykčio? Imperijos dažniausiai žlugdavo dėl vidinių susiskaldymų. Panašu, kad ir Lietuva gali sulaukti panašaus likimo. Šįkart net nereikės kaltinti Rolando Pakso ir juodųjų technologijų. Tegalėsime kaltinti save. O galėtų vietoje Delfi komentatoriai kartais paskaitinėti "Malonės akrobatiką". Veikia labai terapiškai. Ir net nereikia būti pamaldžiu kataliku, kad neliktum abejingas tekstui.

Stebuklai: puodelis aviečių arbatos, sniegas ir bildukas

Mieste netikėtai radau aviečių lapų arbatos. Dabar aš kaip ragana - jei kas užsuka į svečius ir nori arbatos, klausiu kokios. Dilgėlių, aviečių, bruknių, gudobelių, ežiuolės (visos, išskyrus bruknių, pirktos čia, taigi nereikia bumbėti, kad Airijoje nieko nėra). Žinoma, turiu ir juodos, kuri čia pasiutusiai stipri. Teigiama, kad airiai pasaulyje išgeria daugiausiai arbatos - daugiau nei britai. Dažniausiai, tiesa, juodą kaip smala, todėl ją būtinai baltina pienu. Čia viskas juoda - ir alus, ir arbata.

Sako, po Šv. Patriko Airijoje turi pradėti šviesti saulė. Nė velnio. Šiandien net pasnigo. Vidury kovo! Airijoje!

Kai lauke baigėsi kataklizmai, išsigandau, jog mano kaimynystėje apsigyveno bildukas. Mano kambarėlio virtuvinėje dalyje ant lentynos stovintis indelis su čiobreliais reaguodamas į už sienos vyksančius virpesius ėmė drebėti. Greičiausiai namo šeimininkas vėl kažką lopo gretimais esančiame bute, bet vis tiek nejauku. Cit, čiobreliai.

PS
Mano naujai įsidėtame pasaulio žemėlapyje kasdien sužiba vis daugiau lempučių. Be abejo, malonu. :) Kažkam jau sakiau, - pasirodo, ne veltui aš naktimis čia rašinėju.

Mane padavė į teismą

Pamažu begurkšnojant aviečių arbatą ir besigydant staiga užpuolusį kosulį, bebrausianant ir belaukiant, kas gi taps Vilniaus meru, mane padavė į teismą.

Baigusieji universitetus Lietuvoje greičiausiai pamena tokį Mokslo ir studijų fondą, iš kurio studentai galėjo prašyti paskolų. Vieni už paskolas pirkosi kompiuterius, kiti uliavojo Jūros šventėje, treti skrido į Ameriką su J-1 viza. Tuomet juokavome, o kaip tuos pinigus išprašys, jei nemokėsime - juk užstato neprašė. Mizerna ta paskola, tiesa. Kas ketvirtį tereikia apie 125 litus, berods, grąžinti. Vis sakiau, kad net jei neturėsiu darbo, prie Aušros Vartų susirinksiu.

Tai štai aš keletą ketvirčių praleidau ir susidarė nemaža suma. Kriminalistė Žigelytė antradienį, atšokusi Patriką, žygiuos į banką. Ech.. už visus malonumus ateina laikas atsiskaityti.

Šiandien off - švenčiame Patriką

Kaip aš raginau draugę rašyti blogą

Užvakar seniai skaitytą, o dar seniau regėtą draugę raginau pradėti rašyti blogą. Patirti, kaip pasakė Teta Sigita viešos vienatvės malonumą (nereali frazė).

Mano draugė į blogus kartais žiūri įtariai. Ypač, kai žmonės nemoka rašyti. O ji rašyti moka. Taigi galbūt netrukus virtualioje erdvėje gims naujas kūdikis. Aš lauksiu.

Artėjant šventei

Jie atvyko. Vėl. Jie naiviai dairosi naujoje aplinkoje ieškodami leprekonų, perka "Guinnessą" ir "Baileys", dažniausiai moka Visa arba American Express, nes su eurais dar nespėjo susipažinti, ir garsiai kalba Ryškiai tardami R. They're from America.

Amerikiečiai. Vienų nekenčiami, kitų mylimi. Kritikuojami dėl to, ką išsirenka prezidentais (ar mes - geresni?), traukiami per dantį dėl savo naivumo, nekenčiami dėl viršsvorio ir "drive through" gyvenimo būdo. Tačiau laukiami kiekviename restorane, nes niekas taip gausiai nežeria arbatpinigių, prisimenami, kai kalbama apie religijos laisvę, Niujorką ir Merilin Monroe. Demokratijos vaikai ir Holivudo vartotojai. Gimę "Amerikietiškoje svajonėje" ir ja vis dar masinantys visus, kurie yra kiek toliau į Rytus - lietuvius, rusus, kinus, indus. Įvairiaspalviai kaip pati Amerika.

Šeštadienį jie vaikiškai šypsodamiesi su ant skruostų išpieštais dobilėliais ir žaliomis skrybėlėmis ant galvų stebės Šv. Patriko paradą. Galbūt atkreips dėmeį ir į jame pirmąkart dalyvaujančius lietuvius. Sako, lietuvių kostiumai išties įspūdingi. O pirmadienį jie grįš į Bostoną, Čikagą ar Vašingtoną. Pravers savo namų su iškelta Amerikos vėliava duris, galbūt išgers "Bushmills", "Jameson" ar "Baileys". Galbūt prisimins Niujorką, kurį XX a. pradžioje pirmąkart išvydo jų tėvai ar seneliai iš Korko ar Galway. Skelbimus "Irish not welcome". F. McCourto "Andželos pelenus".

Sakoma, kad pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turį airiškas šaknis. Dauguma jų - JAV. Įdomu, kaip bus su lietuviais po šimtmečio. Ar ir jie plauks į Jonines iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos?

Už dyką arba kaip nupirkti lojalumą

Vakar nemokamai išsinuomavau P. Almodovaro filmą "Pepi, Luci, Bon". Išties norėjau kito, jau nepamenu pavadinimo, - į mano DVD nuomą užvežė gal penkis naujus jo filmus, - tačiau mano pageidauto nerado, todėl už kitą nereikėjo mokėti. Puikumėlis... Kliento teisių rojus. Kyšis už lojalumą.

Tiesa, bežiūrėdama filmą užsnūdai - užliūliavo ispanų kalba ir prieš tai dieną Kalifornijos vynų degustacijoje gurkštelėti keli masyvūs Cabernet Sauvignon ir Zinfandeliai . Daugumą uoliai kaip mokinukė spjoviau, bet kai kurie buvo verti grieko. Buvo ir daug brangaus šlamšto, kaip visuomet pasitaikančio gyvenime. Kaip ir DVD vynai buvo už dyką.

