Girtis negražu, bet... prieš 370 dienų...

Šiandien išsikuopiau savo tvartelį, mat spalio gale atvažiuosianti draugė alergiška dulkėms ir pelėsiams bei kitiems dalykėliams, indikuojantiems šeimininkės apsileidimą namų ruošoje. Iššveičiau net tas terra incognita, kurių iki šiol nedrįsau liesti. Apmažinau spintos turinį - kitą savaitę su maišeliu trauksiu į "Oxfam". Liko tik išsisiurbti. Paaiškėjo, jog mano namiokai dulkių maišelio nekeičia. Neapsikentusi pastarąjį išlupau. Ten susirinkę plaukų kaltūnai, dulkių kamuoliai, apdžiūvę snargliukai ir kitokie šūdukai sveria kone kilogramą. Kitą savaitę, gavusi algą, trauksiu pirkti dulkių maišų. Mat iki kitos savaitės viskas griežtai subiudžetuota. Taip, jog net dulkių maišams neturiu atliekamų eurų. Vadinasi, atostogos buvo geros :)

Taigi šiandien apsikuopusi įsijungiau ryšį su pasauliu ir pastebėjau, kad blòginu lygiai 370 dienų. Galima pūsti vieną žvakutę ir valgyti virtualų tortą.

O pradžia lengva nebuvo ir tas Tetos Sigitos išsakytas "viešos vienatvės" jausmas man kartais buvo daugiau vienatvės nei viešumo. Juolab kai rašai kalba, kuria komunikuoja vos trys milijonai. Pirmasis komentaras atsirado po mėnesio. Peržiemojusi, t.y. po dviejų mėnesių tylos, vasarį ėmiau rašyti aktyviau. Dažniausiai naktimis, grįžusi iš darbo, arba ramesnėmis popietėmis darbe ant popieriaus, į kurį vyniojame vyno butelius, rašinėjau tai, ką vėliau perspausdindavau. Tuomet mane, kaip pati parašė, netyčia atrado Teta Sigita, su kuria prieš porą savaičių Vilniuje pavyko tik vėlgi netyčia susidurti autobuse (o vis planavome susibėgti - teks vėl mėginti grįžus...). Balandį ėmė suktis Neoearth skaitliukas ir kaskart išvydusi naują raudonai įsižiebiantį tašką pasaulio žemėlapyje imdavau krykštauti iš laimės, nes supratau, kad mane kažkur ten skaito. Kai lyginu su "Google" duomenimis, tas žemėlapis neretai rodo pievas (sumokėjau už jį tik, regis, iki spalio). Tačiau šiandien, jei "Google" nemeluoja, žinau, kad mane skaito Lietuvoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Olandijoje, ir tai tik paliudija, jog esame labai geografiškai išplitusi tauta, o jei mano Airijoje patirti ir aprašyti išgyvenimai įdomūs kitose šalyse, vadinasi, rašyti verta.

Kaip neseniai pastebėjo labai gražiai atsinaujinusio Labas blogo autorė, ne visuomet užklydusieji į mano mano kampą virtualioje erdvėje pataiko "tuo adresu". Kai kurie čia užklydo ieškodami darbo Airijoje grybų fermoje, kiti - darbo žurnalistui užsienyje, kažkas domėjosi, ar parduodamos kontraceptinės tabletės be recepto, o kažkas dairėsi žinių apie pakistaniečius.

Kai jau minėtame "Baltų lankų" knygyne "Akropolyje" varčiau lietuvių autorių knygas, pastebėjau, kad tekstuose vyrauja dvi tendencijos - arba bandoma rašyti madingai (mada, ypač vyrų tekstuose, dažniausiai prasiveržia su visais "blet" ir "nachui" - atsiprašau VLKK), arba nukrypstama į mūsų lietuviškai savimonei neretai būdingus poetiškus pasažus, padūmavimus ir pafilosofavimus. Pagunda linkti tiek į vieną, tiek į kitą pusę išlieka ir rašant blogą. Dažniausiai turinys priklauso ir nuo to, kaip praėjo diena. Kiek išeina, stengiuosi nenusibuitinti ir "žvelgti giliau", kaip kadaise "Veidas". Ir jei mano rašliavos atranda atgarsį jūsų sąmonėje, vadinasi, tai, ką pradėjau prieš metus, nenueina veltui. Kol bus kas skaito, rašysiu. Tikiuosi, neatsibosiu.

Iš Lietuvos. Užrašai paraštėse.

Laivas mariose ties Juodkrante

Mano gera draugė dabar jau pati, be mano įtikinėjimų, nutarė pakelti sparnus ir išvykti iš Lietuvos. Darbe pasakius, jog po pusantro mėnesio skrenda į Airiją, iškart maždaug 150 Lt šoktelėjo alga. Po kelių dienų bendradarbės, ofisinę monotoniją vis reguliariai praskaidrinančios vardadienių, gimtadienių bei penktadienių aplaistymais keliais butelaičiais brendžio, ėmė ją įtikinėti, jog išvykti nereiktų. Paklausiau, kokiomis frazėmis plovė smegenis. Gal "juodašikniams užpakalius valysi"? Draugė sakė, kad gal ne tokiais žodžiais, bet panašiai.

***

Gedimino prospekte airiai pastatė prašmatnų, erdvų, šviesų prekybos centrą. Įžengus toptelėjo, kad net Airijoje tokių sterilių nėra. Greičiausiai kaltas lietuviškas estetizmas... Tiesa, pirmadienį, jau gerokai po vidurdienio, pardavėjų jame buvo žymiai daugiau nei pirkėjų. Galbūt dėl to, kad trys milijonai pagiriojosi po triukšmingo bronzos medalių Europos vyrų krepšinio čempionate aplaistymo. O galbūt dėl to, kad 415 ml lęšių sriubos skardinė ten įsikūrusiame "Marks & Spencer" kainuoja 5.80 Lt. Regis, net 2+1 pasiūlymas nelabai ką vilioja...

***

Skanduodama "Mus vienija alus ir pergalės" mankštinau dešinę ir vis kilnojau "Švyturio Baltą". su bronza visus!

***

Neseniai iš komercinės TV į LTV perviliotą kursiokę pastarosios vadovybė kiek apsuko. Pirma susitariusi dėl atlyginimo, jau perėjusi į LTV išgirdo, kad jos alga bus mažesnė nei anksčiau, o papriekaištavus sulaukta paaiškinimo, jog jos pageidauta suma reiškė pinigus "ant popieriaus". Beje, "popieriaus" buvo laukta kone iki pirmojo eterio. Kol kas "popierius" vadinasi "autorinė sutartis", o vėlyvą spalį vadovybė žada permainas.


Miegamieji rajonai. Atrakcija...

Su kitomis protingomis ir diplomuotomis draugėmis nutarėme, jog šiais laikais daugiau uždirba pernelyg ilgai universitetų auditorijų suolų netrynę asmenys. Pašilaičių nebeatpažinsi, Šiaurės miestelyje pasiklydau tarp blizgančių daugiabučių, o naująją Seimo posėdžių salę sukalė vos per metus.



Paštai ieško laiškininkų, "Rimi" - kasininkų, "Maximos" - sandėlininkų, "Čili" - padavėjų, "Fortas" - kepėjų. Skelbimuose jau nebereikalaujama aukštojo. Visi žada, tiešyja, neištęsėję negriešyja? Tiesa, girdėjau, kad mėsininkų atlyginimas prekybos cenre prasideda nuo pusantro tūkstančio. Įdomu, čia "ant popieriaus"? Mano mamos išankstinė pensija nesieka 400 litų. Į rankas.

***

Vairavimo kultūra - gąsdinanti. Ar ji apskritai yra? Akseleratoriai spaudžiami nepaisant to, ką vairuoji - korozijos suėstą "golfuką" ar galingą blizgantį BMW. Beje, ne vien po krepšininkų pergalių. "Britvos" nardo Savanorių prospektu pavadinimą atitinkančiu greičiu ir būtinai ant vieno rato.

***

Gedimino prospekte už kavą sumokėjau 5.90 Lt. Turkišką, nors virtą "braliukų" latvių įsteigtame kapučino ir espreso, kaip teigiama iškaboje, bare. Atsivertusi masyvų meniu elementarios kavos neradau. Tiesiog juodos kavos. O pigiausia buvo už 5.90 Lt. Prieš praverdama stiklines kapučino ir espreso baro duris suskaičivau, jog turiu 3.50 Lt ir maniau, jog išsiversiu. O nekaltas naivume!.. Už kavą mokėjau kreditine kortele. Kiek pamenu, Amsterdame už kavos puodelį (su sausainiu) reikėjo atseikėti 1.50 Eur.

Apie vyno kainas parašysiu kada atskirai. Kol kas tik trumpas pamąstymas garsiai - kodėl Airijoje, kur akcizo mokestis vynui yra didžiausias ES (kiekvienas vyno butelys apmokestinamas 2.10 Eur, palyginimui - Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje ir Italijoje akcizo mokesčio vynui nėra, o Prancūzijoje akcizo mokestis tėra 0.03 Eur - duomenys "googlinti", gali būti kiek klaidingi, bet esmė panaši) 8.99 Eur kainuojantis vyno butelys "Maximoje" kainuoja 8.4 Eur? Kiek pavyko atrasti internete, Lietuvoje toks vyno butelys apmokestinamas 1.5 Lt akcizo mokesčiu. Kalbu apie elementarų Čilės vyną - Casillero del Diablo "Cabernet Sauvignon". Palaiminti tie, kurie su lietuviška alga sugeba nusipirkti kažką įdomesnio nei J. P. Chenet, peršte peršamą visuose prekybos centruose. Gėda didiesiems importuotojams - nuobodybių komersantams.

