Wednesday, January 09, 2008

Mano vizija, dalyvavusi konkurse "Padovanok Lietuvai viziją"

Lietuvai padovanota 280 vizijų, iš jų atrinktos geriausios, o jų autoriams belieka tikėtis, kad galbūt savame krašte taps pranašais.

Trumpas pastebėjimas: tarp nugalėtojų - du DELFI rašantys autoriai (vadinasi, portalui rašo toleriagiški žmonės) ir nė vienos moters. Kol pačiutės triūsia prie puodų, vyrai kuria ateitį? Taipogi nustebau, kad tarp bent jau kol kas paskelbtų nugalėtojų nė vienas nerašė apie emigrantus. Būtų įdomu paskaityti.

O čia mano vizija, konkurse sudalyvavusi olimpiniu principu - svarbiausia dalyvauti. Mano tema buvo kaip visada - apie emigrantus. Apie save. Gal bus įdomu. Svarbiausia - kad vizijos taptų realybe.

***


Kaip įtraukti emigrantus į Lietuvos gerovės kūrimą?

VARDENIO PAVARDENIO VIZIJA




"Politiškai svarbiausias sprendimas yra apsispręsti,
kurlink nukreipti žmonių akis.

Kitaip tariant, ką jiems rodai diena iš dienos, yra politizuota...

O lengviausia manipuliuoti žmogumi, kuriam kasdien rodai,
jog pokyčiai yra neįmanomi. "

(Wim Wenders)




Kuomet prie autobusų stoties su lagaminu, padabintu lipduku "Vizija", pasirodė Vardenis Pavardenis, miestelėnai suglumo. Kai kas ėmė badyti pirštais. Kaip į tuos, kurie Atgimimo laikais žygiuodavo gatvėmis skanduodami "Jėzus gyvas!" ir skvereliuose, akompanuojant gitaroms, angelų balsais giedodavo "Palaimink, Dieve, mus".

Tais laikais visi ko nors šaukėsi. Jėzaus. Landsbergio. Kašpirovskio. Nė vienas Lietuvos taip ir neišganė. Landsbergis išvažiavo į Briuselį. Jėzus prieš Kalėdas ir Velykų rytą, kai šalį apima religingumo euforija, prasieina naujai išgrįstu Gedimino prospektu ir jau nebesistebi, kad iš už išblizgintų vitrinų žvelgiančios pardavėjos jo neatpažįsta. Kadaise legendinio Kašpirovskio daugelis taipogi nebepamena.

Nors nuojauta Vardeniui Pavardeniui tyliai kuždėjo, jog ir jis netaps pranašu, vienoje rankoje spausdamas aplamdyto lagamino rankeną kitoje laikė oficialų Vyriausybės kvietimą grįžti ir įsitraukti į Lietuvos gerovės kūrimą. Nuėjo tiesiai prie Katedros ir stabtelėjo ties "Stebuklu". Apsisuko triskart pagal laikrodžio rodyklę, atšovė lagamino skląsčius, pravėrė ir iš jo lyg iš geizerio pasipylė šviesa. Glostanti. Akinanti. Apvalanti. Glamonėjanti ties Aušros Vartais klūpančias radikulito, šalčio ir šuniškos senatvės suriestas močiutes. Aitriai, lyg nusikaltėlius užklupusio sraigtasparnio prožektorius, spiginanti biurokratams akis, kol galiausiai šie iškelia rankas ir prisipažįsta buvę tinginiais, pavyduoliais, kerštautojais, pasileidėliais, išpuikėliais, apsirijėliais ir goduoliais - išpažįsta nusidėję visomis septyniomis mirtinomis nuodėmėmis ir neatgailavę. Ir tuomet iš lagamino su lipduku "Vizija" besiveržianti šviesa apvalo juos lyg auksą išgryninanti ugnis ir jiems atleidžiama. Ta šviesa užplūsta baime, įtarimais ir pykčiu priplėkusius Alytaus, Mažeikių, Šiaulių ir visų miestų bei miestelių miegamuosius rajonus, dešimtmetį vienas kito neva nepastebėję kaimynai ima sveikintis, kasininkė "Norfoje" sūrelį su aguonomis nusipirkusiam studentui palinki geros dienos, iš darbo dviračiu namo grįžtantis vyriškis pakeliui, gėlių turgelyje, draugei nuperka frezijų, vaikai, išjungę televizorius, vėl išbėga į kiemą suptis, o soduose sužydi vyšnios, nors dar ne pavasaris.