Elgiuosi kaip studentė - mėgaujuosi nemokamais malonumais. O kam jie nepatinka? Štai sekmadienį Kaziuko mugė Dubline baigėsi Virgio Stakėno koncertu, kuriame gausiai buvo pjaustomos žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės atvežtos mėsytės ir sūriai. Pamenate, kažkas sakė, jog liaudžiai reikia duonos ir dešros? Principas veikia iki šiol. Tik nuo lietuviškų dešrų labai troškina, todėl aš mieliau renkuosi Napos vyną.

PS O kodėl lietuvos ministrės (konkrečiau - ponia Kazimiera ir ponia Roma) taip uoliai lankosi Airijoje?

Lietuvių diplomatija Dubline vs diplomatiją Londone

Seksualiai žilstelėjusiam ir šarmingai su žiniasklaida bendraujančiam Vygaudui Ušackui tapus Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje vakarinėje Airijos jūros pakrantėje nuaidėjo skaudi nevilties kupina dejonė. Ne į tą krantą pataikėte, ponas V. Ušackai.

Ak taip, tiesa. Ne paslaptis, jog ponas V. Ušackas jau pradėjo rinkimų kampaniją. LR Prezidento rinkimų kampaniją. O kadangi Lietuvoje prezidentas daugiau atlieka fasadinę funkciją - pasirodo Briuselyje, žydruosiuose ekranuose per Šv. Kalėdas (ar vis dar?) ir Nepriklausomybės aikštėje per visas Lietuvos valstybingumo šventes (vasarį, kovą ir liepą), V. Ušackas visais atvejais atrodytų neprastai. Ranką ant širdies pridėjusi sakau: žiūrėčiau, klausyčiau ir drauge su močiute džiaugčiausi, kokį gražų prezidentą turime. Beje, puikiai suprantu, kad Londonas - tai ne Dublinas.

Girdėjau, kai Vilniuje V.Ušackas susitiko su Lietuvių bendruomenės Airijoje atstovais, ambasadorius pasipiktino. Papiktinimo priežastimi tapo marškinėliai. Su užrašu "Lietuvos ambasadorius". Šiuos marškinėlius įvairiuose renginiuose dėvi aktyvesni lietuvių bendruomenės nariai ir dovanoja tiems asmenims, kurie prisideda prie lietuvybės skleidimo Airijoje.

Taigi ambasadorius reikšminga veido išraiška iš nerūpestingos Smaragdo salos atvykusių lietuvių paklausė, kas jiems suteikė teisę vadintis ambasadoriais. Aš nedėviu tokių marškinėlių, nors idėjai pritariu, tačiau, ponas V. Ušackai, nereikia taip jautriai reaguoti. Kai manęs mažiausiai dešimtį kartų kasdien klausia, iš kur aš, kaskart turiu pasakoti apie Lietuvą, Vilnių ir kuo mes skiriamės nuo kaimynų latvių ar lenkų. Kartais, buitiškai tariant, užknisa. Vis gundausi sakyti, jog esu iš Norvegijos ar Olandijos, bet mama mokė nemeluoti. Taigi mes esame Lietuvos ambasadoriai ir jūsų titulo nesigviešiame. Ir savo darbą stengiamės atlikti kuo geriau. Bent jau aš ir galėčiau išvardinti bent dešimt Dubline gyvenančių savo draugų, kurie Lietuvai kasdien daro gerą PR. Bent dešimt - o tai beveik tiek, kiek dirba Lietuvos ambasadoje Dubline (išties jų daugiau nei oficialioje interneto svetainėje) ir pusė to, kas nubyrėjo į mūsų diplomatinę atstovybę Londone.

Sakoma, ne kiekybė, o kokybė, tačiau pakalbėkime apie skaičius ir kodėl nuaidėjo pirmojoje pastraipoje minėta dejonė.

10 vs 20

Maždaug. Ambasadų Dubline ir Londone darbuotojų santykis.

Prisimenu 2000-uosius metus, kai visų pirma į Didžiąją Britaniją, o po to ir į Airiją ėmė plūsti prieglobsčio ieškantys lietuviai: netradicinių religinių bendruomenių atstovai, Panevėžio mafukai ir slapti gėjai. Dabar, kai prieglobsčio mums niekas nebeduotų, o ir prašyti, berods, nebegalima, verta susimąstyti, kokios darbo krypties turėtų laikytis mūsų diplomatinės atstovybės. Ar toliau štampuoti įvairius kelionės dokumentus (o gal juos būtų galima susitvarkyti internetu - kiek laiko ir darbo valandų sutaupytume), o galbūt pasirūpinti, kad ypač į didesnes lietuvių kolonijas turinčias ambasadas būtų atsiunčiami ekonomikos ir kultūros atašė.

Pažvelkite, kiek žmonių darbuojasi mūsų ambasadoje Kijeve. Ar ten suskaičiuotume dešimtadalį milijono lietuvių? Kas nulemia ambasados darbuotojų skaičių?

120 tūkst. vs 200 tūkst.

Lietuvių, gyvenančių Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje skaičius. Nors vėlgi - niekas nežino, kaip yra išties, o tuos tūkstančius pirmąkart paminėjęs žurnalistas nerastas. Nors įtariu, kad Airijoje mūsų gali būti daugiau, o D. Britanijoje - mažiau. Lieka laukti Eurovizijos ir rezultatų.

Skylės vs 60 mln. litų

Ar kas buvote Lietuvos ambasadoje Dubline? Aš buvau. Ambasadai verkiant reikia remonto - grindyse žiojėja skylė, kai kurios sienos - kaip rėtis, o tvora griūva į kaimynų kiemą.


Lietuvos ambasada Dubline

Tuo tarpu Lietuvos diplomatai Londone kraustysis į naują pastatą, atsiėjusį 60 mln. litų. Tiesa, pardavus senąjį pastatą tikimasi gauti 15 mln. litų.

Atkreipkite dėmesį į pastatų dydį ir vėlgi prisiminkime abiejose Airijos jūros pusėse gyvenančių lietuvių santykį.

? PR vs n PR

Piaras Piaras Piaras. Jei kada klaidžiosite Delfi, pažiūrėkite į skyrelį "Lietuviai svetur" ir atkreipkite dėmesį į naujienų iš Didžiosios Britanijos srautą, kuris pasikeitus ambasadoriams tiesiog ėmė plūsti: lietuvių kalbos olimpiada, skirta Kovo 11-ajai paminėti, krepšinio turnyras "Ambasadoriaus taurė 2007“, pirmasis studentų iš Lietuvos, šiuo metu studijuojančių Didžiojoje Britanijoje, susitikimas (net 4 pranešimai apie šį įvykį), "Lietuvos dienos" Šiaurės Airijoje, V. Ušacko komentarai apie išpuolius prieš lietuvius Šiaurės Airjoje, V.Ušacko komentarai apie „Lithuanian City of London Club“ . Kiekvienoje žinutėje - ambasadoriaus vardas ir komentaras, kas antroje - jo nuotrauka. Šauniai padirbėta.