***


Keturi vokiečiai kopose

Smiltynė. Autobuso duris pravėrusio vairuotojo labai miela porelė angliškai paklausia, kada bus išvykstama. "Fyr fiunfcich", - burbteli vairuotojas,o merginai nedrąsiai užklausus "sorry?" pratrūksta:

- Tai jei atvažiavote, išmokite!

Ak tie trys milijonai... Sėkmės turizmo infrasktruktūrai, nes geriausia reklama - ne blizgūs propagandiniai ministerijų lankstinukai ir daug žadantys projektai, o tokie vairuotojai.

***

Paroda ŠMC "Tarp mūsų". Jurgitos Remeikytės pinboxas - tobulai nerealiai konceptualus. Labai siūlau galintiems apsilankyti. Va, konceptualios fotografijos Smaragdo saloje labai trūksta.

***

"Baltų lankų" knygynas Akropolyje. Dviejų vonių dydžio lentyna su lietuvių autorių proza. Nesitikėjau tokio renesanso. Įsigijau Tomo Staniulio "Herbą ir varles", Jurgio Kunčino "Užėjau pas draugą", Tomo Kavaliausko "Atsisveikinimą", Jurgos Ivanauskaitės "Mėnulio vaikus" ("Tyto Alba" neįtikėtinai spėriai sureagavo į a.a. Jurgos mirtį ir pakartojo visos jos kūrybos leidimus), Laimos Muktupavelos "Pievagrybių testamentą" (rastą netyčia, nes darbuotojų paprašius rasti latvių rašytojos knygą apie grybus (nežinojau nei pavadinimo, nei pavardės) mergaitės ten ir nuėjo - prie lentynos su knygomis apie grybus). Dar buvo pagunda įsigyti 村上春樹 (Haruki Murakami - vis dėlto kaip gražiai japoniškai atrodo, ar ne?) knygų, bet pastebėjau, kad jos visos verstos iš anglų kalbos. Gaila, kad nemoku japonų. Nutariau verčiau jį krimsti angliškai.

Pageidavimas/pasiūlymas knygyno vadovybei: reiktų pakoreguoti muziką. Jei yra galimybė transliuoti ne per visą "Akropolį" aidinčius nuvalkiotus Tinos Turner šalgerius, reiktų įsigyti knygyno atmosferai labiau tinkančių kompaktinių plokštelių. Potencialus pirkėjas kaip mat sureaguotų.

***

Kontrolieriai visuomeniniame transporte nebe tokie pikti (girdėjau, "zuikių" mažėja), tačiau vis dar vyrauja tendencija sugavus vieną "zuikį" kitų keleivių nebetikrinti. Galbūt mąstoma, jog geriau garantuotai po keliolikos minučių grasinimų išmušti vieną baudą nei ieškoti daugiau potencialių "zuikių"?

***

Atsisakius plano pavalgyti Pilies "Čili", mat rūsyje nėra kondicionavimo ir nėra kuo kvėpuoti, bet neatsisakius minties sušlamšti po picą, patraukėme žemyn į "Fortą", tačiau skaistaus veido, dar želiančia barzda negalintis pasigirti jaunuolis, nuolat "nuksėdamas" atskaitė paskaitą "nu... ne, čia picų nėra, čia tik tikras lietuviškas maistas... nu picos tik amerikiečiams, nu... ar išsirinkote ką be picų". E I N A J I S Į F O R T Ą. Kai su picų klausimu išprususiu jaunuoliu vėl norėsiu šnektelėti apie kulinarines subtilybes, būtinai grįšiu į Pilies g. 16.

***

Bilietus į Valstybinio simfoninio orkestro sezono atidarymo koncertą (po 40 Lt) gavau išvakarėse. Neįtikėtina! Regis, netoliese sėdėję vokiečiai taipogi negalėjo patikėti. Tie vokiečiai, keli LMTA studentai ir aš buvome kone vieninteliai Kongresų rūmuose be "ot kutiūro". Skristi į Lietuvą buvo verta vien dėl to vakaro. Ir dėl kelionės į Kuršių Neriją. Maudžiausi jūroje. Pasiutiškai šalta!


Kuršių Nerijos kopos

Vietoje epilogo

Tai štai tokie užrašai iš Lietuvos. Nebuvau ten pusantrų metų ir nesigraužiu, jog nenuvykstu dažniau. Žinoma, tėvus norėtųsi pamatyti ne taip retai, tik meldžiau mamą ir močiutę, kad nešertų manęs lyg meitėliuko. Ko dar nori? O šitą mėgsti? Kada vėl valgysim? Ką valgysim? Kodėl nebevalgai? Valgymo kultas Lietuvoje vis dėlto gajus. Nors draugai sako, kad čia tokia meilės išraiška.


Žvejyba ties "Vilniaus vartais"

Važiavau galvodama, jog galbūt susigundysiu grįžti. Nesusigundžiau :)

Bet kone visąlaik švietė saulė, kopose net pavyko pašutinti šonus.

Akivaizdu, jog gyvenimas gerėja, tačiau maisto produktų ir paslaugų kainų augimas vis dėlto neproporcingas atlyginimų augimui. Su manimi vykusi draugė vis dar manė, jog pienas kainuoja pusantro lito už litrą.

Akis badė ant Parnidžio kopos besimėtę "Švyturio" buteliai, kuriuos draugė uoliai rinko ir nešė į šalimais esančią šiukšlių dėžę (regis, butelių tuštintojai jos taip ir nepastebėjo).


Išdegę miškai Neringoje.

Kai pasakiau, jog dar nebuvau įsijungusi lietuviškos televizijos, daug kas sakė, kad ir neverta. Regis, jie neklydo...

Nepaisant mano padūsavimų, viskas nėra taip blogai - rudenėjantys miškai dieviškai gražūs, Vilniaus Senamiesčio dar visiškai nenuniokojo naujomis statybomis, o trumpi agurkai, kurių čia su žiburiu nerasi, nebent marinuotus stiklainyje, pasakiškai skanūs.

Tik tie trys milijonai galėtų nebūti tokie grubūs... Tada laimėsime ne tik bronzą kašėje, bet ir tolimų bei artimų kaimynų pagarbą ir turistų dėmesį. O ir patiems gyventi bus mieliau. Tokia mano leopoldiška pabaiga.

Foto © Lina Zigelyte

Ir vėl blogas...

Šiandien viena tų dienų, kurios galėtų būti ir geresnės. Keltis teko anksčiau, sumuštinį su dešra ir agurku neapsižiūrėjusi susitepiau ant supelijusios bulkos (ačiū sesulei), darbe entuziazmas iš manęs kaip oras iš baliono kažin kur dingo, o dabar ir įrašą tenka kurpti iš naujo, nes kažką ne tą paspaudžiau.

Giliai pakvėpuosiu, užmesiu ką ant ant danties, paklausysiu kokios "upbeat" muzikėlės ir gal vakaras prašviesės. Juolab kad proga džiaugtis kaip ir yra - priėmė mane mokytis fotografijos ir skaitmeninės medijos meno. Būsiu menininkė, va. Tiko mano portfolio, o ir gimimo liudijimą, anot kurio, aš gimusi Lietuvos TSR, atsigabenau. Šiaip viskas gerai, ir Lietuvoje ne taip jau blogai viskas, buvo gražių dalykų. Va čia akimirka iš vieno jų.



Sėdu rašyti. Po vidurnakčio laukite išsamesnių naujienų ir vaizdų. Tas blogas tai kaip darbas koks, dievaži...

Skrendu... iki...

©

Operacija "Žigelytė testuoja Lietuvos progresa" prasideda.

O šiaip iki 18 d. man off. Įspūdžiai - po to.

Tada ir lauksiu jūsų grįžtant.

Perfomansas su margais sijonais vyno parduotuvėje. Opus 2

Sekmadienį, kai ir aš ruošiausi žiūrėti "Hallam Foe" (beje, LABAI rekomenduoju), o laisvadieniu taipgi besimėgavęs šefas dažė namus, į mūsų parduotuvę užsuko svečių. Nepasakyčiau, jog nesitikėjome - jie jau aplankė visas mūsų tinklo parduotuves, išskyrus, vieną, o ir konkurentų neaplenkė.

Braižas visur toks pat: ateina visas tuntas (maždaug 10), vienas iš jų paklausia, kur kokios nors šalies vynai, ta kryptymi patraukia keliese, likusieji prie prekystalio ima klausinėti bele ko (kokiomis kalbomis kalbi, kiek kainuoja sūdyti riešutai, kur cheresas, ko galima nupirkti moterims), o dar keli (tiksliau - kelios) pamažu ima šukuoti parduotuvę, į margus sijonus bevyniodamos ką pakliūna nugvelbti. Vargas, jei vizito metu dirbi vienas...

Šįkart jų buvo aštuoni, kiek įžiūrėjau CCTV - du vyrai ir šešios moterys. Parduotuvėje užtruko vos dešimt minučių, nors tą dieną dirbę Marcosas ir Tanya sako, jog jautėsi, lyg būtų praslinkusi amžinybė. Tanya, vos visiems įgužėjus, užtrenkė duris (tuomet išeiti galima tik paspaudus vieną mygtuką, o į parduotuvę niekas negali įeiti, nebent mes paspaudžiame kitą mygtuką), uždarė į rūsį ir ofisą vedančias duris su kodais, pozicionavo save viduryje parduotuvės, kad viską matytų, o Marcosas saugojo prekystalį, šampaną, viskius ir cigaretes - labiausiai vogiamas gėrybes. Nepaisant į rūsį vedančių užtrenktų durų, viena iš perfomanso dalyvių paklebeno rankeną, pamėgino įspėti kombinaciją. Špyga taukuota! durys nepasidavė. Nepasidavė ir mano kolegos - budėjo kaip kare. Perfomanso dalyviai tai visuomet jaučia, todėl netrukus šiurendami margais sijonais išgužėjo.