Būtume naivūs, jei tikėtume, jog Lietuvą kada ištiktų tokia staigi metamorfozė.

Tiesą sakant, Vardenio Pavardenio lagamine vizijos nebuvo. Tik kelios poros kojinių, seni džinsai, dantų šepetėlis, kostiumas, su kuriuo gali eiti ir į vestuves, ir į laidotuves, ir į pokalbį dėl darbo, nuotrauka su Migle Romoje, prie Trevi fontano, kai jiedu dar buvo drauge, ir žalias megztinis su jau yrančiomis alkūnėmis. Eurų lagamine taipogi nebuvo.

Tiesą sakant, impozantiška šukuosena ar plačiais rankų mostais Vardenis Pavardenis iš minios neišsiskirtų. Gatvėmis jis žingsniuoja pamažu, vis neatsistebėdamas nesibaigiančiomis statybomis ir šviesos greičiu kylančiais vis gigantomaniškais pavadinimais krikštijamais prekybos centrais. Big. Mega. Pastebėjęs du už rankų nedrąsiai susikabinusius vaikinukus nustebęs kilsteli antakį. Manė, kad Lietuvoje gėjų vis dar nėra. Kaip neįgaliųjų ar sergančiųjų Dauno sindromu. Visai kaip Tais laikais... Vos ką užkliudęs gatvėje jis puola atsiprašinėti. Užsisakydamas taurę vyno nejaučia pareigos būtinai kiek nešvankiai pakoketuoti su padavėja. Naktiniuose klubuose jis nesislepia po akiniais nuo saulės. Jo krepšinio komandai pralaimėjus svarbias varžybas, apmaudo nelieja spausdamas automobilio akceleratorių. Parduotuvėje atsiskaitydamas už prekes nekalba mobiliuoju telefonu, o gavęs grąžą keliskart padėkoja.

Kai kurie jį palaikytu ateiviu, nors išties Vardenis Pavardenis yra... išeivis. Vardenių Pavardenių dabar Lietuva skaičiuoja pusę milijono. Vardeniai Pavardeniai - tai mes, emigrantai, jungiami su Lietuva mus skiriančių kilometrų, sukategorizuoti po vienu pavadinimu, tapę statistiniaisi vienetais, reikšmę įgyjančias tik per rinkimus ar skaičiuojant vis augantį Lietuvos BVP ir vidutinį atlyginimą bei mąžtantį nedarbą. Mano numeris LK 643340.

Tiesa, ne visi per pusmetį, metus ar keletą, praleistų svetur, sugeba įsisavinti tai, kas tose šalyse yra geriausio. Kai kurie, vos savaitei atvykę į Lietuvą, iš kišenės traukdami vakar gautus dar spaustuvės dažais kvepiančius eurus tikisi raudono kilimo, žalių šviesoforų ir lietuvišku putojančiu vynu pripildytų taurių. Kai kurie, vos nusileidus lėktuvui, beldžiasi į baltų rūmų Daukanto aikštėje duris. Lyg figos lapeliu prisidengę ant kotelio priklijuota Trispalve ir manipuliuodami žodžiu "lietuvybė" jie dažniausiai prašo litų ir dėmesio.

Dėmesio dėl skirtingų priežasčių į kitą geografinę platumą bei ilgumą iš Lietuvos persikėlę vyrai, moterys ir vaikai pastaruoju metu susilaukia vis daugiau ir iš dalies greičiausiai dėl kaip niekad suaktyvėjusių vis dažniau politika užsiimančių lietuvių bendruomenių, rinkimams Lietuvoje artėjant vis labiau besiblaškančių tarp kairės ir dešinės. Padažnėjo įvairių ministerijų ir departamentų klapčiukų vizitai į emigrantų traukos centrus. Lietuvos bankų darbuotojai, iliuzionistiškai įgiję turtingesnių emigrantų telefonų numerius, ėmė skambinti pastariesiems, ragindami investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Garsūs lietuviai ėmė agituoti jaunimą neišvažiuoti.

