2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai ir ką daryti Lietuvoje už 30 tūkst. litų

"O sako, kad iš Vilniaus niekas nebeemigruoja," - nusistebėjo trečiadienį vienas Dubline gyvenantis žemaitis, kuomet pasakiau, jog į Airiją atvykau iš Lietuvos sostinės.

Prieš porą savaičių iš Vilniuje besidarbuojančio IT specialisto gavau elektroninį laišką.

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai? Kiek teko pačiam surasti informacijos, 2500 artėja link vidurkio (bent jau tikslinėje srityje). Ką realiai galima nuveikti su tokia suma Dubline? T.y. ar užtenka pragyvenimui, ir koks tas gyvenimas galėtų būt už tokią sumą? Turbūt, kokią pusę suėstų būsto nuoma? Tiesiog netyčia ikliuvo vienas darbo skelbimas (vienam is lietuviškų resursų), kur siūlo darbą Dubline ir siūlo tokią sumą, tai smalsumas liepė ir tau parašyt, patikslinti, kiek (ne)patrauklus toks pasiūlymas.

Nupasakojau apie išlaidas (faršas - kaip ir Lietuvoje, degtinė - brangiau, o skrydžiai į Europą - pigiau) ir atsakymą apibendrinau pasakydama, jog jei emigruoja dėl pinigų, išvykti verta, jei yra galimybė eurais užsidirbti bent tiek, kiek Lietuvoje gauna litais.

Tik pastaruoju metu susimąsčiau. O kiek Lietuvoje gaunama litais?

Liutauras ne per seniausiai mąstė, kaip pasirinkti darbą ir nenusipiginti. Lietuvos darbo biržoje dizainere dirbusi draugė šį rudenį kas mėnesį užsidirbdavo apie 1200 litų.

Sakoma, jog po trejų metų mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 3215 litų - ir tai vis tiek būtų mažiau, nei ką jie gautų šiandien dirbdami už minimumą Airijoje.

Atlyginimai Lietuvoje, atskaičiavus mokesčius, nuo 2003 m. išaugo pusantro karto – nuo 873 litų per mėnesį iki 1369 litų, tačiau profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.

Berods pavasarį, kuomet daugelio emigrantų protus ėmė drumsti iš Lietuvos parsklidęs aidas apie ten lyg ant mielių kylančius atlyginimus (ir žinau bent keletą, kurie ant bangos patraukė namo), ėmėme kalbėtis, už kiek p a r s i d u o t u m e. Viena draugė pasakė, jog sutiktų dirbti už pusantro tūkstančio litų, bet padirbusi prašytų didesnio atlyginimo. Tik rudenį atvykusį į Lietuvą ji išsiaiškino, kad pienas nebekainuoja litą... Apie kavą Gedimino prospekte už 5.90 Lt jau rašiau.

Kadangi netrukus stukstels dar vieni nauji metai, kuriu rezoliucijas, reziumuoju 2007-uosius ir planuoju naujus Žiurkės metus, per kuriuos, anot pernelyg pozityviai saldaus DELFI horoskopo, megsiu ryšius ir galėsiu išreikšti savo idėjas, o meilė gyvenimui pakylės mane nuo žemės ir pavers populiaria profesiniame gyvenime. Horoskopais niekuomet itin netikėjau.

Tiesiog kartais pamąstau, jei netrukus grįžčiau į Lietuvą, kiek reiktų suderėti. Sako, Briuseliui kažką verčianti mergina per mėnesį uždirba 30 000 litų. Čia žinios iš labai patikimų šaltinių. Nebent gerais draugais buvę kursiokai meluoja vienams kitam. Kita vertus, žinia, esame tauta, linkusi kurti panegiriškas butaforijas.

Ką aš daryčiau Lietuvoje už tokius pinigus? Kaip lašiša maudyčiausi "Billecart-Salmon" vonioje - ryte ir vakare, pusryčiams valgyčiau auksinės vištos dedamus auksinius kiaušinius, atrasčiau, kur kava Vilniuje kainuoja bent 20 litų, o elito vakarėliuose tinklinėmis pėdkelnėmis apsitempusi blauzdas demonstruočiau garsaus Lietuvos dizainerio suknelę.

Išties neįsivaizduoju, ką Lietuvoje daryčiau už tokius pinigus. Kai pasakiau apie tai čia esantiems draugams, likau nelabai suprasta - mane tikino, kad visuomet atsiranda būdų pinigams išleisti. Na, gal nebent galėčiau gailėtis, jog su tokiu atlyginimu gyvenu Lietuvoje, o, tarkim, ne Niujorke.