Kol kas manome, kad nieko labai vertingo su savimi sijonų klostėse neišsinešė. Marcosas net keletą kartų pakartojo, jog čigonai pasirodė visai malonūs. Galbūt užvaražyjo... Na, bent jau Marcosas, kurio mama - iš Cadizo, nepamanė, jog užklydėliai yra ispanai, kaip sumąstė mūsų kolegos iš kitos parduotuvės. Perfomansą mūsų parduotuvėje ištiko šioks toks fiasko. Siela jaučia, kad bus pakartojimas. Lauksime.

Mano ulisas - apie Dubliną be niurnėjimų

Besvaigdama, kaip aš pasiilgau Vilniaus (nepaisant to, jog šiemet pabuvojau ir Krokuvoje, ir Sevilijoje, ir Romoje, ir Florencijoje, ir Neapolyje, ir Kopenhagoje - todėl iki gruodžio sėdėsiu bate, - ir išgrauškit visi, kurie prikaišiojate Vilniaus ilgesį), ėmiau svarstyti, ko pasiilgčiau Dubline, jei rytoj susipakuočiau lagaminus ir pro lėktuvo langą pamojuočiau balta nosinaite vietiniams bei vienos vasaros emigrantams au revoir.

Pirma, prisiminiau, koks buvo mano Vilnius:

- Sereikiškės su greta parko besiglaudžiančia Katedros aikšte ir naują jos kinišką marmurą raižančiais riedutiniais bei riedlentininkais. Nepaisant to, jog jaunystėje ten negėriau alaus, nedėvėjau dryžuotų pėdkelnių ir pankiškos šukuosenos neturėjau.
- Skapo gatvė su kišenės dydžio keramikos dirbinių parduotuve. Ar ji ten tebėra?
- Bernardinų gatvė, kuria vis praeidavau Žurfaką ir atsidurdavau prie vis dėlto labai mielos (net po Florencijos katedros, Šv.Petro bazilikos ir Strasbūro katedros) Onos bažnyčios ir Dailioškės jos pašonėje su pigia valgykla, gardžiomis cinamonu apibarstytomis bandelėmis ir juodai pasipuošusiais būsimais menininkais.
- "Skonis ir kvapas" Trakų gatvėje.
- "Lietuva", kurią spėjau įamžinti lomo, ir "Kino pavasaris".

©Lina Žigelytė

- Užupis, kurio, viliuosi, visiškai nenupudruos nauju tinku.
- Nuo Barbakano atsiverianti Vilniaus panorama.

ir t.t.

Yra, žinoma, ir kitų vietų, bet šios ir žmonės, su kuriais trindavausi jose ir greta jų, ir yra tas Vilnius, kurio ilgiuosi. Šiandien susimąsčiau, kokio gi Dublino pasiilgčiau išvykusi.

Ne paslaptis, jog pastaruosius kelis mėnesius nemažai bumbėjau apie Airijos sostinės netobulumus. Iš dalies dėl to, jog bumbėti ėmė aplink mane esantys žmonės, kurie čia buvo gal jau per ilgai ir tą ėmė pripažinti, o iš dalies dėl to, jog kaskart grįždama iš Dublino oro uosto ir pravažiuodama "nakerinius" rajonus (vis dar neišpildžiau savo pažado publikuoti antrąją "Iliustruoto Dublino gido" seriją, bet tą būtinai padarysiu) po kiekvienos iš minėtų kelionių norom nenorom imdavau lyginti Dubliną su išvystais Europos miestais. Tiesa, priekabių ieškoti žymiai lengviau nei teigiamybių, tačiau šįkart nemurmėsiu. Taigi prisėdusi nupaišiau savo Dubliną - tokį, kuriame pasivaikščioti man miela.



Kanalas - ne toks, kaip Amsterdame - kiek purvinesnis ir be baržų, tačiau su gulbėmis ir gluosniais. Ten buvo ir romantiškų pasivaikščiojimų, į kuriuos sutemus įsiterpdavo iš kupstų išnyrančios žiurkytės. Ten galima ir pasideginti gražesnę dieną, kai nebėra su kuo romantiškai pasivaikščioti. Tiesa, maudytis nepatariu.

"Camera Exchange". Dublino "Procentras" (toks geras "labas" Vilniuje, Savanorių pr.). Puikiai spaudžia įvairaus formato nuotraukas, kartais užveža įdomesnių senų aparatų, man duoda šiokią tokią nuolaidą ir nesikandžioja kainomis.

"Dublin Gallery of Photography". Visai nebloga galerija su gera (deja, nepigia) parduotuve, kurioje išties neprastas knygų apie fotografiją pasirinkimas. Prieš mėnesį ten vyko labai šauni pinhole paroda, kaip supratau, viena pirmųjų tokio pobūdžio Dubline. Šiais laikais dėžutėmis fotografuoti nebe mada... Bent Airijoje.

Irish Film Institute. Dublino "Lietuva". Tikiuosi, panašus likimas neištiks.

"Polonezas". Viena iš labiau prižiūrėtų lenkiško/lietuviško/rusiško maisto prekių parduotuvių Dubline. Varškė, kefyras, sūreliai, šprotai, grikiai. Skirtingai nuo "Lituanicos" (pirmosios ir garsiausios lietuviško maisto parduotuvės), neteko matyti ir įsigyti pasenusių produktų bei girdėti apie tokius. Tiesa, silkės asortimentas galėtų būti didesnis. Bėda tik, kaskart nuėjus nežinau, kokia kalba bendrauti. Pastebėjau, kad klientai dažniausiai apskritai nekalba, tiesiog išdeda prekes ant prekystalio ir susimoka. Dubline tai nelabai įprasta - būdinga pasisveikinti, šnektelėti ir atsisveikinti. Keletą kartų pasisveikinau ir maišelio paprašiau rusiškai. Suprato, padėkojo, atsisveikino. Beje, girdėjau, kad rūkantieji cigarečių ten gali įsigyti už pusę kainos.

"Laser". Didžiausią pasirinkimą turintis DVD nuomos punktas. Europos, Azijos kinas, arthouse. Ko iš jų galėtų pasimokyti "Eliksyras" - kai imami du filmai, juos galima grąžinti po dviejų dienų mokant po dieną už kiekvieną ("Eliksyras" lupa už dvi dienas už abu - patyriau pernai).

"Evergreen" (pamiršau nupiešti ranka, taigi teko keverzoti Fotošopu - pažymėtas raide G). Mano vietinė daržovių/vaisių parduotuvė. Ten radau juodų (beveik, tokia veislė) pomidorų, vyšnių, agrastų, serbentų ir kitokių gėrybių. Kainos geresnės nei prekybos centre. Velniop korporacijas!

"Porthouse". Vadinamasis "tapas bar", nors nuo tikrų ispaniškųjų gerokai skiriasi (veikiau panašus į žvakių apšviestą restoraną pusrūsyje), tačiau labai geros vynų kainos, o ir churros man ir visoms mano draugėms labai patiko (nesvarbu, kad foto panešesnės į pimpaliukus, bet pasiutiškai skanios šios su karštu šokoladu valgomos spurgos) .

"TK Maxx". Tiesiog viskas žymiai pigiau nei firminėse parduotuvėse.

"Best Tea House". Nepamenu pavadinimo, bet viena iš nedaugelio arbatinių Dubline (Temple Bar) - su moliniais puodeliais, moliniais arbatinukais, įvairiomis arbatomis ir židiniu. Kiek išsinagrinėjau, įkurta kroato ir ruso. Nenuostabu...

Docklands - naujai kuriamas dangoraižių rajonas, kuriame man kartais visai miela pasivaikščioti, kadangi ten žymiai švariau nei Dublino centre, yra ką pafotografuoti, o kartais ir meno projektai įvairūs vykdomi.

Jūra. Jei ne ji, čia neužsilaikyčiau.

Kalnai. Edgaras grįžo iš Pamyro, galėsime vėl kopinėti su kompanija.

Sesė. Tiesiog. Be jos čia būtų visai kitaip.

Na, ir be abejo, tie žmonės, kuriuos čia atradau. Kai pagalvoji, ne taip jau ir blogai čia, Dubline. Nors, kaip airiai sako, tolimi kalnai visuomet mėlyni. Tie mėliai ir vilioja, ypač, kai imi bumbėti. Bet galima ir susilaikyti. Susilaikymas - dorybė.

Laimingi laiko neskaičiuoja, bet kaip visur suspėti?

Jam uždavė tris klausimus.

"Nežinau", - atsakė į pirmąjį.

"Nežinau", - atsakė ir į antrąjį.

Kai suprato, jog nežino atsakymo ir į trečiąjį, priėmimo komisijai tarė "Eikit šikt". Ir įstojo į žurfaką.

Ši keletą kartų perpasakota istorija gal jau ir nebeatspindi tikrovės, tačiau vienas mano kursiokų į tą patį kiemelį, kuriame trinasi būsimi plunksnos broliai, tomis plunksnomis vienas kitą bebadysiantys, ir tie esami žurnalistai, kuriems reikia diplomo, įstojo daugmaž panašiai.