Internete neseniai radau komentarą, neva Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė karjeros laiptais kopia naudodamasi Lietuvių bendruomene Airijoje, kuri išties yra gana aktyvi.

Tiesa, ponia I. Bričkovskienės vardas žiniasklaidoje skamba žymiai rečiau nei jos kolegos Londone. Dažniau minima Lietuvių bendruomenė Airijoje. O aš vis mąstau, kodėl žmonės laisvu nuo darbo metu imasi inciatyvos, ieško, ką iš Airijos žurnalistų pakviesti į pirmąją Kaziuko mugę Dubline, Airijos sostinėje per Kalėdas stato egles, skrenda į Lietuvą susitikti su ministrais, etc. Juk būtų galima žiūrėti gerą filmą, skirsti į Romą ir gurkšnoti gerą raudoną vyną. O galbūt čia dar viena rinkiminė kampanija? Galbūt ambasada turi susitarimą su bendruomene, nes jiems trūksta darbuotojų? O jei ambasadoje būtų įdarbinta daugiau žmonių, ar jie dirbtų taip pat uoliai, kaip cafe au lait "Starbucks" ruošianti Gražina? Taigi kodėl apie vienus diplomatus kalbama daug, o apie kitus - ne? Dėl darbo pertekliaus ar stokos?

Vienas Lietuvos ambasados Dubline darbuotojas man yra pasakęs, kad V. Ušackas tėra Piaras. Bet, kaip sakė Oskaras Vaildas, "The only thing worse than being talked about is not being talked about."

PS Ar kas nors vis dėlto galėtų reguliariai atnaujinti LR ambasados Airijoje interneto svetainę? Bent šito būtų galima pasimokyti iš kolegų anapus jūros.

Dilgėlės, kepsnys ir kiti gyvenimo malonumai

Šaltalankio neradau, bet prisipirkau dilgėlių arbatos ir geležies tablečių. Turėtų padėti.

Kadangi mokėjo iš UK atvykę bosai, dar sukirtau medium well kepsnį. Gėriau visai neprastą Chablis, jau nepamenu gamintojo, ir "Majella" Musician. Nerealu! O kai dar užmoka, tai iš viso super.

Be to, vakar internete aptikusi keletą darbo skelbimų, nutariau ieškoti naujo darbo. Iš esmės, kaip ir sako mano draugė, neturiu ką prarasti. Pavasaris - reikia naujovių.

Ligos, kad jas kur

Pernai pavasarį ėmė svaigti galva, dusdavau, labai greitai pailsdavau, miegoti kartais norėdavosi kiaurą parą, staiga imdavo pykinti, apetitas tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Pastojau, manote? Ir aš taip spėjau. Nors galimybės lyg ir nelabai turėjo būti. Bet vis dėlto nesmagu nežinoti.

Į kuprinytę susikroviau porą knygų, užrašų knygutę, sumuštinių, vandens ir išėjau į ligoninę. Sesė sakė, kad gali tekti laukti parą, gal kelias. Kai kurie, belaukdami gydytojo, miršta. Rimtai. Airiškos sveikatos sistemos ypatumai - prieš keliolika metų čia drastiškai sumažino lovų skaičių, todėl šiandien dažnai neužtenka pajėgumų priimti ligonių. Visa laimė, pralaukiau kiek daugiau nei pusę paros - 15 valandų. Suvalgiau sumuštinius, daviau kraujo ir šlapimo tyrimus. Širdies ritmo vis nejaukiai atsiprašinėdamas ir aplink mano grožybes atsargiai visokius dalykėlius klijuodamas pasiklausė gana išvaizdus broliukas (regis, taip vadinami seselės vyrai).

Galiausiai atėjo akistatos su gydytoja akimirka. Mažakraujystė. Nuo širdies nusirito akmuo ir apėmė graudi savigailiška nuotaika, kuri aplanko tik ligoninėse.

Grįžau į Lietuvą. Kaip prezidente Baltijos-Amerikos klinikoje per tris dienas pasidariau visus reikalingus tyrimus. Beje, ligoninę labai rekomenduoju. Nepigu, tačiau taip nenumelžia kaip Grybo gatvėje.

Mane pripumpavo geležimi. Tiesa, pajuodo dantys, užkietėjo viduriai ir tuštinausi juodai. Uoliai ėmiau valgyti jautieną, burokėlius ir džiovintus vaisius. Susitaikiau su mintimi, jog nelabai galiu būti vegetarė. Sveikos dietos laikiausi net grįžusi į Dubliną.

Dabar vėl pavasaris ir vėl jaučiuosi panašiai kaip pernai. Viename portale perskaičiau, jog liaudies medicina rekomenduoja vartoti dilgėlių ir dobilų užpilus bei žemuoges ir šaltalankio uogas. Kur aš rasiu šaltalankio Dubline? Ir į Lietuvą nenoriu, nes suplanavau atostogas Ispanijoje bei Italijoje. Reiks rytoj keltis anksčiau ir šukuoti Dublino sveikatingumo parduotuves.

Apie sutvarkytus gyvenimus

Darbas, automobilis, šeima, butas, jei kam pasisekė - namas. Eiliškumas gali skirtis, bet, regis, bent dauguma išties susitvarkė gyvenimus. Klasiokai, kursiokai, buvę bendradarbiai ir kiemo draugai. Mano, Lauros, Artūro.

Grįžus į Lietuvą neretai net nustembi, - kaip greitai! Ar pavydžiu? Pavydžiu jaukios idilės. Ir susimąstau, kiek tas susitvarkytas gyvenimas truks, ir ar ilgai jie liks juo patenkinti. Šiandien - darbas, šeima, butas. O kas rytoj? po metų? Ant peties tupi kipšas ir šnabžda: neilgai jų upės pienu plauks. Gal jis teisus. O gal ir ne...

Žiūriu į svetimą laimę - kartais, regis, labai įtikinamą, o retkarčiais vimdančiai saldžią, - vis mąstau, ką aš susikūriau. "Ar susitvarkiau gyvenimą?" - klausiu savęs žiūrėdama į veidrodį vakarais, valydamasi nubėgusį tušą ir klausydamasi Ninos Simone.

Norėčiau, kad niekada neišauštų diena, kai sakysiu "Atlikta!" Nenoriu susitvarkyti gyvenimo. Baisu, bet geidžiu nežinomybės ir chaoso, spontaniškumo ir rizikos. Pabudusi ryte ir savo trumparegiškomis akimis pro langą žiūrėdama į išplaukusį miestą norėčiau neturėti planų. Žvelgdama į tvarkaraščių švieslentę oro uoste norėčiau nežinoti, kur skrendu. Norėčiau nepristigti valios išeiti iš darbo vos pajutusi, kad jis - ne man. Norėčiau vėl atsidurti nepažįstamame didmiestyje su penkiais eurais kišenėje ir mažu lagaminėliu. Norėčiau norėčiau norėčiau... Norėčiau gyventi gyvenimą, o ne jį susitvarkyti. Galbūt dėl to, kad man 25. Tik? Jau? Bent jau norėčiau pamėginti. O tada... susitvarkyčiau gyvenimą.