30 000 litų man tikrai nereiktų. Atlyginimo turi pakakti išsimokėti paskoloms, geram vynui, sveikam maistui, knygoms, muzikai, kinui, kelionėms ir pomėgiams. Pasiklydau laiko mašinoje - už kiek reiktų parsiduoti Lietuvoje, kad tam užtektų? Kiek užtektų jums? Tarkim, mano mamos išankstinė pesija yra apie 400 litų. Bet žada, kad pensijos kils...

Jau beveik Kalėdos

Stovėdama eilėje "Body Shop" nugirdau vadybininkės nurodymą visoms dirbančioms merginoms: "Daugiau dovanų nebevyniojame, kaspinų nebeliko, krepšelių nebėra taipogi." Mes irgi pritrūkome dėžių, viską, ką buvome supakavę, jau pardavėme. In vino veritas. Liko viena darbo diena - šiandien, o tada prasidės ilgas letargo laikotarpis, kuomet darbe vėl galėsiu skaitinėti ir rašinėti.

Lenkiško maisto parduotuvėje (tiesa, ten neapsieinama ir be lietuviškų "Zigmo" silkių bei latviškų "Laimos" šokoladų) šiandien kažkas mėsoms ir saldumynams išleido 170 eurų, sakė ten dirbanti draugė. Pernai prieš Kūčias, kurios čia tiesiog yra arba paskutinė diena apsipirkti Kalėdų stalui, arba eilinis darbadienis, netoli namų esančioje ekologiškoje mėsinėje 6 val. vakaro kalakutų laukiančių pirkėjų eilė buvo nusidriekusi į lauką, kur kažkas dainavo Kalėdų dainas, kažkas prekiavo kava, o dar kažkas rinko pinigus labdarai. Sesė kalakutą jau turi, jis jau įtrintas česnaku, majonezu ir panardintas į marinatą. Bus labai skanus - žinau.

Antradienį Dublinas numirs, tik gaus bažnyčių varpai. Užsidarys parduotuvės, nevažiuos visuomeninis transportas, o ir taksi pasigauti nebus lengva. Tokį rytą privalu atsibusti greta brangių žmonių, kad turėtum ką apkabinti ir pasveikinti su šventėmis. Jei netikite jų religine prasme, tiesiog padėkokite šalia esantiems, kad jie yra. Šeimos nariams, draugams. Nusišypsoskite sau veidrodyje. Išsiųskite sms kažkam, su kuo jau seniai nebebendraujate. Padarykite kažką, ko iki šiol nedarėte. Gyvenkite.

Čia trumpas palinkėjimas, kiek kuriantis nuotaiką, kurios mūsų kasdienybėje turėtų būti daugiau. Gražių visiems švenčių.

Prieškalėdinės depresijos apraiškos

Turėjo būti prieškalėdinis pasisėdėjimas su trim gerais draugais. Pirma ėjome klausytis džiazo, kuris, pasirodo, buvo eksperimentinis, net labai (tiesa, violončelistė instrumentą kamavo įspūdingai), o tada patraukėme į indus. Buvo skanu, bet pernai arčiau namų esančiuose buvo skaniau. Tik Hugelio "Gewurztraminerį" pasigardžiuodami greitai susiurbčiojome. Prieš mėnesį į Dubliną atvykusiai draugei pasiūliau skelti tostą ir ji pasakė besivilianti, jog Kalėdas Dubline su mumis sutinka pirmą ir paskutinįkart. Kaip mazgote per veidą. Po to lyg Paleckis turėjo aiškintis, ką turėjo omeny - jog kitas Kalėdas galbūt sutiksime Lietuvoje. Mes visi trys ėmėme vienas per kitą aiškinti, jog į Lietuvą dar nenorime. Tuomet tosto autorė pasakė, kad Airija yra graži šalis, bet pakeliauti, o gyvendama čia jaučiasi svetima. Šešis metus čia gyvenanti draugė pastebėjo, kad ji vis dar irgi jaučiasi svetima, bet dėl to nereikia daryti nereikalingų išvadų. Sėdėjau ir nežinojau, kaip reaguoti - keikti ka tik čia atvykusioje draugėje įsišaknijusį lietuvizmą, kuris neretai ir interneto komentaruose pasireiškia ka tik "atemigravusių" lietuvaičių kritiškais pastebėjimais apie Airiją (dažniausiai gimusiais iš nenutrūkstančios rutinos darbas-namai-lova-darbas) ar pulti gelbėti ir savanoriauti vežti, rodyti, pasakoti, nors pernelyg didelio suinteresuotumo nepastebiu. Tuomet pokalbis pakrypo kita linkme ir į kitos draugės pastabą neišlaikiusi atsakiau replika, o ji vidury restorano puolė į ašaras.