Vakar gėrėme kavą su drauge ir supratau, jei mano išprusimą Lietuvos aktualijų klausimais kas imtų egzaminuoti, greičiausiai pokalbis susiklostytų panašiai kaip pirmosiose eilutėse. Nebeprisiminiau ministrų, - tik, regis, p. Kazimirą ir URM'o šefą p. Petrą Vaitiekūną - abu greičiausiai dėl to, jog apsilankė Airijoje. Reiktų pasukti galvą ir dėl Seimo vadovybės. Vienavertus, vadinasi, atitrūkstu, nors lietuviškus naujienų portalus vis permetu akimis.

Kadangi dirbu ne virtualiai, o interneto darbe nėra (ką ten interneto - į mūsų HQ elektroninis laiškas eina keletą valandų, o siųsti laiškų ne darbiniams adresatams negalima), vakarais įsijungus ryšį su pasauliu (kaip ir vienintelį, kadangi gyvenu be televizoriaus, o airiškas radijas man nepatinka - pernelyg daug reklaminių šaukinių, ir tie nuspėjami, vienodi, o muzika sukama vis ta pati) vis susimąstai, kur "brausenti", o kur ne. Ir visur nespėji. Norisi ir didelius dienraščius ar gerus žurnalus paskaitinėti (nors abu formatus vis dėlto mieliau čiupinėju rankose - "Guardian", "Vanity Fair", "Monocle", "Newsweek"), ir gražias nuotraukas pažiūrėti, ir patikrinti mėgiamų blogų aktyvumą bei atrasti naujus. Ir dar į savo kažką įdomaus kitiems bei sau parašyti, o dar ir angliško, kuris pamažu, bet sukasi visai neprastai, nepamiršti reguliariai atnaujinti, o tada prasideda įdomūs angliški blogai. Taipogi ir naujas muzikas, išgirstas bendradarbio iPod'e susirasti , gal susiviliosiu nusipirkti CD (aš vis dar senamadiška - gal iš draugų, supažindinusių su negirdėtais atlikėjais, perėmiau madą). O dar reikia "damušti" Papievį, ir dovanotą J. Fowles "Magą". Ir į filmą nueiti - sekmadienį nusimato daug žadantis "Hallam Foe", kuriame jau rimtą vaidmenį atlieka kadaise "Billy Elliot juostoje trepsėjęs Jamie Bell. Nors persiplėšk...

Kadangi visko neapžiosi, tenka atsirinkti. Labas atradau raginimą prisijungti prie blogatono. Sudalyvauti nebespėjau, bet mano penketukas būtų toks:

Teta Sigita - nes rašo nuoširdžiai apie paprastus dalykus.
Labas. Lietuva Britanijoje - nes rašo apie tai, kas ir man įdomu.
Dipukas - nes rašo gerai ir atrandu patarimų, ką pakaityti.
Zuokas - nes verta dėmesio ta jo perspektyva ir neįtikėtina, kaip uoliai atsinaujina.
Liutauras Ulevičius - kai rašo, kiek suprantu, dabar jis kraustosi į anglų kalbą. Laukiu.

O šiaip dar apie daug gerų blogų nieko nežinau. Reikia juos atrasti. "Aūūū!"

Pavasariški atsitikimai

Ant veido - kiek per storai užtinkuota pudra, akys - kiek per ryškios dienai. Klostuoti vilnoniai sijonai, niekada, net aršesnę airišką žiemą, aukščiau kelių nesiekiančios kojinaitės (vėsesniu oru mano bendradarbei mama patardavo apsimauti ne pėdkelnes, o antrą porą kelnaičių) ir iPod'ai. Moksleiviams prasidėjo ruduo, o man, sprendžiant pagal vakarykščius nutikimus, - pavasaris.

Vos uždarius namo duris pasigirdo kanopų bilsnojimas į grindinį, o netrukus pasirodė ir jau ne pirmą dešimtį skaičiuojantys tipiškas Dublino arklys, atrodantis maždaug taip, ir vos ne vos iš paskos traukiantis karietaitę su dviem seneliukais.

Arkliai mano gatve prasineša dažnai. Ne, ne balti. Tiesiog ganėtinai netoliese yra "Jameson" varykla ir Stevens Green parkas - ten nesunkiai gali pasiprašyti būti pavėžintas karietaite. Nėkart nemėginau, bet, tiesą sakant, smirdi tie arkliukai, gal čia tokia veislė, o gal dažniausiai treningais pasipuošę važnyčiotojai nesivargina jų nuprausti ir išblizginti, pvz. taip kaip Sevilijoje (Ispanija). Ten net ne arkliai, o juodi kaip velniai blizgantys lyg nauji pinigėliai ristūnai vežioja turistus. Ir važnyčiotojai pasipuošę atitinkamai - su švarkais, o kartais ir su cilindrais.

Taigi arkliukui kaukšint pro mane, vienas iš jau nebe pirmos jaunystės karietaitėje sėdinčiųjų važnyčiotojų pasisiūlė pavežti, bet man garsiai suabejojus, kad arkliukas dar vieno greičiausiai nebepatrauks, pasišovė pats mane panešėtil.

Ant kampo ties daržovių parduotuve, kur perkuosi obuolius, bulves, pomidorus bei kitas gėrybes (beje, kainos ir kokybė nušluosto nosį "Tesco" ir "Dunnes"), praeivis įdėmiai mane nužvelgė ir šelmiškai šypsodamasis burbtelėjo kažką lyg "Nice... how are you". Velnias žino, - gal kalta vasariška vasarinukė be rankovių (regis, taip dera vadinti maikes) . Nuo birželio 11 d. iki liepos 29 d. Dubline lijo kasdien, o štai dabar nelyja nuo šeštadienio, tik vakar trumpai pakrapnojo, taigi nutariau kiek pasideginti.

Vakare, po to, kai Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje besidarbavusių savanorių pasidėdėjime vienas berniukas tris valandas vyniojo vatą ir kai jau buvo aptartas gyvenimas Airijoje, darbai, festivalis, vietinės merginos ir išsiaiškinta, kad jis puikiai žino, kur yra Lietuva (taipogi ir Bulgarija - spėju, kaltos ankstesnės pažintys), buvau pakviesta į filmą. Paprašė, kad užsirašyčiau jo telefoną. Užsirašiau, bet įsėdusi į traukinį paspaudžiau "delete". "Ai..." - pagalvojau. Visos pažintys prasideda formaliais pokalbiais apie darbą ir pakvietimais į kiną, o baigiasi horizontalioje padėtyje.

Na, ir kuom ne pavasaris?

Strateguoju

Šiandien truputį pastrategavau gyvenimą.

Prieš ketvertą metų, kai po vienos paskaitos viena labai mylima dėstytoja paklausė, gal norėčiau padėstytojauti, pasakiau, kad pirma reikia pastudijuoti, pakeliauti ir padirbti.

Galbūt viskas vyksta nelabai chronologiškai, bet punktus stengiuosi vykdyti. Kiek lietuviškas būdas į gyvenimą žiūrėti giliau (kaip kadaise vienas savaitraštis), gal kartais net per rimtai ir per giliai. Šiuo atveju airiai kartais žavi - pernelyg visko neima į skrandį ir tiesiog gyvena plaukdami pasroviui karts nuo karto gurkšnodami "Guinness".

Mano strategija remiasi principu "jei neįvyks tas, tai įvyks anas", - tarsi savotiška tikimybių teorija. Lapkritį turėtų paaiškėti, kuria kryptimi judėsiu. Bet artėja mano sodybos Dubline su laukine kriauše po langu tuštėjimo metas.

Kaip parduoti Lietuvą (pagal "Monocle")

Kol kas perskaičiau tik 5 iš 226 naujojo "Monocle" numerio puslapių, bet jau du autoritetingi balsai "brendingo" (užmuškite, bet neatgaminau lietuviško termino) pasaulyje - Wally Olins ir Michael Johnson - išreiškė norą padirbėti su Baltijos šalimis. Naujasis numeris skirtas šalies kaip prekės ženklo konstravimui, t.y. ką ir kaip reiktų daryti, kad šalis išsiskirtų iš kaimynų ir būtų patraukli pasauliui.

Numerį patariu perskaityti visiems Seimo nariams, ministrams, miestų merams (ypač naujajam Vilniaus, siela jaučia, kad Zuokas vis dėlto panašius leidinius varto), tiems, kurie norėtų būti naujomis Vanagaitėmis, žurnalistams ir visiems, kuriems rūpi, kad Lietuva nebūtų juodoji skylė kažkur Centrinėje/Rytų Europoje.

Keletas gerų ištraukų tiems, kurie neturi progos pavartyti žurnalo.

"Žmonių sąmonėje glūdinčio suvokimo apie šalį nepakeisi reklama."

[Kokios būdingiausios valstybių daromos klaidos?] "Kuomet manoma, jog tai galima padaryti per 10 minučių. Tai neįmanoma. Reikia 10 ar 20 metų. Manoma, kad tereikia reklamos kampanijos, manoma, jog tereikia trumpo pagavaus šūkio."

"Baltijos šalys. Nuvykus ten suvoki, jog egzistuoja atitinkama hierarchija. Estai yra viršuje - "Mes ne Baltijos, mes - Šiaurės šalis"; viduryje esantys latviai patys dvejoja, kas jie; lietuviai labiau priklauso Centrinei Europai ir yra kiek lenkiški, tačiau jie nenori būti lenkais. Šios trys šalys labai nenori būti sulipintos į vieną gumulą."

