Aplinkui - migla

Viskas aplinkui gaudžia ir aidi, lyg būčiau įsiliipusi į milžinišką ąsotį.

Skaitinėju Juliaus Sasnausko "Malonės akrobatiką" ir labai tikiuosi, kad iki šeštadienio pasveiksiu, nes išskrendu kelioms dienoms į Seviliją.

Dar užmetu akį į Delfi komentatorių pasisakymus prie nuotraukų iš Šv. Patriko dienai skirto parado. Girti lietuviai sumuša girtus airius - blogai, viršyja greitį - blogai, organizuoja Kaziuko mugę Dublino centre - blogai, žygiuoja Patriko parade - blogai. Iš kur tiek pykčio? Imperijos dažniausiai žlugdavo dėl vidinių susiskaldymų. Panašu, kad ir Lietuva gali sulaukti panašaus likimo. Šįkart net nereikės kaltinti Rolando Pakso ir juodųjų technologijų. Tegalėsime kaltinti save. O galėtų vietoje Delfi komentatoriai kartais paskaitinėti "Malonės akrobatiką". Veikia labai terapiškai. Ir net nereikia būti pamaldžiu kataliku, kad neliktum abejingas tekstui.

Stebuklai: puodelis aviečių arbatos, sniegas ir bildukas

Mieste netikėtai radau aviečių lapų arbatos. Dabar aš kaip ragana - jei kas užsuka į svečius ir nori arbatos, klausiu kokios. Dilgėlių, aviečių, bruknių, gudobelių, ežiuolės (visos, išskyrus bruknių, pirktos čia, taigi nereikia bumbėti, kad Airijoje nieko nėra). Žinoma, turiu ir juodos, kuri čia pasiutusiai stipri. Teigiama, kad airiai pasaulyje išgeria daugiausiai arbatos - daugiau nei britai. Dažniausiai, tiesa, juodą kaip smala, todėl ją būtinai baltina pienu. Čia viskas juoda - ir alus, ir arbata.

Sako, po Šv. Patriko Airijoje turi pradėti šviesti saulė. Nė velnio. Šiandien net pasnigo. Vidury kovo! Airijoje!

Kai lauke baigėsi kataklizmai, išsigandau, jog mano kaimynystėje apsigyveno bildukas. Mano kambarėlio virtuvinėje dalyje ant lentynos stovintis indelis su čiobreliais reaguodamas į už sienos vyksančius virpesius ėmė drebėti. Greičiausiai namo šeimininkas vėl kažką lopo gretimais esančiame bute, bet vis tiek nejauku. Cit, čiobreliai.

PS
Mano naujai įsidėtame pasaulio žemėlapyje kasdien sužiba vis daugiau lempučių. Be abejo, malonu. :) Kažkam jau sakiau, - pasirodo, ne veltui aš naktimis čia rašinėju.

Mane padavė į teismą

Pamažu begurkšnojant aviečių arbatą ir besigydant staiga užpuolusį kosulį, bebrausianant ir belaukiant, kas gi taps Vilniaus meru, mane padavė į teismą.

Baigusieji universitetus Lietuvoje greičiausiai pamena tokį Mokslo ir studijų fondą, iš kurio studentai galėjo prašyti paskolų. Vieni už paskolas pirkosi kompiuterius, kiti uliavojo Jūros šventėje, treti skrido į Ameriką su J-1 viza. Tuomet juokavome, o kaip tuos pinigus išprašys, jei nemokėsime - juk užstato neprašė. Mizerna ta paskola, tiesa. Kas ketvirtį tereikia apie 125 litus, berods, grąžinti. Vis sakiau, kad net jei neturėsiu darbo, prie Aušros Vartų susirinksiu.

Tai štai aš keletą ketvirčių praleidau ir susidarė nemaža suma. Kriminalistė Žigelytė antradienį, atšokusi Patriką, žygiuos į banką. Ech.. už visus malonumus ateina laikas atsiskaityti.

Šiandien off - švenčiame Patriką

Kaip aš raginau draugę rašyti blogą

Užvakar seniai skaitytą, o dar seniau regėtą draugę raginau pradėti rašyti blogą. Patirti, kaip pasakė Teta Sigita viešos vienatvės malonumą (nereali frazė).

Mano draugė į blogus kartais žiūri įtariai. Ypač, kai žmonės nemoka rašyti. O ji rašyti moka. Taigi galbūt netrukus virtualioje erdvėje gims naujas kūdikis. Aš lauksiu.

Artėjant šventei

Jie atvyko. Vėl. Jie naiviai dairosi naujoje aplinkoje ieškodami leprekonų, perka "Guinnessą" ir "Baileys", dažniausiai moka Visa arba American Express, nes su eurais dar nespėjo susipažinti, ir garsiai kalba Ryškiai tardami R. They're from America.

Amerikiečiai. Vienų nekenčiami, kitų mylimi. Kritikuojami dėl to, ką išsirenka prezidentais (ar mes - geresni?), traukiami per dantį dėl savo naivumo, nekenčiami dėl viršsvorio ir "drive through" gyvenimo būdo. Tačiau laukiami kiekviename restorane, nes niekas taip gausiai nežeria arbatpinigių, prisimenami, kai kalbama apie religijos laisvę, Niujorką ir Merilin Monroe. Demokratijos vaikai ir Holivudo vartotojai. Gimę "Amerikietiškoje svajonėje" ir ja vis dar masinantys visus, kurie yra kiek toliau į Rytus - lietuvius, rusus, kinus, indus. Įvairiaspalviai kaip pati Amerika.