O čia vietoje PS paklausyti siūlau - labai miela muzikytė Kings of Convenience

Corps diplomatique ir griliažiniai saldainiai pakeliui į Monaghaną

Corps diplomatique automobiliu riedėjome į Monaghaną, kur turėjo būti atidaryta dar viena lietuvių mokykla. Triauškėme griliažinius saldainius ir "Pieno lašus". Grojo lietuviškos muzikos potpourri: Kerbedis, Kernagis, Dinamika, "Kregždutės" (senosios!), Sutaras. Vienos dainos buvo baisesnės, kitos - visai gražios. Dangų perskrodė dviguba vaivorykštė.

Mokyklos atidarymas buvo įspūdingas - net mums, sostinės atstovams. Miestelio, kuriame maždaug kas dešimtas gyventojas būtų iš Lietuvos, meras patenkintas kirto rūkytas lietuviškas mėsytes ir dešras. Sakė, kad provincijoje žmonės nėra išpaikinti.

Vaikai dūko pagal muzikos mokytojo grojamą muziką. Mokytojas - nuo Palangos, muzika - kaip is J.Basanavičiaus gatvės. Vėliau vaikai ėmė groti vakarietiškus "gabalus".

Grįžus namo beprotiškai troškino. Kad jas kur tas lietuviškas mėsas, dešras ir raugintus agurkus bei šakočius...

Green party's party

Užgavėnių išvakarėse į parduotuvę užsuko Žaliųjų partijos atstovas. Susivėlęs, su ne vieną žiemą mačiusiu paltu, purvinais sporbačiais. Tikras žaliasis.

Nupirko dvi dėžes raudono ir dėžę balto ekologiško vyno. Arba organiško, kaip jis vadinamas čia. Per Užgavėnes, čia vadinamas Blynų antradieniu, Žaliųjų partija potencialiems rinkėjams kepė 250 blynų, kuriuos užgerti pasiūlė ekologiškai. Smagi partija.

Nuotraukoje - Vynuogynas Feline (Minervois, Prancuzija)

Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė

"Turi atrasti savo pasaulį ir visa širdimi atsiduoti jam". Buda

Šiandien mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Sužinojau draugei parašius žinutę. Liūdna. Liūdna, nes tikėjausi perskaityti dar daug jos knygų ir straipsnių. Liūdna, nes mano knygų lentynoje daugėja knygų, kurių autoriai visai neseniai išėjo Anapilin: Gintaras Beresnevičius, o dabar ir Jurga Ivanauskaitė.

Dar nespėjau perskaityti jos "Pakalnučių metų" ir "Mėnulio vaikų". Labai norėčiau, kad būtų pakartotas jų leidimas. Ne todėl, kad Jurga mirė, o todėl, kad jos knygos turi gyventi ir būti skaitomos.

Geros kelionės, Jurga. Tau patiko Himalajai. Užmesk akį prieš išvykdama. :)

Laiškai: gauti, siųsti ir dingę

"Viskas neblogai būtų, tik pasiilgstu Tavęs labai. Atsiprašau, kad skubu, einu išleisti laiškutį, o po to pekino kopūstų salotas reikės daryti, nes tėvas tavo pareis."

Dabar jaučiuosi kalta, kad nerašau mamai. Nerašau, nes bent du siųsti laiškai dingo. Močiutė sako, kad greičiausiai pamanė, jog ten buvo eurai ir praplėšė. Net jei ir būtų buvę eurų - bala jų nematė. Gaila pavogtų išpažinčių. Ir atvirukų - iš Amsterdamo ir iš Minervois.

Nebežinau - ar vėl mėginti rašyti.

Sniegas

Trečiadieni visi lyg vaikai prieš Kalėdas šnabždėjosi: snigs. Ir išties. Snigo. Veikiau buvo šlapdriba. Bet buvo... Dribo dideliais kasniais ir velniškai gaila, kad nebuvo pakankamai šalta, nes sniegas iškart ištirpdavo. Tačiau snigo. Ir nedvejokite kaip Tomas - nuotraukų neturiu.

Šiokiadieniai Dubline: apie Vilnių, patriotizmą ir pavydą

Prie praverto lango sėdėjome keturiese. Su Agne gurkšnojome juodą kavą, jos mama vis bandė įpiršti šviežių šaltibarščių, o aš ieškojau pažįstamų veidų lietuviško žurnalo puslapiuose.

Draugės mama, uostydama vakar gautus rožinius gvazdikus, tyliai niūniavo. Pirma nesupratau žodžių. Įsiklausiau. "<...> iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." Nusijuokėme. Netrukus ji važiuos atostogų į Lietuvą.

Apie prisiminimus iš Lietuvos

Aš Vilniuje praleidau gegužę ir pirmąsias birželio savaites. Kaip ir kone visi emigrantai apsilankiau pas gydytojus, stomatologą ir kirpėją. Mamos paprašiau šviežių cepelinų, o tėtis pagamino šaltibarščių. Su močiute išlenkėme po taurelę jos gamybos gervuogių trauktinės ir nusifotografavome prie svetainėje išsikerojusio alijošiaus. Atminčiai.

Susitikau su buvusiais klasiokais, kursiokais ir bendradarbiais. Su draugėmis "Skonyje ir kvape" gėriau masalą, rytais skaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę", o vėlais trečiadienio vakarais vėl žiūrėjau Leonidą Donskį.

Kone kasdien sėsdavau į troleibusą Nr.7 ir nuo Mėnulio kalno leisdavausi žemyn per Žvėryną į Senamiestį. Liejyklos gatve traukdavau link Katedros, Pilies gatve kildavau link "Prancūzparkio", įsukdavau į kiemus buvusiame žydų kvartale, vaikščiojau Užupiu, pereidavau Sereikiškių parką ir S. Skapo gatve grįždavau prie Vilniaus universiteto.

Sirgau už "LT United" Atėnuose, su klaipėdiečiais pasitikau vasarą Teatro aikštėje aidint džiazui, vaikštinėjau J.Basanavičiaus gatve Palangoje ir pasisveikinau su jūra. Baltijos.

Karmėlavos oro uoste įsėdau į "Ryanair" lėktuvą ir vėl grįžau į Dubliną.