(iš interviu su Wally Olins)

[Kurios šalies brendą labiausiai norėtumėte išvysti pakeistą ir kodėl?] Baltijos šalims ir visoms "buvusioms" valstybėms tikrai reiktų pagalbos. Niekas nežino, kas jos ir kur jos yra.

(iš interviu su Michael Johnson)

Dar kiek pasivoliosiu lovoje su pižamomis (slenkančio grafiko malonumai) ir paskaitinėsiu gurkšnodama kavutę. Pabaigai - "Monocle" pateikia 10 patarimų, kaip tapti žinomais:

- Sukurkite patrauklią nacionalinę virtuvę.
- Tobulinkite vyno, alaus ir stipriųjų gėrimų industriją. Jei nėra ką įdomaus ištraukti iš pečiaus, vynuogynų arba mažų alaus gamyklų plėtra leis prisistatyti kaip inovatoriams, o pasaulis sužinos, jog jūsų šalyje yra gudrių verslininkų, kurie yra ne tik kūrybingi, bet ir įdomūs ir su jais būtų smagu praleisti vakarą.
- Išgarsėkite kaip sąžiningi ir teisingi žmonės.
- Pakoreguokite dangų. Jei jūs kaip Švedija, išleiskite daug pinigų samdydami brangius fotografus ir įtikinkite pasaulį, jog visos jūsų vasaros saulėtos. Formuojant šalies prekinį ženklą oras gali padaryti stebuklus.
- Kelionė su gera kompanija. Organizuota, saugi ir atpažįstama vietinė skrydžių kompanija (taipogi keltų arba geležinkelio bendrovė) net ir užjūriuose sužadins vaizduotę. Palyginimui - Singapūro ir Jungtinių Arabų Emyratų skrydžių bendrovės.
- Elkitės padoriai. Mandagūs, geromis manieromis pasižymintys gyventojai yra kaip antri, o kartais net ir pirmais smuikais grojantys diplomatai. Išauklėta visuomenė sužadins užsieniečių norą grįžti.
- Pamirškite radikalumą religiniais klausimais.
- Sutvarkykite infrastruktūrą. Grįžę turistai mini ne nuostabius muziejus, o punktualiai atvykstančius tramvajus, sutvarkytus oro uostus ir geras mokyklas.
- Sukurkite geidžiamus prekybinius ženklus. Palyginimui - Švedijos H&M ir "Ikea".
- Investuokite į sportą. Net jei viskas nepavyksta, meskite visas pajėgas į sporto programas, siekite laimėti auksą kitose olimpinėse žaidynėse, visiems nušluostyti nosį Vimbldone ir iš Pasaulio futbolo čempionato parvežti namo pagrindinį trofėjų.

Panašu, kad Lietuva paskutinį punktą bent jau mėgina "ščyrai" vykdyti, bet nereiktų užstrigti vien ties krepšiniu.

Dar žurnale radau pastebėjimą, kad šalies brendingu turėtų užsiimti, ne penkioms minutėms į valdžią atėję žmonės, kad Makedonijos reklaminiai klipai yra pinigų švaistymas, kad minėtą Wally Olins nusisamdė lenkai... Taigi, "Monocle" yra tikrai ką paskaityti.

Beje, ieškodama, koks logo pasirinktas Lietuvos prekės ženklu, atradau, kad lietuviai nupaišė labai panašų į Kanados pietvakariuose esančio trečdalį milijono gyventojų turinčio Londono miesto logo. Kaip tame multike - ir vėl dvejetas.

Beje, kaip šalys pirmūnės nuolat minimos Skandinavijos šalys, Šveicarija, Naujoji Zelandija ir Australija. Ką daro studentai, kai nepasiruošia egzaminui? Nusirašinėja. Gal reiktų pasidairyti į pirmūnus?

Prisiminiau...

Angel-A (2005) - Jamel Debbouze, Rie Rasmussen

"Tu neįsimylėjai, o tiesiog emociškai prisirišai prie pirmo prisiartinusio žmogaus", - André puolus išpažinti savo jausmus Angel-A pastaroji atvėsino jį. Susimąsčiau, kad situacija visai pažįstama. Och tas L. Bessonas...

Paryžius filme - be galo gražus, toks kokį mėgina aprašyti V. Papievis, tačiau kiek nuklysdamas į melancholiškas lietuviškas literatūrines pievas. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Gal ir jums ką primins.

Pelėsiai, grikiai, studijos, japonė ir kitos detalės

Įtariu, kad neaiškios kilmės kvapas mano name atsirado dėl pelyjančios sienos, nuo kurios prieš pusmetį nusilupo tapetai, o šeimininkas skylę nutarė uždažyti papildomai neliedamas prakaito ir sienos netarkydamas. Šiuklių maišai baigėsi, tualetinio popieriaus liko vienas rulonas (ir to - pusė), kramsnoju grikius ir nekantriai laukiu vidurnakčio, kadangi lygiai 00.00 pervedama alga. Na, viskas nėra taip blogai - grikių tiesiog pasiilgau, o šiuklių maišų ir iš darbo galiu pasiskolinti. Bet eurai pravers.

Dublinas man niekaip nesimetamorfuoja į Eldoradą. Močiutės raginimų taupyti nepaisau, o visų pinigų vis tiek neuždirbsi. Tiesą sakant moterims turtus susikrauti čia išties sunkiau. Jei būčiau vyras, apsimesčiau arba IT specialistu, arba statybininku ir "chaltūrinčiau". Moterims lieka chaltūrinti aptemptais užpakaliukais, papūstomis rausvomis lūpytėmis ir tampriai iškirptės įrėmintomis krūtimis, o chaltūrinimo šiomis grožybėmis meno taip ir neįvaldžiau...

Kartais mąstau, gal vertėjo išmokti amato, o ne siekti humanitarinio išsilavinimo. Tarkim, kirpti (praktikuoju šiuo metu ant savęs - vis pasitrumpinu augančias garbanas, Vilniuje nueisiu į kirpyklą - išgrauškit visi, kurie koneveikiate dėl emigrantų išnaudojamo pigesnio paslaugų sektoriaus Lietuvoje, bet jis tikrai pigesnis). Arba taisyti dantis (beje, dėl emigrantų dantų taisymo Lietuvoje - net pasiturintys airiai jų remontuoti neretai vyksta į Šiaurės Airiją, kur tai kainuoja triskart pigiau - išmintingi žmonės tiesiog sukasi).

Nežinau, ar Lietuvoje vienuoliktokai bei dvyliktokai vis dar svaigsta, kaip jie visi dirbs psichologais ar socialiniais darbuotojais (kai aš tryniau mokyklos suolą, daugelį buvo apėmusį tokia euforija). Naivuoliai...

Rytoj lengva ranka atsisveikinsiu su kiek daugiau nei tūkstančiu eurų ir susimokėsiu už iki pavasario National College of Art and Design priklausiančio Centre for Continuing Education in Art and Design rengiamus fotografijos ir skaitmeninės medijos kursus. Specializuosiuos :)

Šią savaitę turėtų paaiškėti, ar kursai tikrai įvyks, bet pinigėlių jau prašo (kėdės ryte - pinigai vakare, pinigai ryte - kėdės vakare). Į pirmą vagoną nepatekau, bet, regis, rengiama antra grupė. Keista, kad registracijai prašo gimimo liudijimo, o pasas netinka. Kiek pasiaiškinusi sužinojau, kad čia daug kur stojant prašo būtent gimimo liudijimo. Viena draugė (lietuvė) čia stodama net nesivargino gimimo liudijimo versti, - net neprašė. Taigi galėčiau sufalsifikuoti kone bele ką, tarkim, parašyti

Lina Žigelytė, Petro, gimusi 1982 m. vasario 11 d. labai mėgsta balandėlius

Juk vis tiek nesupranta... Bėda ta, kad gimimo liudijimas Lietuvoje, prašo originalo, o paštu jo siųsti nesinori. Bet lyg ir sutariau su sekretore, kad jį atsivešiu iš Lietuvos. Įdomu, ar Lietuvoje priėmimo komisijos būtų tokios lanksčios?

Palyginimui - dukart per savaitę vyksiantys kursai Dubline kainuoja beveik tiek, kiek metai bakalauro studijų Olandijoje. Maždaug. Nepavyks - pirksiu bilietą į Olandiją. Čia pusiau rimtai, pusiau juokais. Beje, jei laimėčiau loteriją, mėginčiau patekti čia, gal ir Adolfą Meką koridoriuje sutikčiau. Metai kainuoja apie $40 000.

Dublinas išties yra nepigus miestas, kad jį kur devynios.

Savaitgalį savanoriavau Dun Laoghaire vykusiame Pasaulio kultūrų festivalyje. Vakar gurkšnojome savanoriams nemokamai "pastatytą" "Krombacherį" su airiu, ispane bei japone ir net japonei Dublinas pasirodė kaip nepigi vieta. Japonė, berods, vardu Tamoko, čia jau du mėnesius ir jai niekaip nepavyksta rasti darbo. Japonijoje ji studijavo anglų (žr. aukčiau minėtą pastraipą apie būtinybę išmokti amato). Dubline ji jau perėjo visus japoniškus ar juos primenančius restoranus, bet nesėkmingai. Vakar kūrėme planą, kaip jai kur nors įsidarbinti. Galbūt pasiseks. Nesuprantu, kaip visai angliškai nekalbantys atvykėliai sugeba atsidurti "Tesco" ar "Dunnes Stores" (čia toks airiškas "Tesco")... Po paraliais, na juk turi japonei pasisekti...