Šeštadienį jie vaikiškai šypsodamiesi su ant skruostų išpieštais dobilėliais ir žaliomis skrybėlėmis ant galvų stebės Šv. Patriko paradą. Galbūt atkreips dėmeį ir į jame pirmąkart dalyvaujančius lietuvius. Sako, lietuvių kostiumai išties įspūdingi. O pirmadienį jie grįš į Bostoną, Čikagą ar Vašingtoną. Pravers savo namų su iškelta Amerikos vėliava duris, galbūt išgers "Bushmills", "Jameson" ar "Baileys". Galbūt prisimins Niujorką, kurį XX a. pradžioje pirmąkart išvydo jų tėvai ar seneliai iš Korko ar Galway. Skelbimus "Irish not welcome". F. McCourto "Andželos pelenus".

Sakoma, kad pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turį airiškas šaknis. Dauguma jų - JAV. Įdomu, kaip bus su lietuviais po šimtmečio. Ar ir jie plauks į Jonines iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos?

Už dyką arba kaip nupirkti lojalumą

Vakar nemokamai išsinuomavau P. Almodovaro filmą "Pepi, Luci, Bon". Išties norėjau kito, jau nepamenu pavadinimo, - į mano DVD nuomą užvežė gal penkis naujus jo filmus, - tačiau mano pageidauto nerado, todėl už kitą nereikėjo mokėti. Puikumėlis... Kliento teisių rojus. Kyšis už lojalumą.

Tiesa, bežiūrėdama filmą užsnūdai - užliūliavo ispanų kalba ir prieš tai dieną Kalifornijos vynų degustacijoje gurkštelėti keli masyvūs Cabernet Sauvignon ir Zinfandeliai . Daugumą uoliai kaip mokinukė spjoviau, bet kai kurie buvo verti grieko. Buvo ir daug brangaus šlamšto, kaip visuomet pasitaikančio gyvenime. Kaip ir DVD vynai buvo už dyką.

Elgiuosi kaip studentė - mėgaujuosi nemokamais malonumais. O kam jie nepatinka? Štai sekmadienį Kaziuko mugė Dubline baigėsi Virgio Stakėno koncertu, kuriame gausiai buvo pjaustomos žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės atvežtos mėsytės ir sūriai. Pamenate, kažkas sakė, jog liaudžiai reikia duonos ir dešros? Principas veikia iki šiol. Tik nuo lietuviškų dešrų labai troškina, todėl aš mieliau renkuosi Napos vyną.

PS O kodėl lietuvos ministrės (konkrečiau - ponia Kazimiera ir ponia Roma) taip uoliai lankosi Airijoje?

Lietuvių diplomatija Dubline vs diplomatiją Londone

Seksualiai žilstelėjusiam ir šarmingai su žiniasklaida bendraujančiam Vygaudui Ušackui tapus Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje vakarinėje Airijos jūros pakrantėje nuaidėjo skaudi nevilties kupina dejonė. Ne į tą krantą pataikėte, ponas V. Ušackai.

Ak taip, tiesa. Ne paslaptis, jog ponas V. Ušackas jau pradėjo rinkimų kampaniją. LR Prezidento rinkimų kampaniją. O kadangi Lietuvoje prezidentas daugiau atlieka fasadinę funkciją - pasirodo Briuselyje, žydruosiuose ekranuose per Šv. Kalėdas (ar vis dar?) ir Nepriklausomybės aikštėje per visas Lietuvos valstybingumo šventes (vasarį, kovą ir liepą), V. Ušackas visais atvejais atrodytų neprastai. Ranką ant širdies pridėjusi sakau: žiūrėčiau, klausyčiau ir drauge su močiute džiaugčiausi, kokį gražų prezidentą turime. Beje, puikiai suprantu, kad Londonas - tai ne Dublinas.

Girdėjau, kai Vilniuje V.Ušackas susitiko su Lietuvių bendruomenės Airijoje atstovais, ambasadorius pasipiktino. Papiktinimo priežastimi tapo marškinėliai. Su užrašu "Lietuvos ambasadorius". Šiuos marškinėlius įvairiuose renginiuose dėvi aktyvesni lietuvių bendruomenės nariai ir dovanoja tiems asmenims, kurie prisideda prie lietuvybės skleidimo Airijoje.