Merry Christmas, vienu žodžiu.

Bepročių karavanas, linguojantis į įsivaizduojamąją laimės oazę tos Kalėdos ir tiek. Juda kaip tie trys karaliai nešini maišais, dovanomis, lauktuvių kupinais krepšiais. Vaikams - nauji "Nintendo" žaidimai. Kiekvienoms Kalėdoms - vis po naują (aš vaikystėje gaudavau knygų). Mamoms - vazos, papuošalai, paveikslai. Tėvams - viskio buteliai, vyno dėžės. Sūnums - "savaitėlė" apatinių ir kojinių. Dukroms - "Body Shop" rinkiniai.

Pirk du, trečią gauk nemokamai, o per po Kalėdų prasidedančius išpardavimus įsigyk pusvelčiui.

Manęs parduotuvėje prašo nuolaidų. Prašo deals, nors visi žino, jog tėra 10 proc. nuolaida, jei perki 6-12 butelių ir 20 proc., jei perki dėžę ir daugiau. O jie nori buy 2 get 1 free. 2 for 20. 3 for 30. Reikalauja prekybos centrų marketingo. Kurgi ne - pirk šešias dėžes vyno ir gauk blow job.

Dovanomis visi įprasmina savo santykius. Užtvirtina draugystes ir partnerystes. Lyg staiga būtų sprogusi dosnumo bomba. Kalėdos tėra tos bombos sukeliamas atominis grybas. Išsisklaido ore ir susimąstai - o kas tos Kalėdos ir kam? Lentynoje sudėlioji dovanas, kad nuo jų vėliau kartkartėmis nuvalytum dulkes, kai kurias grąžini į parduotuves - vietoje šampano pasiimi porą burtelių vyno, vietoje viskio - butelį šampano. Suvirškini kalakutą, atsigauni nuo pagirių ir vėl gyveni. Iki kitų Kalėdų. Gal žinote vietą, kur jų nešvenčia?

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

FR 112 Dublin - London LGW

Latte su sojos pienu uz 4, internetas be lietuvisku simboliu uz 6/val. Skrydis su mokesciais i abu galus uz 30, taksi iki oro uosto - uz 28. Tokiu metu - apie 6 val. ryto - as paprastai esu kazkur liuliunu karalysteje, o siryt issiruosiau i Londona porai dienu. Sklandau Coco "Mademoiselle" debesyje. Skanu.

Parduotuveje - biziakas, o man pora dienu dzin. Sefas gali atidirbineti uz visus raugejimus i veida (slykstus iprotis, visuomet be atsiprasymo), ilgus pasisedejimus tulike niekaip nepasiekiant sluotikes nusveisti ka palikai (dar slykstesnis iprotis) ir besikartojanti uzmarsuma. Itariu, kad jis pucia ar dar bala zino ka daro, bet nesuskaiciuojamos ir visuomet po visa parduotuve kaip domino isdeliojamos "Red Bull" skardines tikrai ne i nauda jo virskinimui. Kaip bebutu, iki treciadienio manes nebus, taigi abu galime pailseti nuo vienas kito.

Londone esu buvus, regis, keturiskart - pora is ju tebuvo blaskymaisi apie Viktorijos stoti ieskant autobuso i Dublina ir trumpam nupedinant paziureti, ar Big Benas dar tebestovi vietoje. Ziuresime, kaip bus sikart. Londonas visuomet atrodydavo (ypac po Dublino) didelis, o gyvenimo UK sistema kiek painesne nei Airijoje. Sitoje juros puseje is dalies - kaip pas babyte kaime - viskas sava, maza. Ziuresime, kaip anoje.

Kalėdinis daiktizmas

Dar tik gruodžio 5-oji, o jau trys žmonės man palinkėjo linksmų Kalėdų. Giminaitės bendradarbė, vis užsimenanti, jog nuolat trūksta pingų, pasiėmė iš banko 3 500 eurų paskolą kalėdinėms dovanoms. Kitus metus ji gyvens dėl Kalėdų - kad grąžintų paskolą.