Trečiadienį festivalyje dirbę savanoriai (apie 300) kviečiami į "wrap up party". Štai taip ir leidžiu netikėtai į Airiją užklydusios vasaros (visą savaitgalį nelijo ir švietė saulė!) paskutines dienas - su grikiais ir nemokamomis linksmybėmis.

Matau, kad blogų vasarą niekas labai aktyviai neatnaujina. O galėtų bent beletristikas parašinėti. Na, gal su rudeniu pūstels aktyvumo gūsis. Einu žiūrėti Luco Bessono "Angel-A".

Dubline užpavydėjau Jurbarkui

Sėdžiu aš savo butêlyje Dubline su laukine kriauše po langu, vis besipučiančiu mėnuliu virš jos ir iš koridoriaus sklindančiu pelėsių tvaiku, kurį kone visi namo gyventojai (taipogi ir aš) mėginame išginti smilkalais (nes šeimininkas bent greitu metu keisti drėgmės smarve persisunkusių kilimų neketina), ir mąstau, kad Tėvynėje viskas tikrai nėra taip blogai.

Štai atradau Dipuko bloge nuorodą į "Šiaurės vasarą" ir užpavydėjau šventu pavydu. Niekada netikėjau, jog Jurbarke gali vykti tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas . Ir jau, pasirodo, net šeštas! Iniciatoriams - triskart valio.

Iki skrydžio į Lietuvą liko 12 dienų. Regis, obelų krašto, kaip kažkada Tėvynę pakrikštijo į Kirtimus pro besileidžiančio lėktuvo langelį dirsčiojusi mergina, visai pasiilgau.

Skelbimas - visi į Dun Laoghaire!

Šį sekmadienį dvi Airijos lietuvių bendruomenės narės netoli Dublino vyksiančiame Dun Laoghaire Pasaulio kultūrų festivalyje pristatys Lietuvos kulinarinį paveldą. Stebėtojų bei televizijos kamerų akivaizdoje Laura Garbatavičiūtė Down ir Eglė Turevičiūtė pasakos apie lietuvišką virtuvę, gamins cepelinus, šaltibarščius, kmynų girą, o pagamintomis gėrybėmis vaišins šou svečius.

Festivalyje taipogi bus pristatyta ir airiškai-lietuviška muzikos grupė "Pawna", pernai įdainavusi albumą knygai apie Airijoje gyvenančius lietuvius "Pasiilgau...(arba) Mes vienas kito angelai".

Na ką. Pernai festivalyje, į renginius sutraukusiame apie 220 tūkst. žmonių, lietuviai demonstravo tautinius rūbus. Progresuojame pamažu. Kaip Dovydas svaidau akmenis į tuos, kurie gauna atlyginimą už tai, kad užsienyje pristatytų lietuvišką kultūrą, bet turbūt Galijoto nenukalsiu...

Kas netingite, galite pažiūrėti, kiek šiemet festivalyje dalyvių iš Rumunijos. Net kaimynus lenkus aktyvumu perspjovė.

Jei kas norėtų ar žinote ką, kas galėtų kitąmet dalyvauti festivalyje didesniu mastu (muzika, teatras, šokis, foto/video), iki lapkričio mėnesio atsiųskite organizatoriams demo. Pagrindiniams artistams net yra mokama. O šiaip "Guinnessas" daugumai patinka, o Dun Laoghaire yra labai gražu. Kodėl nepakrutėjus?

O visiems, esantiems Dubline ar netoliese, labai rekomenduoju šį savaitgalį sėsti į Dartą ir prasiblaškyti - festivaliu niekada nenusivyliau. Ypač rekomenduoju štai šitą nemokamą renginį. Pernai mačiau gitaristą Niwel Tsumbu - dievas su dredais! Patys paklausykite.


Niwel Tsumbu©Lina Zigelyte

Euforiški pasvaičiojimai apie punkto įvykdymą. Savaitgalis Virgin festivalyje

Paskraidyti oro balionu. Pamatyti kalnus. Pasibučiuoti lietuje. Išmokti plaukti. Nuvykti prie vandenyno. Pasimylėti miške ant samanų. Parašyti knygą. Išleisti visas santaupas kelionei aplink pasaulį. Nubėgti maratoną. Pasodinti medį. Butelyje kažkam išsiųsti žinutę. Padovanoti mamai dvylika rožių ir pasakyti, kad ją myli. Praleisti Kalėdas paplūdimyje gurkšnojant kokteiliukus...

Greičiausiai kiekvienas (bent slapta) turite (galbūt nerašytą) sąrašą "Dalykų, kuriuos turėčiau padaryti prieš mirdamas". Kai kuriuos iš čia išvardintų radau internete, kai kurie pasiskolinti iš draugų, o kai kurių autorė esu aš.

Tai štai. Mano sąraše be kita ko jau seniai buvo toks punktas - nuvykti į didelį muzikos festivalį. Ir štai praėjusį savaitgalį ši laimė nusišypsojo. Negana to, kad bilietai į juos paprastai parduodami prieš keletą mėnesių, jų kaina neretai taipogi būna sprangi. Darbe netyčia nusišypsojo laimė ir mūsų parduotuvė gavo du bilietus į "Virgin Festival". Kiekvienas - po 130 svarų. Be to, vienas iš asmenų, artimų imperatoriui, kaip pasakytų klasikas, nupirko man ir mano draugei Liudai lėktuvo bilietus. Beliko įsigyti botus, neperšlampamą striukę, ir palapinę.

Čia anksčiau buvo žolytė

Nors BBC apie V sako, jog šis festivalis neturi tiek šarmo kiek Glastonbury, Times jį vadina geriausiai organizuotu, be to, V turi reputaciją kaip vienas saugiausių festivalių. Taigi. 75 tūkst. žmonių, "Foo Fighters" (matyti dukart, pirmąkart - netyčia, jų neanonsuotame akustiniame koncerte), "Casabian", "The Killers" (dieviškos videoprojekcijos), "The Editors" (solistas išdainavo visą dūšią), "Pink" (tralialia lyginant su prieš tai išvardintais pasirodymais), "Snow Patrol" (kiek liūdnoki), KT Tunstal (klausėmės palapinėje sugriuvusios popiečio miego), Hoosiers (atradimas, noriu jų CD), etc. Dar buvo Babyshambles, Iggy Pop, Boy Kill Boy, Damien Rice, etc.


Šiaip jos avėtų aukštakulnius, bet čia visi praktiški

Visko neišvydome, kai ką išgirdome netyčia, grįžusios pasižadėjome "googlinti", kad susiorientuotumėme, ką matėme. Lijo, buvo daug purvo, visi pūtė žolę. Regis, 70 žmonių buvo sulaikyti dėl narkotikų. Garsas buvo tobulas, o scenos apšvietimas - nepriekaištingas. Paskutinę naktį ant mūsų palapinės kažkas užgriuvo, vyrukai lengvinosi tiesiog minioje, per koncertą (vieną kartą vos už metro nuo manęs), merginos tūpdavo prisidengusios plačiais lietpalčiais.


Palapinė už 40 eurų puikiai atliko savo funkciją

Greta stovėjusioje palapinėje vieną naktį labai dailiai plevėsavo besimylinčios porelės siluetai. Kažkas jau pirmą dieną per purvą ropojo keturiomis. Minia dainavo, trypė vientisa purvo mase virtusią žolytę. Sekmadienio rytą tuntas pagiringų inteligentų, vakar šėlusių iki samonės netekimo, tvarkingai stovėje eilėje prie laikraščių. Ak tie britai... Beje, jų buvo itin daug ir pamaniau, kad jau seniai buvau tokioje aplinkoje, kur kone kiekvieno gimtoji kalba yra anglų (Dubline pripratau prie mišrios publikos) ir jie ja šneka taip pasiutiškai gražiai (nepatinka man airių akcentas, nors tu ką).


Pagrindinė scena

Dabar noriu į Glastonbury, o išties labai norėčiau ir čia. Beje, ir lietuviškasis "Be2gether" atrodo pretenzingai. Belieka palinkėti, kad ir Lietuvoje visi dainuotų ir grotų GYVAI, kaip praėjusį savaitgalį V. Kitaip amžinai liksime "yvų" kraštu.


Regis, "Foo Fighters" - kai fokusas nebesvarbu

Visos foto © Liuda&Lina


Nupušusios oro uoste - po visko

Gintarės ambicijos

Pamentate Gintarę? Maniau, kad aš esu aikštinga, nelanksti, užsispyrusi kalė, todėl dėl nesugebėjimo darbuotis drauge turėjau išeiti.

Tai štai. Ji išrūkė ir kitą savo bendradarbę, su kuria aš esu dirbusi dar prieš pažintį su Gintare. Šįkart tautybė nebuvo reikšminga. Amy - amerikietė, per metus darbavimosi drauge taip ir nesubegėjusi atrasti dialogo su minėta panelyte iš Kėdainių.

Beje, Amy pareigos buvo svarbės nei Gintarės, tačiau ji buvo įdarbinta vėliau. Galbūt buvo užgautos Gintarės ambicijos? O juk būtų bent anglų kalbą, kuria ji taip geidė komunikuoti, patobulinusi... O ką jau kalbėti bent apie minimalias žinias apie vyną...

Suprantu, kad blògai turėtų skleisti toleranciją, pakantumą bei kitas dorybės, tačiau šįkart negaliu nesikeikti... Tiesa, siekiant išlaikyti taikų blogo toną čia labai tiktų mano geografijos mokytojo vartotas terminas - TUNDRA ta Gintarė. Nyki ir tuščia. Na va, paglosčiau savimeilę :) Tiesiog norėjau pasipasakoti.