Apie žurnalistą ir TSRS laikų literatūrą

Grįžau ne dėl to, kad negalėčiau gyventi Lietuvoje. Vasarą susikirtau su kursioku, dirbančiu žurnalistu viename Lietuvos dienraščių. Jis vis kvotė, ką dirbu ir kuo užsiima išvykę mūsų bendri pažįstami, o aš paklausiau, kuo jis pasiūlytų užsiimti Lietuvoje. "Kaip kuo?! Dirbti reikia, vaikus auginti", - ištarė.

Jo atsakymas - lyg neseniai internete išplitusi ištrauka iš 1960-aisiais TSRS išleistos knygos "Namų ūkio patarimai". Iš skyriaus "Patarimai moterims":

"Jūs turite prisiminti, kad ruoštis vyro grįžimui iš tarnybos turite kasdien. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu, kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę ir pasistenkite pasipuošti. Įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo ir ką jam tenka kasdien iškęsti tarnyboje dėl jūsų - tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį, galite pabandyti su juo pasikalbėti."

Knyga amžiumi kursioką lenkia kone dvigubai...

Bet šįkart - ne apie Ievas ir Adomus.

Apie raginimus (ne)emigruoti

Lietuvoje likusią geriausią savo draugę jau senokai kviečiu bent pusmečiui atvykti į Dubliną, nes įtariu, kad netrukus jos gyvenimas kompaktiškai tilps tarp keturių sienų: garuojantis puodas bulvių košės, vonioje užmerktos kojinės ir svetainėje ant sofos su laikraščiu išsitiesęs vyras. Visai kaip "Namų ūkio patarimuose"...

Mano sesuo vis kartoja, kad galbūt draugė nori tokio gyvenimo, todėl neturėčiau jos teisti. Bet aš vis įkyriai zyziu ir siūlau atvažiuoti: pramoktų anglų kalbos, susipažintų su galybe žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, galbūt net šiek tiek užsidirbtų ir pakeliautų. Bent trumpam į šoną nustumtų Žemaitės Marčios likimą.

Neraginu draugės emigruoti - kaip velnias kryžiaus vengiu šio žodžio. Savęs aš taipogi nelaikau emigrante. Nesiekiu įsišaknyti Airijoje. Ar kur kitur. Bent kol kas. Juk dabar - ne pokario metai, o laisvo žmonių judėjimo epocha. Tiesa, kol kas dar daugelyje šalių mūsų galimybes riboja vizos ar darbo leidimai, tačiau ilgainiui atsiveria vis daugiau sienų ir belieka jas peržengti.

Pastebėjau, kad Dubline sutikti ir čia įvairius darbus dirbantys senosios Europos gyventojai - ispanai, italai, britai - savęs emigrantais nelaiko. Jie tiesiog čia dirba (ir ne tiek svarbu - parduotuvėse, bankuose ar baruose), nuomojasi butus, eina į kino teatrus ir naktinius klubus, groja, skaito knygas, važiuoja prie vandenyno, geria "Guinnessą", kai kurie - kavą, įsimyli, skiriasi, tuokiasi... Kai klausiu, ar ilgam jie čia, dažniausiai, kaip ir aš, atsakymo nežino.

Arkadijus Vinokuras neperseniausiai DELFI skaitytojus labai poetiškai kvietė keliauti, siekti žinių, karjeros, bet meldė netapti emigrantais. Mano labai mylimas ir gerbiamas L. Donskis irgi gražiai parašė: "Būtinai reikia laikinai išvažiuoti iš Lietuvos - ypač studentams ir kūrybos žmonėms. Reikia keliauti ir nors truputį pagyventi kitose šalyse, kad nebūtum piktas, pagiežingas ir prietarų kupinas provincialas. Bet po to reikia būtinai grįžti į savo šalį - anksčiau ar vėliau".

Apie grįžimą ir jo priežastis

Aš grįšiu. Tiesa, greičiausiai vėliau, nes dar daug kur norėčiau ne tik trumpai turistiškai pasisvečiuoti, bet ir pagyventi.

Jei turėčiau Estijos pilietybę, vykčiau į Australiją, o jei būčiau čekė - į Naująją Zelandiją. Dėl oro. Ir vynuogynų. Kai vasarį mūsų prezidentas su oficialiu vizitu lankėsi šiuose tolimuose kraštuose, labai tikėjausi, kad bus ne tik pasikeista oficialiais sveikinimais, bet galbūt pavyks sutarti ir Lietuvą kada nors įtraukti į sąrašą valstybių, kurių piliečiai gali prašyti Working Holiday vizos Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje. Pasibūčiau ir grįžčiau.

Po to galbūt vėl kur išvykčiau. Išmokčiau dar porą kalbų. Baigčiau dar vieną universitetą. Nors močiutė labai prašo lietuvio, galbūt iš užjūrių atsivežčiau "kadrą". O gal ir ne...

Ir grįžčiau ne dėl to, kad, anot A.Vinokuro, esu lyg "svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net mano vilkiško kauksmo svetimi vilkai nesupranta".

Grįžčiau, nes Vilniaus senamiestis yra svaiginančiai gražus, net labiau nei neseniai draugės atsiųstame reklaminiame klipe. Grįžčiau, nes ten gyvena mano tėvai. Nes pasiilgstu draugų, kurie kartais pasimeta virtualioje erdvėje. Grįžčiau, nes myliu Lietuvą.

Apie patriotizmą

Dubline nevilkiu marškinėlių su užrašu "Kalbu lietuviškai" ar "Lietuvos ambasadorius". Tokiais marškinėliais pasipuošęs vyriškis, perskaitęs pirmąjį rašinį, pasakė, jog aš įskaudinau nemažai aktyvių žmonių, jau senokai savo laiką ir pinigus skiriančių įvairių projektų bei renginių organizavimui.

Neseniai teko šnektelėti su viena lietuve, čia auginančia tris vaikus. Ji pasipasakojo, kad po ketverių metų gyvenimo Airijoje jaučiasi imanti atsigauti. "Dabar metas išeiti į žmones", - pasakė ji.

Tokių jau norinčių į žmones išeiti lietuvių Dubline sutinku vis daugiau. Jie nėra aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Perskaičiusi komentarus prie savo rašinio iš dalies supratau, kodėl. Jie nebūtinai eina į Baltijos alaus šventę. Galbūt kaip ir man labiau patinka belgiškas.

Beje, girdėjau, kad minėta Baltijos alaus šventė nebuvo labai sėkminga. Norėčiau tikėti, jog tai mažytis signalas, jog mes čia pasiilgstame ne tik Aleksandro Makejevo ar "Rondo", bet ir kitokio pobūdžio kultūros. Ir jei mes nedalyvaujame daugumoje čia vykstančių lietuviams skirtų renginių, dar nereiškia, jog išsižadėjome Lietuvos. Anaiptol. Mes net kartais mėginame įkalbinti savo kambariokus iš Ispanijos paragauti kugelio su spirgučių padažu, o bendradarbius airius - midaus. Ir kuomet jie mandagiai atsisako, nueinant burbtelime sau po nosimi: "Mes dar turime Nekrošių..."