Taigi ambasadorius reikšminga veido išraiška iš nerūpestingos Smaragdo salos atvykusių lietuvių paklausė, kas jiems suteikė teisę vadintis ambasadoriais. Aš nedėviu tokių marškinėlių, nors idėjai pritariu, tačiau, ponas V. Ušackai, nereikia taip jautriai reaguoti. Kai manęs mažiausiai dešimtį kartų kasdien klausia, iš kur aš, kaskart turiu pasakoti apie Lietuvą, Vilnių ir kuo mes skiriamės nuo kaimynų latvių ar lenkų. Kartais, buitiškai tariant, užknisa. Vis gundausi sakyti, jog esu iš Norvegijos ar Olandijos, bet mama mokė nemeluoti. Taigi mes esame Lietuvos ambasadoriai ir jūsų titulo nesigviešiame. Ir savo darbą stengiamės atlikti kuo geriau. Bent jau aš ir galėčiau išvardinti bent dešimt Dubline gyvenančių savo draugų, kurie Lietuvai kasdien daro gerą PR. Bent dešimt - o tai beveik tiek, kiek dirba Lietuvos ambasadoje Dubline (išties jų daugiau nei oficialioje interneto svetainėje) ir pusė to, kas nubyrėjo į mūsų diplomatinę atstovybę Londone.

Sakoma, ne kiekybė, o kokybė, tačiau pakalbėkime apie skaičius ir kodėl nuaidėjo pirmojoje pastraipoje minėta dejonė.

10 vs 20

Maždaug. Ambasadų Dubline ir Londone darbuotojų santykis.

Prisimenu 2000-uosius metus, kai visų pirma į Didžiąją Britaniją, o po to ir į Airiją ėmė plūsti prieglobsčio ieškantys lietuviai: netradicinių religinių bendruomenių atstovai, Panevėžio mafukai ir slapti gėjai. Dabar, kai prieglobsčio mums niekas nebeduotų, o ir prašyti, berods, nebegalima, verta susimąstyti, kokios darbo krypties turėtų laikytis mūsų diplomatinės atstovybės. Ar toliau štampuoti įvairius kelionės dokumentus (o gal juos būtų galima susitvarkyti internetu - kiek laiko ir darbo valandų sutaupytume), o galbūt pasirūpinti, kad ypač į didesnes lietuvių kolonijas turinčias ambasadas būtų atsiunčiami ekonomikos ir kultūros atašė.

Pažvelkite, kiek žmonių darbuojasi mūsų ambasadoje Kijeve. Ar ten suskaičiuotume dešimtadalį milijono lietuvių? Kas nulemia ambasados darbuotojų skaičių?

120 tūkst. vs 200 tūkst.

Lietuvių, gyvenančių Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje skaičius. Nors vėlgi - niekas nežino, kaip yra išties, o tuos tūkstančius pirmąkart paminėjęs žurnalistas nerastas. Nors įtariu, kad Airijoje mūsų gali būti daugiau, o D. Britanijoje - mažiau. Lieka laukti Eurovizijos ir rezultatų.

Skylės vs 60 mln. litų

Ar kas buvote Lietuvos ambasadoje Dubline? Aš buvau. Ambasadai verkiant reikia remonto - grindyse žiojėja skylė, kai kurios sienos - kaip rėtis, o tvora griūva į kaimynų kiemą.


Lietuvos ambasada Dubline

Tuo tarpu Lietuvos diplomatai Londone kraustysis į naują pastatą, atsiėjusį 60 mln. litų. Tiesa, pardavus senąjį pastatą tikimasi gauti 15 mln. litų.

Atkreipkite dėmesį į pastatų dydį ir vėlgi prisiminkime abiejose Airijos jūros pusėse gyvenančių lietuvių santykį.

? PR vs n PR

Piaras Piaras Piaras. Jei kada klaidžiosite Delfi, pažiūrėkite į skyrelį "Lietuviai svetur" ir atkreipkite dėmesį į naujienų iš Didžiosios Britanijos srautą, kuris pasikeitus ambasadoriams tiesiog ėmė plūsti: lietuvių kalbos olimpiada, skirta Kovo 11-ajai paminėti, krepšinio turnyras "Ambasadoriaus taurė 2007“, pirmasis studentų iš Lietuvos, šiuo metu studijuojančių Didžiojoje Britanijoje, susitikimas (net 4 pranešimai apie šį įvykį), "Lietuvos dienos" Šiaurės Airijoje, V. Ušacko komentarai apie išpuolius prieš lietuvius Šiaurės Airjoje, V.Ušacko komentarai apie „Lithuanian City of London Club“ . Kiekvienoje žinutėje - ambasadoriaus vardas ir komentaras, kas antroje - jo nuotrauka. Šauniai padirbėta.

Internete neseniai radau komentarą, neva Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė karjeros laiptais kopia naudodamasi Lietuvių bendruomene Airijoje, kuri išties yra gana aktyvi.

Tiesa, ponia I. Bričkovskienės vardas žiniasklaidoje skamba žymiai rečiau nei jos kolegos Londone. Dažniau minima Lietuvių bendruomenė Airijoje. O aš vis mąstau, kodėl žmonės laisvu nuo darbo metu imasi inciatyvos, ieško, ką iš Airijos žurnalistų pakviesti į pirmąją Kaziuko mugę Dubline, Airijos sostinėje per Kalėdas stato egles, skrenda į Lietuvą susitikti su ministrais, etc. Juk būtų galima žiūrėti gerą filmą, skirsti į Romą ir gurkšnoti gerą raudoną vyną. O galbūt čia dar viena rinkiminė kampanija? Galbūt ambasada turi susitarimą su bendruomene, nes jiems trūksta darbuotojų? O jei ambasadoje būtų įdarbinta daugiau žmonių, ar jie dirbtų taip pat uoliai, kaip cafe au lait "Starbucks" ruošianti Gražina? Taigi kodėl apie vienus diplomatus kalbama daug, o apie kitus - ne? Dėl darbo pertekliaus ar stokos?