Kaip smėliui pro pirštus iš Lietuvos išbyrėjus pusei milijono žmonių, regis, pagaliau suvokta, jog palikti juos užmarštyje, vadovaujantis Stalino principu "nėra žmogaus - nėra problemos", tegali valstybė, nenorinti egzistuoti rytoj, nes valstybes kuria ne valdžia, o žmonės. Tapome šalimi, kurios piliečiai prarado tikėjimą savimi, pačia valstybe bei kada nors joje išaušiančia gerove, o emigraciją pasirenka kaip protesto prieš vyraujančią sistemą formą. Britai, norvegai ar australai išvyksta, nes gali gyventi ir kitur, o lietuviai kelia sparnus, nes nebetiki, jog jie gali gyventi Lietuvoje.

Prisiminkime: mūsų valstybė turėjo vizijas - laisvę, Europos Sąjungą. Šiandien esame pasiekę ir viena, ir kita, bet daug kas Lietuvoje vis dar nesijaučia nei laisvi, nei europiečiai, o Lietuvos tragedija slypi tame, kad šalia Trispalvės išsikėlę mėlyną vėliavą su dvylika auksinių žvaigždučių pasimetėme. Nebežinome, kur einame, tik su kiekvienais rinkimais vis laukiame naujo mesijo.

Amerikietė menininkė Miranda July rašo, kad "loteriją laimėjęs vargšas netampa turčiumi, jis tampa vargšu, laimėjusiu loteriją". Taip ir mes, vos viena koja įžengę į Vakarus, ėmėme uoliai imituoti vakariečius: susikūrė prabangius rūbus dėvintis ir dar prabangesnius automobilius vairuojantis elitas, kaip virusas išplito vos dvidešimtmetį perkopę stilistai-mados kritikai-dizaineriai, dabinantys minėtą elitą, pasistatėme prekybos centrus ir dangoraižius, nusipirkome kompiuterius, svetainėse pasikabinome plazminius televizorius, ėmėme gerti šampaną - ne tik "Alitą", Ignalinos ežerus iškeitę į Maljorkos smėlį pradėjome lenktyniauti, kas toliau išvažiuos atostogų, kavą su pienu ėmėme vadinti latte, o lietuviškai prabilome su amerikietišku akcentu. Nukopijavome viską, ką laikėme Vakarų pasaulio atributais, bet netapome Vakarų kopija. Veržėmės iš paranoja pagrįstos sistemos, o susikūrėme kitą monstrą - nepilnavertiškumo komplekso suvaržytą, panieka, išskaičiavimu ir susvetimėjimu paremtą visuomenę. Vakarų saulė tik išryškino iš paskos besivelkantį sovietinės sistemos reliktų šleifą. Štai kodėl nesunkiai atpažįstame lietuvius net nuvykę už jūrų marių.

Įtraukti emigrantus į Lietuvos gerovės kūrimą - ir paprasta, ir sunku. Visų pirma reiktų pastebėti, jog dažnai emigrantai nuo Lietuvos neatsiriboja. Daugelis kuria planus neatsiedami jų nuo Lietuvos. Vieni ketina pradėti prekiauti geru škotišku viskiu, kiti - pradėti savo kaimo turizmo verslą, treti - atidaryti savo knygyną. Ir visai nebūtinai sostinėje, nes Lietuva - tai ne tik Vilnius. Bet būtinai savo, nes dažnas galiausiai svajoja dirbti sau. Tik čia reiktų sutarti, kad šalies gerovė jokiu būdu nėra matuojama vien skaičiais - BVP ar vidutine alga - ir ji nesibaigia savo parduotuvės atidarymu. Lietuvos gerovė - tai kuomet man, tau ir visiems pažįstamiems - likusiems ir išvykusiems - gera būti Lietuvoje, nes nesijaučiame tesą statistiniai vienetai. "Pasijutau žmogumi", - taip daugelis rytų europiečių apibūdina pirmųjų Vakaruose praleistų dienų įspūdžius. Štai to Lietuvoje labiausiai trūksta - kad jaustumėmės esą žmonės. Ne tik vartotojai, rinkėjai, tikslinė auditorija ar mokesčių mokėtojai.