Darkart apie lenkus

Prieš savaitę Dublino širdyje esančiame Tarptautinio kino centre vyko Lenkų kino festivalis. Atvažiavo Krzysztofas Zanussi, Jerzy Stuhras. Dešimt dienų trukusioje programoje - Krzysztofo Kieslowskio, to paties K. Zanussi filmai, animacijos vakaras, naujų režisierių darbai. Su iš Krokuvos kilusia drauge lenkaite gėrėme kavą ir stebėjome į kino teatrą plūstančius žmones - airius, ispanus ir, be abejonės, lenkus.

Draugė negalėjo atsidžiaugti besirenkančiais tautiečiais. Aš pasijutau kaip per "Kino pavasarį" Vilniuje: jauni, šviesūs veidai ir santūrios vyresnio amžiaus poros.

Mane apėmė juodas pavydas, kurį galima jausti tik kaimyninės šalies gyventojams. Siutau, kad kone kiekvienas seansas yra sausakimšas, o eilėse rikiuojasi ne tik lenkai. Iš pavydo graužiau nagus, nes airiams buvo suteikta proga sužinoti, kad Lenkija - tai ne tik troškintos pupelės, paštetas ir "Tyskie", bet ir geras kinas.

Apie pokyčius ambasadoje

Prieš porą savaičių išsižadėjau aikštingų principų ir apsilankiau mūsų amasadoje. Sužinojau, kad mūsų diplomatinė atstovybė Airijoje pagaliau metė pajėgas į interneto svetainės kūrimą. Išgirdau, kad į ambasadą atvyksta dar vienas konsulas.

Kalbėdama su bičiuliais nuklausiau, kad yra minčių prie ambasados įsteigti Kultūros atašė pareigybę. Teigiama, kad tam iš valstybės biudžeto kasmet būtų skiriama apie 300 000 litų. Belieka tikėtis, kad šios lėšos ir jas išmintingai skirstyti sugebantis iniciatyvus asmuo čia vis dėlto pasirodys ir netrukus. Oskaras Koršunovas su "Romeo ir Džiuljeta" Dubline jau buvo. Prieš metus. Kaip sakė vienas Lietuvos politikas, metas būtų vėl įnešti šiek tiek monotonijos. Nes mes kol kas čia dar pagyvensime.

Rašyta specialiai portalui DELFI

Apie vartotojiškumą

Šiandien atradau dar vieną Ameriką. Beklaidžiodama po parduotuves ir ieškodama džinsų, nes visi arba išplyšo, arba per dideli tapo, užtikau "TK Max". Panašiai kaip Gariūnai, tik po stogu, o iškabinti apatinukai, kelnės, marškinėliai ir paltai puikuojasi etiketemis "Levis", "Diesel", "Miller", etc. Suprask - pasenusios praėjusio sezono naujienos arba senstančios šio sezono grožybės. O galbūt plagiatai... Bet nepanašu - džinsai priglunda prie kūno kaip oda.

Mano pirkiniai:

Firminiai džinsai. Išties kainavo 130 eurų, o aš paklojau tik 29.99.

Džemperis. Sumokėjau 28.99. Ankstesnė kaina - kone 70.

Žydri marškinėliai su užrašu "Boys are stupider, send them to Jupiter". 14.99 - perpus pigiau nei buvo.

Parduotuvėje kalnus paltų, striukių, batų, megztinių, sijonų ir kelnių užgriuvusi pirkėjų lavina. Nemažai ir Rytų Europos. Dukros su mamom, greičiausiai atvažiavusiomis aplankyti anūkų. Nemažai ir labai neprastai atrodančių anglakalbių vyrukų. Taigi ne tik naujųjų europiečių (taipogi ir mano) materializmo protrūkis ar kažkada nepasotintas vartotojiškumo poreikis. Galbūt tiesiog atslenkanti Kalėdų karštligė... O galbūt vartotojiškumo protrūkis.

Me and my best friend - credit card. Kažkada įsigijau kojines su tokiu užrašu ir draugei dovanų porą parvežiau.

Reklama ir ašaros

Šiandien pažiūrėjau draugės atsiųstą reklaminį klipą apie Vilnių ir apsiverkiau.

Net nežinau, kas labiau sujaudino - violončelės tembras, Donato Katkaus šypsena ar iš paukščio skrydžio nufilmuoti Senamiesčio stogai.

Nežinau, kad sukūrė reklamą, bet man patiko. Gal grįžti? :)

Dešimt dienų Prancūzijoje. Trumpai.

Cassoulet Carcassone ir butelis Corbieres vietiniame restoranėlyje.

Dvidešimt kilometrų "autostopu" į Minervois ir žvilgsnis į vynuogynus nuo viršukalnės. Jei bus giedra, greičiausiai išvysite ir lopinėlį jūros. Jei šalia bus Gabrielis Escante, nereikės ir jūros.

Rytas traukinyje Toulouse-Nice su vaizdu į Viduržemio jūrą. Ji išties mėlyna.

Šviežios braškės ir mango ledai Nicos turguje.

Vakaras Avinjone, lietui plaunant aikštę greta Palais de Papes.

Juodos kavos puodelis ir croissant su migdolais ryte.

Kepinti kaštonai šiauriniame Elzase.

Vin nouveau ir Sûrkrût mažytėje užeigoje Selestate.

Tarte flambe ir daug gero tamsas belgiško alaus su gera kompanija. Ypač rekomenduoju Maredsous ir Kasteel.

Vakaras kavinėje greta vieno iš Amsterdamo kanalų su taure balto alaus ir skiltele citrinos. Suprantu, kad tai jau nebe Prancūzija. Tiesiog trumpa miela stotelė grįžtant iš atostogų namo į Dubliną.

Ačiū Jurgai ir Linai.

Už 300 000 Lt

Jei prie Lietuvos ambasados Airijoje būtų įsteigta kultūros atašė pareigybė, laimingajam ar laimingajai būtų skiriama 300 000 litų per metus.

Ponia ambasadorė Izolda Bričkovskienė vairuoja šių metų laidos "Mercedes".

Norėčiau ir aš vairuoti "MB" bei per metus semti iš 300 000 litų skrynios. Atidirbčiau.

Kas savaitę skraidinčiau draugus ir pažįstamus bei pažįstamų draugus iš LT. Fotografus, muzikantus, dėstytojus, rašytojus, publicistus, žurnalistus, aktorius. Vežiočiau po Dubliną ant savo "MB" užsilipdžiusi "Lietuva jau laisva. Metas siųsti kitą žinią". Nė vieno politiko. Ypač prieš rinkimus. Ir ypač liberalų. Jie ir taip prasisuks.

Kasdien belsčiausi į (Airijos) Kultūros ministerijos, galerijų, koncertų salių, teatrų duris. Siųsčiau Taoiseach'ui laiškus, projektus, faxus, meilus, net sms.