Vienas Lietuvos ambasados Dubline darbuotojas man yra pasakęs, kad V. Ušackas tėra Piaras. Bet, kaip sakė Oskaras Vaildas, "The only thing worse than being talked about is not being talked about."

PS Ar kas nors vis dėlto galėtų reguliariai atnaujinti LR ambasados Airijoje interneto svetainę? Bent šito būtų galima pasimokyti iš kolegų anapus jūros.

Dilgėlės, kepsnys ir kiti gyvenimo malonumai

Šaltalankio neradau, bet prisipirkau dilgėlių arbatos ir geležies tablečių. Turėtų padėti.

Kadangi mokėjo iš UK atvykę bosai, dar sukirtau medium well kepsnį. Gėriau visai neprastą Chablis, jau nepamenu gamintojo, ir "Majella" Musician. Nerealu! O kai dar užmoka, tai iš viso super.

Be to, vakar internete aptikusi keletą darbo skelbimų, nutariau ieškoti naujo darbo. Iš esmės, kaip ir sako mano draugė, neturiu ką prarasti. Pavasaris - reikia naujovių.

Ligos, kad jas kur

Pernai pavasarį ėmė svaigti galva, dusdavau, labai greitai pailsdavau, miegoti kartais norėdavosi kiaurą parą, staiga imdavo pykinti, apetitas tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Pastojau, manote? Ir aš taip spėjau. Nors galimybės lyg ir nelabai turėjo būti. Bet vis dėlto nesmagu nežinoti.

Į kuprinytę susikroviau porą knygų, užrašų knygutę, sumuštinių, vandens ir išėjau į ligoninę. Sesė sakė, kad gali tekti laukti parą, gal kelias. Kai kurie, belaukdami gydytojo, miršta. Rimtai. Airiškos sveikatos sistemos ypatumai - prieš keliolika metų čia drastiškai sumažino lovų skaičių, todėl šiandien dažnai neužtenka pajėgumų priimti ligonių. Visa laimė, pralaukiau kiek daugiau nei pusę paros - 15 valandų. Suvalgiau sumuštinius, daviau kraujo ir šlapimo tyrimus. Širdies ritmo vis nejaukiai atsiprašinėdamas ir aplink mano grožybes atsargiai visokius dalykėlius klijuodamas pasiklausė gana išvaizdus broliukas (regis, taip vadinami seselės vyrai).

Galiausiai atėjo akistatos su gydytoja akimirka. Mažakraujystė. Nuo širdies nusirito akmuo ir apėmė graudi savigailiška nuotaika, kuri aplanko tik ligoninėse.

Grįžau į Lietuvą. Kaip prezidente Baltijos-Amerikos klinikoje per tris dienas pasidariau visus reikalingus tyrimus. Beje, ligoninę labai rekomenduoju. Nepigu, tačiau taip nenumelžia kaip Grybo gatvėje.

Mane pripumpavo geležimi. Tiesa, pajuodo dantys, užkietėjo viduriai ir tuštinausi juodai. Uoliai ėmiau valgyti jautieną, burokėlius ir džiovintus vaisius. Susitaikiau su mintimi, jog nelabai galiu būti vegetarė. Sveikos dietos laikiausi net grįžusi į Dubliną.

Dabar vėl pavasaris ir vėl jaučiuosi panašiai kaip pernai. Viename portale perskaičiau, jog liaudies medicina rekomenduoja vartoti dilgėlių ir dobilų užpilus bei žemuoges ir šaltalankio uogas. Kur aš rasiu šaltalankio Dubline? Ir į Lietuvą nenoriu, nes suplanavau atostogas Ispanijoje bei Italijoje. Reiks rytoj keltis anksčiau ir šukuoti Dublino sveikatingumo parduotuves.

Apie sutvarkytus gyvenimus

Darbas, automobilis, šeima, butas, jei kam pasisekė - namas. Eiliškumas gali skirtis, bet, regis, bent dauguma išties susitvarkė gyvenimus. Klasiokai, kursiokai, buvę bendradarbiai ir kiemo draugai. Mano, Lauros, Artūro.

Grįžus į Lietuvą neretai net nustembi, - kaip greitai! Ar pavydžiu? Pavydžiu jaukios idilės. Ir susimąstau, kiek tas susitvarkytas gyvenimas truks, ir ar ilgai jie liks juo patenkinti. Šiandien - darbas, šeima, butas. O kas rytoj? po metų? Ant peties tupi kipšas ir šnabžda: neilgai jų upės pienu plauks. Gal jis teisus. O gal ir ne...

Žiūriu į svetimą laimę - kartais, regis, labai įtikinamą, o retkarčiais vimdančiai saldžią, - vis mąstau, ką aš susikūriau. "Ar susitvarkiau gyvenimą?" - klausiu savęs žiūrėdama į veidrodį vakarais, valydamasi nubėgusį tušą ir klausydamasi Ninos Simone.