Vilniaus parduotuvių vitrinas galima išblizginti labiau nei Milano, mūsų žydruosiuose ekranuose gali šmėžuoti žymiai dailesnės žurnalistės nei BBC ir net atlyginimai gali pamažu susilyginti su europietiškais, tačiau kol į parduotuvę pieno ir duonos nusipirkti atėjusią močiutę apsaugos darbuotojas nenustos žvelgti lyg į potencialią nusikaltėlę, o valdininkas į pilietį - kaip į tuščią nulį, Lietuvoje gerovės nebus. Valstybės gerovė prasideda nuo Žmogaus. Vardenio Pavardenio. LK 643340. Ir svarbiausia - kad žmonės įtikėtų, jog Lietuva, kur kiekvienas gali ne tik pragyventi, bet gyventi ir kurti, yra įmanoma.

Atmesti galimybę, jog pusė milijono emigrantų (ar bent pusė tos pusės) grįš ir nereikia nieko daryti, kad juos susigrąžintume, bet tikėtis, jog Apvaizdos ištikti jie įsikvėps kurti rytojaus Lietuvą, yra naivu. Kodėl jie turėtų kurti tai, ko dalimi jie netaps? Ir propagandiniai informaciniai centrai, turintys tapti Lietuvos valdžios ruporais apie neišsemiamas galimybes Tėvynėje, čia nepadės - tik bus dar viena proga kažkam pasipelnyti. Juk išties tereikia akimirkai, pamiršus lietuvišką pavydą ir nuraminus tuos, kurie atvykę iš Londono ar Dublino šturmuoja Daukanto aikštę bei Gedimino prospektą, įsiklausyti. Nes būti išgirsti siekia pusė milijono balsų.

Taigi aš išėjau į gatvę ieškodama jų. Minioje dairiausi baigščių žvilgsnių ir marmurinių veidų, kuriais išsiskiriame atsidūrę Vakaruose. Akimis ieškojau Rytų Europos.

Aš kalbėjausi su tais, kurie į Lietuvą važiuoja kas porą mėnesių ir kartą kas porą metų. Kalbėjausi su tais, kurie nebekalba lietuviškai. Su tais, kurie pyksta ant Lietuvos ir per Kūčių vakarienę meldžiasi pagonių bei krikščionių dievams, prašydami galimybės atsivežti į užjūrius Lietuvoje paliktus vaikus. Su tais, kurie per porą metų prasigyveno ir tais, kurie suprato išvykę ne dėl pinigų. Su tais, kurie vakarus leidžia lietuviškuose getuose Dublino šiaurėje ir tais, kurie jaučiasi tapę pasaulio piliečiais. Kalbėjausi su savo kūnais prekiaujančiomis paauglėmis, kurios kupinos lūkesčių kirto Lietuvos sieną. Su prasigėrusiais statybininkais ir baltamarškiniais klerkais. Kambarinėmis, padavėjomis ir pardavėjomis. Su tais, apie kuriuos rašo Lietuvos ir užsienio spauda. Su tais, kurie į laikraščius niekada nepateks. Kalbėjausi su tais, kurie metė dešimtmečiais Lietuvoje kurtą karjerą ir viską turėjo pradėti nuo nulio. Su tais, kurie dirba pagal specialybę taip ir nemokėdami nė žodžio svetimos šalies kalba. Klausiausi gatvės muzikantų ir tų, kurie grojo "Carnegie Hall"...