Skambinčiau Daliai Grybauskaitei į Briuselį ir prašyčiau eurų. Aktyviau nei Lietuvos kaimas tąkart, kai ji jiems nedavė nė šnipšto. Ne dėl runkelių ar bulvių. Dėl kultūros.

Pakviesčiau mylimiausius Žurfako dėstytojus (visų pirma Valiulį) į Trinity arba pasirūpinčiau, kad kas tuo užsiimtų. Docentui čia bent mokėtų ne 900 litų. Airijos žurnalistus siųsčiau į Lietuvą. Oskaro Koršunovo paprašyčiau atvykti pastatyti spektaklio apie emigrantus. Pati norėčiau suvaidinti bent mažytę rolę. Kursiokę Agnę su Bražu pakviesčiau susukti filmo apie mus. Pasistengčiau, kad filmas patektų į tarptautinius festivalius.

Į Airijos barus prastumčiau mūsišką alų. Iš bačkos. Kaip ir pridera. Suderėtume kurį - Švyturį, Kalnapilį ar Uteną.

Net galėčiau avėti aukštakulnius. Man net nereiktų 300 000. Susitartume.

Šiokiadieniai Dubline: apie ambasados darbą, gėdos jausmą ir eglutę

Kol Lietuvos ambasada Dubline ruošėsi žemės ūkio ministrės Kazimieros Danutės Prunskienės vizitui Airijoje, o politikė rengėsi pasaulinėms arimo varžyboms, skaičiau pažinčių skelbimus Dubline leidžiamame laikraštyje "Lietuvis".

Ieškau draugų. Būkit žmonės, parašykit. Man 16 metų.

20 metų vaikinas ieško merginos kartu nuomotis butą. Neieškau draugės, tik noriu drauge nuomotis.

Rašyk, kai lietūs lyja, rašyk, jei spaudžia vienuma, rašyk, nes aš esu vienų viena.

Ar yra Cellbridge panų? Man 18 metų.

Kokie mes - Airijos lietuviai?

Dubline gyvenu jau/tik pusantrų metų ir vis dar neapsisprendžiu, kurią dalelytę rašyti. Mano aplinkoje lietuvių nedaug - keli artmieji ir dar Lietuvoje pažinoti draugai, čia atsidūrę dėl įvairių priežasčių. Apie Airijos lietuvius sužinau nemažai peržvelgdama DELFI skaitytojų komentarus prie straipsnių apie emigraciją. Ieškoti naujų pažinčių lietuvių išgertuvėse - Joninėse ar "LT United" koncerte - nėra noro. Tiesa, parduotuvėse ar autobusų stotelėse kone kasdien girdžiu besišnekučiuojančius marijampoliečius, šiauliečius ar alytiškius. Net gyvendama Vilniuje nesusidurdavau su tokia mozaika.

Mes vairuojame taip, kaip dar niekas šiuose keliuose nedrįso. Geriame tokiais kiekiais, kad kaimynai per Joninių savaitgalį išdaužo mūsų langus. Iš keršto čiumpame meškeres ir traukiame gaudyti lydekų vietiniuose ežeruose, o sugavę su pasitenkinimu čirškiname jas ir užsigeriame mūsišku alumi.

Lietuviško maisto parduotuvėje prisiperkame rūkytos šoninės, namie gurkšnodami "Starką" internetu žiūrime "Dviračio šou" ir jaučiame ryšį su Tėvyne. Po to DELFI komentaruose giriamės uždirbą milijonus ir rašome, jog Lietuvoje viskas yra ****. Tiesa, prieš tradicines atostogas Lietuvoje nusiperkame naujus džinsus ir sniego baltumo "Adidas" žengiame iš Karmėlavoje nusileidusio lėktuvo. Švarko kišenėje spaudžiame bilietą Dublinas-Kaunas-Dublinas.

Mes keikiame airius už jų bukumą ir ŽAS koncerte iš visų plaučių plėšdami "Po stikliuką ir po mažiuką" manome esą visa galva pranašesni už juos (airius). Tėvams laiškuose giriamės gyveną Airijos sostinėje, bet patekę į miesto centrą pasiklystame. Kalbėdami telefonu su Lietuvoje likusiais draugais keikiamės angliškai, tačiau bare paprašę bokalo alaus vos išveblename "thank you".

Mes dirbame viršvalandžius, savaitgaliais ir naktimis, bet gyvename po keturis viename kambaryje. Po Eurovizijos didžiuodamiesi skanduojame "We Are We Are!", tačiau čia išgirdę ką kalbant lietuviškai staiga nutylame ir pereiname gatvę. DELFI komentaruose, prie naujos žinutės apie emigrantus, vėl parašome, kad Tėvynėje viskas yra ****. Ir grįžę į savo miestą Lietuvoje už Airijoje uždirbtus pinigus nusiperkame butą.

Kodėl man kartais būna gėda

Jurga Ivanauskaitė kartą vienam interneto portalui pasakojo, kad prieš dešimtmetį beveik niekas nežinojo žodžio "Lithuania". "Vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda," - prisipažino ji.

Praėjo daugiau nei dešimtmetis. Kaip cunamis užtvindėme Vakarus, o paskui mus su odiniais segtuvais ir išblizgintais batais pasirodė diplomatų virtinė. Dubline, priešais Didžiosios Britanijos ambasadą, kukliame dviejų aukštų name iškelta Trispalvė. Ambasados darbuotojai gurkšnoja vyną su vis dažniau į Airiją atvykstančiais Lietuvos politikais, statybininkai braukia prakaitą, kambarinės kedena patalus penkių žvaigždučių viešbučiuose, o aš kasdien po porą kartų kantriai aiškinu airiams, britams, italams ir brazilams, kad mes nesame tik pigios darbo jėgos masė, užplūdusi Dublino gatves, Korko priemiesčius ir Donegolo kaimelius.

Pasakoju apie mūsų džiazo ir klasikos atlikėjus bei teatrą ir man gėda, nes jaučiuosi lyg pasakočiau apie ateivius, kurių neįmanoma išvysti ar išgirsti. Pasakoju apie Vilniaus Senamiestį, Kuršių Neriją, mūsų Nepriklausomybę ir man gėda, nes jaučiu, kad daugumai čionykščių Lietuva iki šiol tėra juodoji skylė kažkur Europoje. Ir ne todėl, kad vietiniai būtų abejingi. Man gėda, nes mūsų čia penktadalis milijono, tačiau tyliai tūnome savo getuose šiauriniame Dubline. Ir man gėda, kad tie, kurie turėtų būti atsakingi už Lietuvos pristatymą užsienyje, o konkrečiai Airijoje, nesigaudo šiandieninėje situacijoje ir nieko nedaro, kad ištrauktų tuos tūkstančius lietuvių į dienos šviesą.