Norėčiau, kad niekada neišauštų diena, kai sakysiu "Atlikta!" Nenoriu susitvarkyti gyvenimo. Baisu, bet geidžiu nežinomybės ir chaoso, spontaniškumo ir rizikos. Pabudusi ryte ir savo trumparegiškomis akimis pro langą žiūrėdama į išplaukusį miestą norėčiau neturėti planų. Žvelgdama į tvarkaraščių švieslentę oro uoste norėčiau nežinoti, kur skrendu. Norėčiau nepristigti valios išeiti iš darbo vos pajutusi, kad jis - ne man. Norėčiau vėl atsidurti nepažįstamame didmiestyje su penkiais eurais kišenėje ir mažu lagaminėliu. Norėčiau norėčiau norėčiau... Norėčiau gyventi gyvenimą, o ne jį susitvarkyti. Galbūt dėl to, kad man 25. Tik? Jau? Bent jau norėčiau pamėginti. O tada... susitvarkyčiau gyvenimą.

O čia vietoje PS paklausyti siūlau - labai miela muzikytė Kings of Convenience

Corps diplomatique ir griliažiniai saldainiai pakeliui į Monaghaną

Corps diplomatique automobiliu riedėjome į Monaghaną, kur turėjo būti atidaryta dar viena lietuvių mokykla. Triauškėme griliažinius saldainius ir "Pieno lašus". Grojo lietuviškos muzikos potpourri: Kerbedis, Kernagis, Dinamika, "Kregždutės" (senosios!), Sutaras. Vienos dainos buvo baisesnės, kitos - visai gražios. Dangų perskrodė dviguba vaivorykštė.

Mokyklos atidarymas buvo įspūdingas - net mums, sostinės atstovams. Miestelio, kuriame maždaug kas dešimtas gyventojas būtų iš Lietuvos, meras patenkintas kirto rūkytas lietuviškas mėsytes ir dešras. Sakė, kad provincijoje žmonės nėra išpaikinti.

Vaikai dūko pagal muzikos mokytojo grojamą muziką. Mokytojas - nuo Palangos, muzika - kaip is J.Basanavičiaus gatvės. Vėliau vaikai ėmė groti vakarietiškus "gabalus".

Grįžus namo beprotiškai troškino. Kad jas kur tas lietuviškas mėsas, dešras ir raugintus agurkus bei šakočius...

Green party's party

Užgavėnių išvakarėse į parduotuvę užsuko Žaliųjų partijos atstovas. Susivėlęs, su ne vieną žiemą mačiusiu paltu, purvinais sporbačiais. Tikras žaliasis.

Nupirko dvi dėžes raudono ir dėžę balto ekologiško vyno. Arba organiško, kaip jis vadinamas čia. Per Užgavėnes, čia vadinamas Blynų antradieniu, Žaliųjų partija potencialiems rinkėjams kepė 250 blynų, kuriuos užgerti pasiūlė ekologiškai. Smagi partija.

Nuotraukoje - Vynuogynas Feline (Minervois, Prancuzija)

Mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė

"Turi atrasti savo pasaulį ir visa širdimi atsiduoti jam". Buda

Šiandien mirė rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Sužinojau draugei parašius žinutę. Liūdna. Liūdna, nes tikėjausi perskaityti dar daug jos knygų ir straipsnių. Liūdna, nes mano knygų lentynoje daugėja knygų, kurių autoriai visai neseniai išėjo Anapilin: Gintaras Beresnevičius, o dabar ir Jurga Ivanauskaitė.

Dar nespėjau perskaityti jos "Pakalnučių metų" ir "Mėnulio vaikų". Labai norėčiau, kad būtų pakartotas jų leidimas. Ne todėl, kad Jurga mirė, o todėl, kad jos knygos turi gyventi ir būti skaitomos.

Geros kelionės, Jurga. Tau patiko Himalajai. Užmesk akį prieš išvykdama. :)

Laiškai: gauti, siųsti ir dingę

"Viskas neblogai būtų, tik pasiilgstu Tavęs labai. Atsiprašau, kad skubu, einu išleisti laiškutį, o po to pekino kopūstų salotas reikės daryti, nes tėvas tavo pareis."

Dabar jaučiuosi kalta, kad nerašau mamai. Nerašau, nes bent du siųsti laiškai dingo. Močiutė sako, kad greičiausiai pamanė, jog ten buvo eurai ir praplėšė. Net jei ir būtų buvę eurų - bala jų nematė. Gaila pavogtų išpažinčių. Ir atvirukų - iš Amsterdamo ir iš Minervois.

Nebežinau - ar vėl mėginti rašyti.

Sniegas

Trečiadieni visi lyg vaikai prieš Kalėdas šnabždėjosi: snigs. Ir išties. Snigo. Veikiau buvo šlapdriba. Bet buvo... Dribo dideliais kasniais ir velniškai gaila, kad nebuvo pakankamai šalta, nes sniegas iškart ištirpdavo. Tačiau snigo. Ir nedvejokite kaip Tomas - nuotraukų neturiu.