"Jos išvyko 7.00 autobusu. 12.30 susitikome pavalgyti. Jos švytėdamos traukė iš paskos gigantiškus lagaminus ant ratukų, prikimštus "Tommy Hilfiger" megztinių ir "Nike" sportbačių. Ten ir devyni "Seiko" laikrodžiai bei varlės formos "iPod" kolonėlė. Kelionė suplanuota iki smulkmenų. Vienos moters anūkas nori "Timberland" batų. Sąraše - ir "Gap", "Guess", "Old Navy". Virš alubario esantis butas rezervuotas dar pernai per Kalėdas, vos 360 eurų tekainavę bilietai nupirkti sausį."

Pamanytum, jog rašo apie lietuvius. Prisiminiau pirmąją kelionę į Airiją prieš keletą metų, kuomet sesė pasakė, jog didžiausi "seilai" prasideda gruodžio 27 d., maždaug 6 val. ryto. Netikėjau, bet parduotuvėse atsidūrusios apie 8 val. jau tirpome minioje pirkėjų, graibstančių viską su etikete "sale". Nemaža tų pirkėjų dalis kalbėjo rusiškai ir lietuviškai (tąkart nusipirkta liemenė man jau per didelė - sumažėjau keliais dydžiais ir atidaviau draugei).

Cituojama ištrauka - iš praėjusio šeštadienio "The Irish Times" priedo "Weekend Review", kur Kathy Sheridan rašo apie į Niujorką apsiprekinti vykstančius airius. Šiemet nuo spalio iki gruodžio maždaug 170 000 airių turėtų kirsti Atlantą ir JAV parduotuvėse palikti apie 170 mln. dolerių. Įvairios oro linijos visą mėnesį vis paskelbia bilietų išpardavimus. Skrydžiai į Niujorką prasideda maždaug nuo 150 eurų. Airiams lengviau nei mums, lietuviams, kirsti JAV sieną, nors grįžtant visada gali tekti bendrauti su vietiniais muitininkais ir įtikinėti, jog krūvos lagaminuose suspaustų gėrybių tėra tavo jau seniai užgyventas turtelis, o ne anapus Atlanto gerokai pigiau įsigytos gėrybės, už kurias reiktų sumokėti mokesčius.

Kai kurie Užatlantėje apsiperka ne tik Kalėdoms, bet ir gimtadieniams - ten beveik viskas kainuoja pigiau nei Europoje. Nenuostabu, jog amerikiečiai vis kaltinami vartotojiškumu.

Remiantis "Deloitte" apklausa, šiemet kiekviena airių šeimyna Kalėdoms vidutiniškai turėtų išleisti 1,431 dolerį - daugiau nei kas kitas Europoje. Palyginimui:

Didžiojoje Britanijoje - 1,007
Nyderlanduose - 411
Vokietijoje - 420
Prancūzijoje - 556

Airiai 720 ketina išleisti dovanoms, 431 - maistui, 279 - įvairiems pasibuvimams su kolegomis, draugais ir pažįstamiems, t.y. "socialisingui" (gal kas žino gerą šio žodžio atitikmenį lietuviškai?).

Praėjusį šeštadienį greitai prasibėgusi per parduotuves, kuomet ieškojau palto, suvokiau, jog susirgti "daiktizmu" šiuo metų laiku ypatingai lengva. Parduotuvėse - masės gražių daiktų už labai geras kainas, nors ir didesnes nei Niujorke. Rūbai, knygos, kompaktinės plokštelės, kosmetika... Daiktai, kurių norisi, bet nereikia. Pernai, anot mano sesės, geriausia dovana, kurią panelės galėjo padovanoti savo išrinktiesiems, buvo nauji žaidimukai ir "PlayStation". Ir mano parduotuvėje ritasi Kalėdų panikos bangos - žmonės jau perkasi vynus šventinei vakarienei, nemažai didelių kompanijų jau apsirūpino dovanomis savo darbuotojams. Nemaža dalis pirkėjų, vis ieškodami žinomų vardų, dovanų perka bele kokį vyną, dažnai porą butelių. Geriau pirktų vieną, bet gerą...

Su svainio seserimi sutarėme, jog šiemet suaugusieji dovanų negaus - tik vaikai. Man toks planas labai tinka - vis tiek sesė mano jai pernai padovanoto "fondue" dar nėkart nenaudojo. Bėda tik, kad vaikams "Haufo pasakų" Kalėdoms nepakanka - jie nori "gadgetų", žaidimukų, o kartais ir apie kompiuterius pasvaičioja. Špygutės taukuotos. Boikotuoju daiktizmą.

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...