Ir pamažu, po truputį aš praregėjau - besiklausydama supratau, jog žiūriu į pusę milijono vizijų. Ir lyg per rūką išvydau miestą. Ten nebuvo dangoraižių, bet visi žinojo, jog jis klesti. Katiną Krescensijų rytais pažadindavo grindiniu dviračiu prabarškantis paštininkas Mečys. Prie geltonų buto Nr 7 durų šeštadieniais jis palikdavo pagrindinį šalies dienraštį. Durys buvo medinės. Šarvuotų nei šioje, nei kitose gatvėse nebeliko, nes niekas nebesilauždavo į svetimus namus. Visi turėjo savus ir niekas, vos vakare grįžus iš darbo ir įjungus šviesą, neskubėjo užtraukti užuolaidų.

Beje, pagrindinio šalies dienraščio pirmuosiuose puslapiuose nebeliko kruvinųjų naujienų, o penktieji tapo padėkos puslapiais. "Ačiū merginai su mėlynu paltu ir geltonu šaliku, kad pastebėjo, jog iš rankinės iškrito piniginė", - šįryt perskaitė Angelė gurkšnodama juodą kavą. Pažvelgusi pro langą ji nusišypsojo kaip visada bandelių su migdolais šeštadieniais "Pas Kotryną" kulniuojančiai kaimynei Rūtai. Kotrynos bandelės - beveik niekuo nenusileidžiančios kepamoms Avinjone - jau tapo legenda. Pakeliui Rūta užsuko į ekologiškų gėrybių turgelį. Nusipirko antaninių obuolių. Jie kvepėjo rudeniu. Po baltai raudonu dryžuotu skėčiu susikūprinęs Ernestas įsiūlė paragauti ką tik iš Italijos atvežtų sūrių. Jie tirpo burnoje kaip pirmosios snaigės ant delno. Prekybos centruose tokių anksčiau nė su žiburiu nerasdavo. Beje, prekybos centrų mieste jau seniai neliko - prieskonius dabar dauguma pirkdavosi iš Pakistano atvykusio Muhamedo parduotuvėje, vaisius ir daržoves - minėtame turguje, o šviežią paukštieną - Tado "Laktoje". Pieną ir jogurtus rytais į namus norintiems pristato bendrovė "Bidonėlis", o už nedidelį mokestį iš klientų surinktas pakuotes veža į atliekų perdirbimo punktą "Iš dulkių į dulkes".

Ekologiškos miesto inciatyvos - saulės energija šildomos valstybinės įstaigos, dviračių kaip pagrindinės transporto priemonės išplitimas, naujus ekologiškus automobilius įsigijusiems vairuotojams savivaldybės skiriama 1000 eurų išmoka, vandens taupymas - neliko nepastebėti Europoje ir tapo pavyzdžiu Dublinui, Londonui bei kitiems žemyno didmiesčiams. Per pastaruosius penkerius metus itin pagausėjo paatostogauti čia atvykstančių užsieniečių, o iš sekso turistų žemėlapių šis miestas pamažu išnyko - sklido gandai, jog dauguma barų ir klubų ėmė nebeįsileisti bernvakarius švęsti čia atvykstančių britų ir jiems teko patraukti gilyn į Rytus. Bet padaugėjo kultūros turistų. Itin didelio anšlago kasmet sulaukia pavasarį vykstantis tarptautinis kino festivalis, ypatingą dėmesį skiriantis Šiaurės šalių bei Rytų ir Centrinės Europos kinui, o dauguma jo filmų demonstruojami "Lietuvoje". Jos vis dėlto nenugriovė.

Vos prieš porą metų pradėję kurtis knygynai "Jau skaityta", kuriuose galima įsigyti galybes knygų lietuvių ir užsienio kalbomis, ne tik turistams, bet ir vietiniams tapo atradimu. Knyga nemirė, o lietuviai ėmė garsėti kaip vieni labiausiai knygas skaitančių Europos gyventojų. Nuo lietaus ir sniego su knygomis jie slėpdavosi mažose bohema alsuojančiose kavinėse, kurių pastaruoju metu ypač pagausėjo. Kone visos jos buvo kišenės dydžio ir buvo tikra priešprieša Europos sostines užvaldžiusiems tinklams - vietos valdžia ypač skatino smulkųjį verslą. Beje, kava ten buvo pasakiškai skani.