Šiokiadieniai Dubline: apie Vilnių, patriotizmą ir pavydą

Prie praverto lango sėdėjome keturiese. Su Agne gurkšnojome juodą kavą, jos mama vis bandė įpiršti šviežių šaltibarščių, o aš ieškojau pažįstamų veidų lietuviško žurnalo puslapiuose.

Draugės mama, uostydama vakar gautus rožinius gvazdikus, tyliai niūniavo. Pirma nesupratau žodžių. Įsiklausiau. "<...> iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia..." Nusijuokėme. Netrukus ji važiuos atostogų į Lietuvą.

Apie prisiminimus iš Lietuvos

Aš Vilniuje praleidau gegužę ir pirmąsias birželio savaites. Kaip ir kone visi emigrantai apsilankiau pas gydytojus, stomatologą ir kirpėją. Mamos paprašiau šviežių cepelinų, o tėtis pagamino šaltibarščių. Su močiute išlenkėme po taurelę jos gamybos gervuogių trauktinės ir nusifotografavome prie svetainėje išsikerojusio alijošiaus. Atminčiai.

Susitikau su buvusiais klasiokais, kursiokais ir bendradarbiais. Su draugėmis "Skonyje ir kvape" gėriau masalą, rytais skaičiau Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovę", o vėlais trečiadienio vakarais vėl žiūrėjau Leonidą Donskį.

Kone kasdien sėsdavau į troleibusą Nr.7 ir nuo Mėnulio kalno leisdavausi žemyn per Žvėryną į Senamiestį. Liejyklos gatve traukdavau link Katedros, Pilies gatve kildavau link "Prancūzparkio", įsukdavau į kiemus buvusiame žydų kvartale, vaikščiojau Užupiu, pereidavau Sereikiškių parką ir S. Skapo gatve grįždavau prie Vilniaus universiteto.

Sirgau už "LT United" Atėnuose, su klaipėdiečiais pasitikau vasarą Teatro aikštėje aidint džiazui, vaikštinėjau J.Basanavičiaus gatve Palangoje ir pasisveikinau su jūra. Baltijos.

Karmėlavos oro uoste įsėdau į "Ryanair" lėktuvą ir vėl grįžau į Dubliną.

Apie žurnalistą ir TSRS laikų literatūrą

Grįžau ne dėl to, kad negalėčiau gyventi Lietuvoje. Vasarą susikirtau su kursioku, dirbančiu žurnalistu viename Lietuvos dienraščių. Jis vis kvotė, ką dirbu ir kuo užsiima išvykę mūsų bendri pažįstami, o aš paklausiau, kuo jis pasiūlytų užsiimti Lietuvoje. "Kaip kuo?! Dirbti reikia, vaikus auginti", - ištarė.

Jo atsakymas - lyg neseniai internete išplitusi ištrauka iš 1960-aisiais TSRS išleistos knygos "Namų ūkio patarimai". Iš skyriaus "Patarimai moterims":

"Jūs turite prisiminti, kad ruoštis vyro grįžimui iš tarnybos turite kasdien. Paruoškite vaikus, nuprauskite juos, perrenkite švariais drabužiais. Jie turi išsirikiuoti ir pasisveikinti su tėvu, kai šis įžengs pro duris. Pati irgi užsiriškite švarią prijuostę ir pasistenkite pasipuošti. Įsiriškite į plaukus kaspiną. Nesistenkite vyro kalbinti, prisiminkite, kaip smarkiai jis pavargo ir ką jam tenka kasdien iškęsti tarnyboje dėl jūsų - tylomis jį pamaitinkite ir tik po to, kai jis perskaitys laikraštį, galite pabandyti su juo pasikalbėti."

Knyga amžiumi kursioką lenkia kone dvigubai...

Bet šįkart - ne apie Ievas ir Adomus.

Apie raginimus (ne)emigruoti

Lietuvoje likusią geriausią savo draugę jau senokai kviečiu bent pusmečiui atvykti į Dubliną, nes įtariu, kad netrukus jos gyvenimas kompaktiškai tilps tarp keturių sienų: garuojantis puodas bulvių košės, vonioje užmerktos kojinės ir svetainėje ant sofos su laikraščiu išsitiesęs vyras. Visai kaip "Namų ūkio patarimuose"...

Mano sesuo vis kartoja, kad galbūt draugė nori tokio gyvenimo, todėl neturėčiau jos teisti. Bet aš vis įkyriai zyziu ir siūlau atvažiuoti: pramoktų anglų kalbos, susipažintų su galybe žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių, galbūt net šiek tiek užsidirbtų ir pakeliautų. Bent trumpam į šoną nustumtų Žemaitės Marčios likimą.

Neraginu draugės emigruoti - kaip velnias kryžiaus vengiu šio žodžio. Savęs aš taipogi nelaikau emigrante. Nesiekiu įsišaknyti Airijoje. Ar kur kitur. Bent kol kas. Juk dabar - ne pokario metai, o laisvo žmonių judėjimo epocha. Tiesa, kol kas dar daugelyje šalių mūsų galimybes riboja vizos ar darbo leidimai, tačiau ilgainiui atsiveria vis daugiau sienų ir belieka jas peržengti.