Galbūt viskas nėra taip blogai...

Tunelio gale nušvito šviesa. Ir panašu, jog tai nėra artėjantis traukinys. Na, gal tunelis ne tiek ir svarbus, o šviesa nelabai ryški, tačiau vis šis tas. Ir vos prabilus apie nesėkmę. O jums taip būna, kai jau atrodo, jog amen liulia, bet tuomet paaiškėja, jog viskas ne taip blogai kaip atrodo?

Sulaukiau skambučio iš jau minėto National College of Art and Design - sako, mėgins formuoti dar vieną vieną foto ir skaitmeninės medijos grupę. Paklausė, ar vis dar norėčiau dalyvauti. Lauksime atsakymo.

Mergaitė ir jūra

A la vietiniu metro, vadinamuoju Dartu, o išties traukinuku, greičiu veikiau primenančiu tą, kuris važiuoja maršrutu Vilnius-Kaišiadorys, nupūškavome iki jūros. Išmėginti pirkinio. Taipogi ketinome iš popierinio puodelio, numelžto kavinėje iš labai jau lietuvaitę kalbėsena primenančios merginos, užsikąsdamos Parmos kumpiu, bresaola bei saliamiu, ištuštinti butelį "Chalk Hill Sangiovese". Kaip paaiškėjo vėliau, butelys visai nusipelnytų ir "Riedel" taurės. Šefas nepamelavo rekomenduodamas.

Pasiblaškiusi po krūmus (kaltas cappuccino) ir vos neužklydusi į svečius pas palapinėje sugriuvusius vietinius bomželius, grįžau į mūsų bazinę stovyklą, kaip pasakytų Edgaras, šiuo metu kopiantis į štai čia, t.y. Komunizmo smailę.

I epizodas



Vėjyje linguojančios smilgos horizontaliai dalina kadrą pusiau. Melsvai žalsvos smilgos ir žalsvai ruda jūra. Artėja atoslūgis.

II epizodas



Pirmajame epizode aprašytas vaizdas. Tik iš už smilgų brėžiamo horizonto laiks nuo laiko pasirodo šokinėjanti mergaitė geltonais marškinėliais. Mergaitė vis kilnoja rankas. Aukštyn žemyn. Aukštyn žemyn. Palei smilgų brėžiamą horizontą mergaitės galva ima judėti tai kairėn, tai dešinėn. Tai kairėn, tai dešinėn. Besiblaškydama palei smilgas ji vis tebekilnoja rankas.

III epizodas



Pakylu ant kalniuko. Smilgos nuslenka į kadro apačią. Iš už jų išnyra visas mergaitės kūnas, atsiveria smėlėta pakrantė su vis toliau slenkančia jūra. Mergaitė geltonais marškinėliais, vis intensyviai aukštyn žemyn kilnodama rankas ir lakstydama tai kairėn, tai dešinėn, už neiloninių virvučių po kriauklytėmis nusėtą smėlį tąso žydrą aitvarą, kuris niekaip nenori pakilti.

Mergaitė - tai šios dienos jubiliantė mano draugė Liuda, o aitvaras - mūsų pirkinys. Tik gaila man jo, smėlyje murkdomo...

Nutarėmė (o tiksliau, nutariau aš ir, regis, įtikinau jubiliantę), kad vėjas nepakankamai stiprus.

Ėmiau gailėtis, jog neturiu vaizdo kameros. Būtų išėjęs visai smagus, gal kiek avangardinis filmukas. Be abejo, dogmos stiliaus. Kadangi į National College of Art and Design fotografijos ir skaitmeninės medijos kursą nepriėmė, reiks persimesti į video.

Šiza Gedimino pr 53

Storas didelis ir spalvotas. Greičiausiai pirmasis puslapis - internete nesimato. „Žydrųjų albinų klubas“ jau užgrobė valdžią. Damos turbūt pūtė ne tą žolę... A la "kvaišos ėjo į per tiltelį ir įkrito į prūdelį" istorija.

Nenuostabu, kad prelegentės priklauso tokios partijos sąrašui.

Užvakar žiūrėjau "Šizopolį". Tęsinį liuosiai galima kurti Gedimino pr 53. Visai gali būti, kad perspjautų originalą.

PS Filmas - nerealus

Šiokiadieniai Dubline: nebūkime (ne)emigrantais. Su įvadu

Žemiau esantis rašinys gimė paskaitinėjus (ne)emigranto dienorašį. Blogo komentaruose kažkada susirašėme, jog jei išvykusieji į airijas, britanijas ir amerikes Lietuvoje taip būtų kabinęsi į gyvenimą, galbūt ir ten būtų pasiekę bent šiokią tokią gerovę. Galbūt. Tačiau liūdniausia, kad net išvykę dauguma neretai, kaip taikliai išsireiškė Kristina Sabaliauskaitė, vis dar gyvename Londoniškėse. Taip saugiau. Internete atradau vieną Catherine Tate šou epizodą ir pamaniau, kad vedami to saugumo poreikio, glausdamiesi šalia tautiečių, užsienyje daugelis net nesivargina pramokti kalbos. Tuomet bendavimas, deja, neretai apsiriboja tokio lygio komunikacija. Kitavertus, nenuostabu, jog tuomet belieka užsidaryti Londoniškėse.



Jis nedrąsiai prisiartina prie prekystalio. Ilgai dairosi, lyg nerasdamas to, ko ieškotų. Beda pirštu. Žodžiai please, hi, hello, how are you jo kalboje dar neegzistuoja. "Absolvent", - ištaria. Į kuprinę įsimeta permatomą butelaitį iš Švedijos su panašiai skambančiu mėlynu užrašu. Sumoka ir tyliai nueina. Dar spėja kažką lenkiškai burbtelėti apie "Wyborowa". Po savaitės grįžta. Vėl pirštu beda į tą pačią lentyną, tą patį butelį. Grįžta dar po savaitės, šįkart kiek įkaušęs, ir įsidrąsinęs už prekystalio stovinčiai merginai nusiunčia oro bučinį.

Tiesos ministerija ištvermingai juda link tikslo. Antiemigracinė propaganda iš monitorių skverbiasi į išvykusiųjų protus, o grįžusiųjų pasakojimai, kuriuose impulsyvus turisto susižavėjimas persipina su nostalgiškais atsiminimais, virpina svetur gyvenančiųjų sielas. Rytais net iš dušo kliokiantis vanduo negali nutildyti įkyriai peršamos ir neatstojančios minties - gal viską mesti velniop ir grįžti?

Eksperimentas pavyks

Metais už mane jaunesnis Marius kovo mėnesį pasišovė įrodyti, kad ir Lietuvoje paprastas darbininkas gali per pusmetį susitaupyti 10 tūkst. litų. Vaikinas pavyzdingai uoliai taupo, alumi pasilepina itin retai, dažnai kremta dešreles, neuliavoja, retkarčiais namuose pažiūri filmą, dėvi anksčiau įsigytus rūbus (tik kojinių porą kartų vis dėlto teko įsigyti) ir dirba dirba dirba...

Panašu, kad eksperimentas pavyks. Juk lietuviams trūks plyš vis būtina ką nors įrodyti - kad galime užsišąldyti lede ar autostrada vairuoti būdami girtutėliai. Lietuvoje likusieji komentatoriai vėl galės giedoti sau ditirambus bei koneveikti išvažiavusiuosius.

Projektas ambicingas ir sveikintinas - galbūt Mariaus užsispyrimas įkvėps ne vieną ir ne dešimtį nespjauti į Lietuvą trenkiant durimis, už jų paliekant savo antrąsias puses ir atžalas. Galbūt kai kurie susimąstys, ar verta išsilavinimą bei patirtį keisti į 8.65 euro už valandą (minimalų atlyginimą Airijoje) ir ne tik anglų, bet ir jokios kalbos nereikalaujantį darbą.

Tiems Tiesos ministerijoje, kuriantiems lietuviškąją utopiją su vandens parkais, tūkstantinėmis koncertų salėmis bei akropoliais, eksperimentui pasibaigus net siūlau pradėti naują - repatrianto dienoraštį. Kad pažiūrėtume, ar Lietuvoje lengva imti kurti gyvenimą nuo nulio nejučiomis vis lyginant Tėvynę motiną su pamotėmis - Didžiąja Britanija, Airija, Švedija ar JAV.

Ko (ne)emigrantas nepatirs

Su naujais Airijoje atrastais draugais vis dažniau pasvarstome, gal jau metas grįžti. Ypač po šios vasaros - net vyresnio amžiaus airiai teigia neprisimeną, jog čia kada būtų tiek liję. Juolab, visais įmanomais kanalais vis trimituojama, jog Lietuvoje gyvenimas gerėja, atlyginimai kyla, o mokesčiai mažėja. Statomos gigantiškos milijoninės vertės sporto arenos, dar daugiau prekybos centrų, viadukai, dangoraižiai. Kone "naujieji Vasiukai"... Kas tai - šviesos greičiu gerėjanti ekonominė padėtis, sistemingas smegenų plovimas ar iš spalvotų blizgių žurnalų puslapių lengvabūdiškai tetrykštantis vilnietiškas gyvenimas, užburiantis lyg magiškas kaleidoskopas?

Airijoje gyvenimas kitoniškas. "Trečiadienis ir ketvirtadienis – tarsi dienos dvynės. Darbas – namai, namai – darbas, darbas – namai", - simuliuoja mus (ne)emigrantas keturioliktąją savaitę ir džiaugiasi, kad liko "dviem dienom mažiau iki eksperimento pabaigos".