Miestas garsėjo ir nykštukinėmis alaus daryklomis, - net belgai sujudo, išsigandę konkurencijos. Laikai, kuomet rinktis buvo galima vieną iš trijų didelių gamintojų, seniai liko užmarštyje. Pamirštos buvo ir tos dienos, kuomet išalkus reikėjo rinktis keptą duoną su gerokai praskydusiu sūriu, picą ar cepelinus. Jau porą metų veikiantis "Tolimųjų saulių" kvartalas su dešimtimis kinietiškų, indiškų, korėjietiškų, tailandietiškų, vietnamietiškų ir japoniškų užeigėlių daugeliui tapo atradimu. Nauji mažyčiai itališki, ispaniški ir prancūziški restoranėliai, kuriuose dažnai dirbdavo iš tų šalių atvažiavę studentai, o padavėjai darbuodavosi atsipalaidavę ir be įtampos, pagaliau ėmė orientuotis ne į gurmanus, bet į paprastus žmones, nes gero vyno butelio ir kepsnio su pipirų padažu nusipelno visi, ne tik elitas.

Beje, elito mieste nebeliko! Kostiumuoti bankininkai, nesivaržydami į šilkinę kojinę susikišę prašmatnaus kostiumo klešnę, mindavo dviračiais į darbą nesibaimindami, ką pagalvos kolegos, - tiesiog taip kelnės netyčia nepakliūdavo į grandinę. Sustojęs prie šviesoforo dviratį apsižergęs miesto meras pasisveikindavo su žalios šviesos laukiančiu dviračių kurjeriu Roku. Ir ne todėl, kad žurnalistai stebėdavo. Policininkai nebeprašė kyšių, o ligoniai liovėsi juos piršti gydytojams. Dirbti mokytoju vėl buvo garbinga, be to, ir atlyginimai ženkliai išaugo. Gatvėse nebeliko ubagaujančių senučių, o mėgiamiausiu pensininkų užsiėmimu tapo savaitgalio kelionės į Europą: Amsterdamas, Neapolis, Karkasonas, Sevilija, Bergenas.

Gyvenimas tame mieste buvo kaip šeštadienio vakarais iš Bičiulių parko sklindantis gyvai grojamas džiazas: kartais - ramus, bet vis pamažu pulsuojantis ir nepaliekantis klausytojų abejingų. Abejingų to miesto ateičiai tarp vietinių nebebuvo ir to miesto gyvenimą kūrė visi drauge. Šis miestas tapo aidu savaičių, mėnesių, metų ir dešimtmečių, praleistų svetur. Lyg kibučiai iš svečių šalių atsivežti prisiminimai, išgyvenimai ir svajonės susijungę tapo gražiu reginiu. Lietuvos, kurioje visiems gyventi gera. Kas žino, kas slypi Vardenio Pavardenio lagamine. Jei sutiksite, drauge nueikite prie Katedros. Prie "Stebuklo".

5 comments:

GrAnta said...

Ačiū, Lina

teta Sigita said...

Džiaugiuosi, kad dalyvavai, dar ne su visais gerai susipažinau, bet viską įskaitant ir tavo viziją, nusikopinau ir ir susirišiu į KNYGĄ

Anonymous said...

o as jau gyvenu tokiame mieste:)

Laura Linksma said...

fantastiška vizija! nors pats įvadas ne ką mažiau vertas ;)

Seniūnas said...

Oho, labai panašiai mąstau. Bet nemanau kad tokios vizijos gali virsti realybe - Lietuvoje yra daug žmonių, kuriems gyventi tokia tvarka kaip dabar netgi labai patogu (tipo "aukštuomenė") arba yra pripratę (kaimai, kurie ir nuvykę į civilizuotas šalis neatsisako LT mentaliteto ir dažniausiai būna deportuoti)