Pastebėjau, kad Dubline sutikti ir čia įvairius darbus dirbantys senosios Europos gyventojai - ispanai, italai, britai - savęs emigrantais nelaiko. Jie tiesiog čia dirba (ir ne tiek svarbu - parduotuvėse, bankuose ar baruose), nuomojasi butus, eina į kino teatrus ir naktinius klubus, groja, skaito knygas, važiuoja prie vandenyno, geria "Guinnessą", kai kurie - kavą, įsimyli, skiriasi, tuokiasi... Kai klausiu, ar ilgam jie čia, dažniausiai, kaip ir aš, atsakymo nežino.

Arkadijus Vinokuras neperseniausiai DELFI skaitytojus labai poetiškai kvietė keliauti, siekti žinių, karjeros, bet meldė netapti emigrantais. Mano labai mylimas ir gerbiamas L. Donskis irgi gražiai parašė: "Būtinai reikia laikinai išvažiuoti iš Lietuvos - ypač studentams ir kūrybos žmonėms. Reikia keliauti ir nors truputį pagyventi kitose šalyse, kad nebūtum piktas, pagiežingas ir prietarų kupinas provincialas. Bet po to reikia būtinai grįžti į savo šalį - anksčiau ar vėliau".

Apie grįžimą ir jo priežastis

Aš grįšiu. Tiesa, greičiausiai vėliau, nes dar daug kur norėčiau ne tik trumpai turistiškai pasisvečiuoti, bet ir pagyventi.

Jei turėčiau Estijos pilietybę, vykčiau į Australiją, o jei būčiau čekė - į Naująją Zelandiją. Dėl oro. Ir vynuogynų. Kai vasarį mūsų prezidentas su oficialiu vizitu lankėsi šiuose tolimuose kraštuose, labai tikėjausi, kad bus ne tik pasikeista oficialiais sveikinimais, bet galbūt pavyks sutarti ir Lietuvą kada nors įtraukti į sąrašą valstybių, kurių piliečiai gali prašyti Working Holiday vizos Australijoje arba Naujojoje Zelandijoje. Pasibūčiau ir grįžčiau.

Po to galbūt vėl kur išvykčiau. Išmokčiau dar porą kalbų. Baigčiau dar vieną universitetą. Nors močiutė labai prašo lietuvio, galbūt iš užjūrių atsivežčiau "kadrą". O gal ir ne...

Ir grįžčiau ne dėl to, kad, anot A.Vinokuro, esu lyg "svetimas vilkas svetimoje dykumoje, kur net mano vilkiško kauksmo svetimi vilkai nesupranta".

Grįžčiau, nes Vilniaus senamiestis yra svaiginančiai gražus, net labiau nei neseniai draugės atsiųstame reklaminiame klipe. Grįžčiau, nes ten gyvena mano tėvai. Nes pasiilgstu draugų, kurie kartais pasimeta virtualioje erdvėje. Grįžčiau, nes myliu Lietuvą.

Apie patriotizmą

Dubline nevilkiu marškinėlių su užrašu "Kalbu lietuviškai" ar "Lietuvos ambasadorius". Tokiais marškinėliais pasipuošęs vyriškis, perskaitęs pirmąjį rašinį, pasakė, jog aš įskaudinau nemažai aktyvių žmonių, jau senokai savo laiką ir pinigus skiriančių įvairių projektų bei renginių organizavimui.

Neseniai teko šnektelėti su viena lietuve, čia auginančia tris vaikus. Ji pasipasakojo, kad po ketverių metų gyvenimo Airijoje jaučiasi imanti atsigauti. "Dabar metas išeiti į žmones", - pasakė ji.

Tokių jau norinčių į žmones išeiti lietuvių Dubline sutinku vis daugiau. Jie nėra aktyvūs Airijos lietuvių bendruomenės nariai. Perskaičiusi komentarus prie savo rašinio iš dalies supratau, kodėl. Jie nebūtinai eina į Baltijos alaus šventę. Galbūt kaip ir man labiau patinka belgiškas.

Beje, girdėjau, kad minėta Baltijos alaus šventė nebuvo labai sėkminga. Norėčiau tikėti, jog tai mažytis signalas, jog mes čia pasiilgstame ne tik Aleksandro Makejevo ar "Rondo", bet ir kitokio pobūdžio kultūros. Ir jei mes nedalyvaujame daugumoje čia vykstančių lietuviams skirtų renginių, dar nereiškia, jog išsižadėjome Lietuvos. Anaiptol. Mes net kartais mėginame įkalbinti savo kambariokus iš Ispanijos paragauti kugelio su spirgučių padažu, o bendradarbius airius - midaus. Ir kuomet jie mandagiai atsisako, nueinant burbtelime sau po nosimi: "Mes dar turime Nekrošių..."

Darkart apie lenkus

Prieš savaitę Dublino širdyje esančiame Tarptautinio kino centre vyko Lenkų kino festivalis. Atvažiavo Krzysztofas Zanussi, Jerzy Stuhras. Dešimt dienų trukusioje programoje - Krzysztofo Kieslowskio, to paties K. Zanussi filmai, animacijos vakaras, naujų režisierių darbai. Su iš Krokuvos kilusia drauge lenkaite gėrėme kavą ir stebėjome į kino teatrą plūstančius žmones - airius, ispanus ir, be abejonės, lenkus.