Lietuviai Airijoje - lyg Lietuvos ambasadoje Dubline atidaryta nuotraukų iš "Draugystės tilto" paroda, kurios, deja, neįmanoma pažiūrėti. Pilkais marškinėliais ir juodais džinsais apsirengęs jaunuolis, prisistatęs esąs konsulas Vadimas, pasitiko mane prie uždarytų ambasados vartų. Paaiškino, kad jie dirba, tačiau parodos pažiūrėti neįmanoma, mat rengiamasi K.Prunskienės atvykimui. Kam tuomet siūlyti rengti parodą ambasadoje?

Miestą "ima" lenkai

Lietuvių Dubline daug. Taipogi čia nemažai lenkų ir ispanų. Tačiau jei ispanai eina gatve, juos pirma išgirsti, po to pamatai. Į "Guinnesso" muziejų Dubline, jei esi lenkas, įeini ne už 14 eurų, o už 9,5, mat daugiau nei pusė ten dirbančiųjų yra lenkai. Juokais čia gyvenančiai lenkaitei iš Krokuvos pasakiau, kad jei ten pusė darbuotojų būtų lietuviai, mes už įėjimą mokėtume dvigubai.

Maždaug prieš pusmetį vis daugiau parduotuvių vitrinų ėmė skelbti "Polskie produkty". Baltos raidės raudoname fone. Troškinti kopūstai, paštetas, pupelės, rūkytos dešros. Mano draugė škotė žino, kad lenkiška "Wyborowa" skaniausia, kai maišoma su obuolių sultimis ir žiupsneliu cinamono.

Rugpjūtį mieste vyko vienas didžiausių šalyje vasaros festivalių "Dun Laoghaire Festival of World Cultures". Jau septintus metus rengiamoje kultūrų fiestoje dalyvavo kone penkiasdešimties šalių atstovai. Buvo lenkų, rusų, rumunų. Tačiau lietuvių - ne. Juk galėjo "Bix" groti ne po "LT United" vėliava saujelei lietuvių, o ant jūros kranto susirinkusiai kelių tūkstančių klausytojų miniai...

Kartais ambasada darbuojasi

Labai norėčiau, kad atstovaudama savo piliečių interesams ir reprezentuodama mūsų šalį Airijoje Lietuvos ambasada dirbtų taip uoliai kaip ir rengdamasi K.Prunskienės, Gintaro Steponavičiaus ar kito eilinio politiko eiliniam vizitui.

Pradžiai pakaktų sukurti interneto svetainę, nes kol kas tiems tūkstančiams Airijoje gyvenančių lietuvių tenka informacijos ieškotis čia. O nuėjus į ambasadą ir pasiteiravus, kodėl kone pusmetį tenka laukti naujo paso, atkertama, esą mes patys kalti, jog mūsų čia tiek privažiavę. Interneto svetainėje ambasados darbuotojai net galėtų išvardinti, kokius tikslus jie yra sau užsibrėžę ir ką jau pavyko pasiekti. Juk ambasada oficialiai atidaryta daugiau nei prieš dvejus metus - 2004 m. balandžio 16-ąją.

Tiesa, kai kas nuveikta. Per šias Kalėdas Airijoje įsikūrusius Lietuvos emigrantus į dienos šviesą pakvies ir suvienys Kalėdų senelis. Vieningai susikabinę už rankučių galėsime apsukti ratą aplink lietuvišką eglę Dublino centre ir palinkėti vienas kitam laimingų ir linksmų. Galiu lažintis, kad viena iš idėjos iniciatorių Lietuvos ambasadorė Izolda Bričkovskienė nesitikėjo, kad naujiena apie Dublino centre gruodį sužibėsiančią lietuvišką eglutę pateks į skyrelį "Pikantiškos naujienos".

Pabaigai. Ttiesiogiai su Lietuvos ambasada susidūriau tik kartą - kuomet prieš savaitę ambasados darbo metu mėginau patekti į minėtą parodą. Konsului Vadimui pažadėjau, kad čia daugiau nekelsiu nė kojos, nors jis kvietė užsukti į K.Prunskienės priėmimą.

Beje, kai Slovakijos ledo ritulio rinktinė žaidžia tarptautiniuose turnyruose, šios šalies ambasada Dubline kviečia savo piliečius pažiūrėti varžybų. Mūsiškiams, nesilankantiems ŽAS koncertuose ir K.Prunskienės priėmimuose, vieniems kitų tenka ieškoti pažinčių skelbimuose. Arba laukti Kalėdų - stebuklų meto.

Rašyta specialiai naujienų portalui DELFI

Liaudies medicina vs "Red Bull"

Gurkšnodama "VB Victoria" (beje, labai rekomenduoju) pajutau, kad ima perštėti gerklę, užgulė nosį. Apsirgau. Labai gali būti, kad darbe apkrėtė šefas. Jis gydosi "Red Bull", "Lucozade" ir putojanciomis tabletėmis, kuriose, biesas žino, ko prifarširuota.

Aš gydysiuosi liaudies medicina: sukirsiu citriną su medumi, prieš miegą įkalsiu lietuviško "Midaus" (vis dar turiu iš Lietuvos bičiuliams parvežtą butelį, kuriuo susižavėjo tik senas senas jūreivis) ir apsikutulojusi patalais bei mūvėdama vilnonėmis kojinėmis skaitysiu. Ar kojinės yra avimos? Pamiršau...

Pirmadienį išvysiu, kuri medicina galingesnė...

Tiesa ir pusė tiesos

Šiandien susirašiau su vaikystės laikų drauge, šiuo metu gyvenančia Kipre. Ji padėkojo, kad parašiau ir nepamirštu jos. Atrašiau jai malkų - ne Anglijos karalienė aš, nereikia dėkoti. Pamaniau, kaip gera, kai turi apie ką kalbėtis net nemačius žmogaus keletą metų.

Prieš dvi dienas supykau ant savo geriausios draugės, kurią pažįstu apie šešiolika metų, nes ji nutylėjo svarbią tiesą. Susimąsčiau, ar vis dar esame geriausios (draugės).

Kas lemia santykių tamprumą? Visada maniau, kad atvirumas yra vienas svarbiausių elementų.

Kodėl mes nutylime kai kuriuos dalykus? Norėdami apsaugoti ar apsisaugoti? Norėdami išlaikyti saldžią iliuziją? Pastaruoju metu tokių iliuzijose gyvenančių žmonių aplink mane padaugėjo. Vienas bičiulis paklausė, kodėl jis negali buti tuo, kuo nori buti. Visai kaip seriale "Pretendentas". Skirtumas tas, kad čia ne filmas, o tavo gyvenimas. Ir tave supantys žmonės. Kurie vis tiek mato tave kiaurai. Arba išvys anksčiau ar vėliau, jog mėginai būti tuo, kuo nesi.

Pavargau aš nuo tokių karnavalų.