Draugė negalėjo atsidžiaugti besirenkančiais tautiečiais. Aš pasijutau kaip per "Kino pavasarį" Vilniuje: jauni, šviesūs veidai ir santūrios vyresnio amžiaus poros.

Mane apėmė juodas pavydas, kurį galima jausti tik kaimyninės šalies gyventojams. Siutau, kad kone kiekvienas seansas yra sausakimšas, o eilėse rikiuojasi ne tik lenkai. Iš pavydo graužiau nagus, nes airiams buvo suteikta proga sužinoti, kad Lenkija - tai ne tik troškintos pupelės, paštetas ir "Tyskie", bet ir geras kinas.

Apie pokyčius ambasadoje

Prieš porą savaičių išsižadėjau aikštingų principų ir apsilankiau mūsų amasadoje. Sužinojau, kad mūsų diplomatinė atstovybė Airijoje pagaliau metė pajėgas į interneto svetainės kūrimą. Išgirdau, kad į ambasadą atvyksta dar vienas konsulas.

Kalbėdama su bičiuliais nuklausiau, kad yra minčių prie ambasados įsteigti Kultūros atašė pareigybę. Teigiama, kad tam iš valstybės biudžeto kasmet būtų skiriama apie 300 000 litų. Belieka tikėtis, kad šios lėšos ir jas išmintingai skirstyti sugebantis iniciatyvus asmuo čia vis dėlto pasirodys ir netrukus. Oskaras Koršunovas su "Romeo ir Džiuljeta" Dubline jau buvo. Prieš metus. Kaip sakė vienas Lietuvos politikas, metas būtų vėl įnešti šiek tiek monotonijos. Nes mes kol kas čia dar pagyvensime.

Rašyta specialiai portalui DELFI

Apie vartotojiškumą

Šiandien atradau dar vieną Ameriką. Beklaidžiodama po parduotuves ir ieškodama džinsų, nes visi arba išplyšo, arba per dideli tapo, užtikau "TK Max". Panašiai kaip Gariūnai, tik po stogu, o iškabinti apatinukai, kelnės, marškinėliai ir paltai puikuojasi etiketemis "Levis", "Diesel", "Miller", etc. Suprask - pasenusios praėjusio sezono naujienos arba senstančios šio sezono grožybės. O galbūt plagiatai... Bet nepanašu - džinsai priglunda prie kūno kaip oda.

Mano pirkiniai:

Firminiai džinsai. Išties kainavo 130 eurų, o aš paklojau tik 29.99.

Džemperis. Sumokėjau 28.99. Ankstesnė kaina - kone 70.

Žydri marškinėliai su užrašu "Boys are stupider, send them to Jupiter". 14.99 - perpus pigiau nei buvo.

Parduotuvėje kalnus paltų, striukių, batų, megztinių, sijonų ir kelnių užgriuvusi pirkėjų lavina. Nemažai ir Rytų Europos. Dukros su mamom, greičiausiai atvažiavusiomis aplankyti anūkų. Nemažai ir labai neprastai atrodančių anglakalbių vyrukų. Taigi ne tik naujųjų europiečių (taipogi ir mano) materializmo protrūkis ar kažkada nepasotintas vartotojiškumo poreikis. Galbūt tiesiog atslenkanti Kalėdų karštligė... O galbūt vartotojiškumo protrūkis.

Me and my best friend - credit card. Kažkada įsigijau kojines su tokiu užrašu ir draugei dovanų porą parvežiau.

Reklama ir ašaros

Šiandien pažiūrėjau draugės atsiųstą reklaminį klipą apie Vilnių ir apsiverkiau.

Net nežinau, kas labiau sujaudino - violončelės tembras, Donato Katkaus šypsena ar iš paukščio skrydžio nufilmuoti Senamiesčio stogai.

Nežinau, kad sukūrė reklamą, bet man patiko. Gal grįžti? :)

Dešimt dienų Prancūzijoje. Trumpai.

Cassoulet Carcassone ir butelis Corbieres vietiniame restoranėlyje.

Dvidešimt kilometrų "autostopu" į Minervois ir žvilgsnis į vynuogynus nuo viršukalnės. Jei bus giedra, greičiausiai išvysite ir lopinėlį jūros. Jei šalia bus Gabrielis Escante, nereikės ir jūros.

Rytas traukinyje Toulouse-Nice su vaizdu į Viduržemio jūrą. Ji išties mėlyna.

Šviežios braškės ir mango ledai Nicos turguje.

Vakaras Avinjone, lietui plaunant aikštę greta Palais de Papes.

Juodos kavos puodelis ir croissant su migdolais ryte.

Kepinti kaštonai šiauriniame Elzase.

Vin nouveau ir Sûrkrût mažytėje užeigoje Selestate.

Tarte flambe ir daug gero tamsas belgiško alaus su gera kompanija. Ypač rekomenduoju Maredsous ir Kasteel.

Vakaras kavinėje greta vieno iš Amsterdamo kanalų su taure balto alaus ir skiltele citrinos. Suprantu, kad tai jau nebe Prancūzija. Tiesiog trumpa miela stotelė grįžtant iš atostogų namo į Dubliną.

Ačiū Jurgai ir Linai.