Tiesa, čia galima gyventi ir kaip (ne)emigrantui. Taip net lengviau - nelieka laiko nereikalingiems klausimams. Užsimiršta, kad už 2 tūkst. kilomentrų palikai tėvus, draugą ar vaikus.

Pirmus metus dauguma taip ir praleidžia kaip žiurkėnai sukdamiesi 50-ties, 60-ties ar, jei sveikata leidžia, net 70 valandų darbo savaitės rutinoje. Tunelio gale švyti eurai. Dirbama tiek, kad net nelieka laiko kalbai išmokti. Tiesą sakant, o kam? Juk vis tiek neliktų laiko bendravimui. Ir tas bendravimas su vietiniais nelengvas: seniai čia? ar patinka? o kaip Lietuva? Iki gyvo kaulo įgrisę klausimai ir nušlifuoti atsakymai. Kantriai priimi pataisymus iš devyniolikmečių, mat, pasirodo, klaidingai tari žodžius. Baisu, gėda ir pikta... Sulauki keistų žvilgsnių, nes neskaitei vaikystėje tų pačių pasakų kaip vietiniai. Ne, jie negirdėjo apie Astridą Lindgren. "O, tu skaitei Keruaką?" - išgirsti nuostabos kupiną klausimą ir pamažu tavo vertė pakyla lyg būtum perspektyvi akcija vertybinių popierių biržoje. Imi vardinti matytus filmus, muziką, kurios klausaisi.

(Ne)emigrantas to nepatiria. Jam nebūdingas buvimo svetimoje kultūroje jausmas, todėl jo dienoraštį skaitau lyg žiūrėčiau juodai baltą kino juostą - net būdami tikri jo išgyvenimai atrodo kiek netikroviškai.

Reikia nuolankumo

Iš savo trumpos gyvenimo emigracijoje (pasiutiškiai stigmatizuojantis terminas) patirties pastebėjau, jog siekiant pritapti svetimoje visuomenėje visų pirma reikia nuolankumo. Žinoma, jei nori pritapti. Ir kartais tai labai nelengva. Turi susitaikyti su mintimi, jog žmonės gali gyventi kitaip nei esi pratęs. Tarkim, nemėgti vyšnių. Taip, pasirodo, jos čia auga ir galima įsigyti labai skanių. Ir neverta gręžiotis lyg Loto žmonai atgal į Lietuvą. Paieškojus atrandi, kad čia auga ir mėlynės, ir juodieji serbentai.

Žinoma, gali gyventi ir vien tam, kad dirbtum, vakare permestum akimis naujienas lietuviškuose naujienų portaluose bei pažiūrėtum iš interneto "parsipumpuotą" naują filmą su rusiškais titrais.

Reikia pripažinti, kad tauta, atverianti savo sienas tokių darbininkų ordoms nekaltindama jų, jog šie taip ir nepramoksta kalbos, bet nuolat medituoja apie Airijos netobulumus, mažų mažiausiai nusipelno pagarbos.

Laiks nuo laiko klausiu airių, ką jie mano apie tūkstančius čia suvažiavusių rytų europiečių, "zapraszamy" iškabas ant kirpyklų ir reklamas autobusų stotelėse lenkų kalba. Gėda prisipažinti, bet dauguma, ypač pakeliavę ir išsilavinę airiai, toleracijos turi žymiai daugiau nei aš. Sakysite, fasadinis mandagumas? Nesutikčiau, dauguma atsako stebėtinai nuoširdžiai. Belieka prikąsti lūpą ir pasvajoti, kad ir mes taip ištrintume sienas ne tik konvencijose, bet mąstyme. Štai net žurnalistas sutriko profesoriui Tomui Venclovai retoriškai paklausus, kuo vietnamiečiai blogesni už lietuvius...

Svečioje šalyje gali gyventi kaip (ne)emigrantas, tesukdamas galvą apie į banko sąskaitą periodiškai pervedamą atlyginimą ir su vieninteliu tikslu - ryte išgirsti žadintuvą. Taip gali gyventi metus, penkerius, ar ilgiau, vis skaičiuodamas dienas iki grįžimo į Lietuvą - vasarai ar su visam. Ir vienintelis dalykas, kurį išmoksi, bus tai, jog čia visi turi galimybę užsidirbti, na, bent buteliui švediškos degtinės. Galbūt tuomet neverta išvažiuoti?

Rašyta specialiai portalui DELFI.

Vardan tos Lietuvos...

Jei mūsų vyrams (nors jie nei mano, nei jūsų) pavyks ką pešti Europos krepšinio čempionate, vėl kauksime kaip vilkai ir stūgausime, jog jie garsina Lietuvą.

Mažyčiai mes, o visokie balsavimai padeda pasijusti, jog esame didesni, galingesni, kūrybiškesni. Nuolat ieškome, kad kažkas advokatautų mūsų tapatybei. Norime, kad mus išgirstų, pamatytų ir parodytų. Nepilnaverčiai valstiečiai. Ideologizuojame sportą, ieškome garsių tautiečių, meną naudojame kaip įrankį, kad nukreiptume žvilgsnius į Lietuvą.

Štai Gediminas ir Nomeda Urbonai "Venecijos bienalėje" projektu "Villa Lituania" siekia atkreipti dėmesį į tarpukario Lietuvos ambasados Romoje "Villa Lituania", kuri laikoma paskutine Rusijos okupuota Lietuvos teritorija, likimą.

Palyginimui. Prancūzę Sophie Calle, atstovaujančią savo šaliai Venecijoje, jos draugas metė elektroniniu laišku. Meninkė jį persiuntė 102 moterims, atstovaujančioms skirtingoms profesijoms ir paprašė šį laišką įvertinti iš profesinės pusės. Anot S. Calle, "<...> išanalizuoti jį, pakomentuoti, suvaidinti, sušokti, išdainuoti, išskrosti, išspausti." Taip meninkė teigia pamažu išgijusi nuo išsiskyrimo kartėlio. Savo tempu. Taip ji teigia pasirūpinusi savimi (angliškai jos projektas vadinasi "Take care of yourself" - gali būti ir atsisveikinimas, ir palinkėjimas).

Galbūt dėl asmeniškumų ir globalių problemų analizavimo prancūzai labiau garsėja menininkais nei mes? Pažiūrėkite patys.

Robertas Kundrotas / Algimantas Lyva "Sugrįžimas"

Internete ieškodama informacijos apie repatriantus užklydau į rašytojų Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos skiltį 1000 arbatos puodelių. Siūlau paskaityti.

Sugrįžimas

– Mane aplenkė greitas gyvenimas. Nesugebėjau svetur pavyti sėkmės. Sugrįžau namo ieškoti laimės, – atsiduso repatriantas.
Jis atsivežė žalius dolerius, žalią kortą ir žalią kepurę su užrašu „Las Vegas“. Ir viskas. Kas jo laukė gimtoje žemėje? Tetos namelis, kurį netikėtai paveldėjo. Ramybės būstinė buvo tik nutriušusi troba Šnipiškių rajone, visai šalia spėriai augančių dangoraižių. Kas bus, kai baigsis doleriai? Nykiai pasitiko vargana tėvynė. Liko tik 2 milijonai žmonių. „Daugiau nei latvių ar estų”, – guodė save klajūnas. Repatriantą kamavo jausmas, kad jis kažką svarbaus pražiopsojo, netapo nei turtingu, nei originaliu žmogumi, asmenybe. Nestumtelėjo savęs į priekį. Sunku būti silpnam, nors kišenės pilnos dolerių. Bėgo dienos. Nyku, bet į Los Andželą grįžti nesinorėjo. Kol kas. Reikia palaukti stebuklo. Bet repatriantas sulaukė tik katastrofos. Vakare grįžęs iš Europos prekybos centro jis rado liepsnojančią savo lūšnelę. Nespėjo ištraukti nė mobilaus telefono, kai kažkoks tipas griebė už rankos.
– Nešdinkis, amerikone, kol gyvas, antraip sudegsi pragare!
Prie repatrianto prisėlino dar du kraupios išvaizdos subjektai.
– Aš paveldėjau šį namą! – suriko lūšnos savininkas.
– Ar tikrai?
– Turiu dokumentus, bet jie dega!
– Štai dublikatas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad pardavei lūšną už tūkstantį litų. Neblogas sandėris.
– O žemė?
– Žemė priklauso savivaldybei. Štai raštas.
Repatriantas pažvelgė į popierius. Viskas teisingai. Firminiai blankai, atspaudai, parašai.
– Imk pinigus ir nešdinkis!
Repatriantui greitai apsispręsti padėjo itin skaudis smūgis tiesiai į saulės rezginį.
– Gerai, duokit pinigus. Išvažiuoju!
– Nešdinkis, prakeiktas janki! – paragino smogikas.
Laukdamas lėktuvo repatriantas krūpčiojo išsigandęs net vaiko žvilgsnio. Nurimo, tik kai lėktuvas pakilo į orą.
– Ačiū, Dievui! Koks aš kvailys, daugiau niekada čia negrįšiu.
Liežuvis neapsivertė net Lietuvos vardą ištarti.

Laiko mašinoje. Rewind

Šiandien labai keista diena. Pasijutau lyg laiko mašinoje.

Pašto dėžutėje radau labai geros draugės iš Lietuvos laišką, su kuria nebendravome keletą mėnesių. Maniau, tiltai jau sudeginti. Ji pasakė, kad tik apdulkėjo.

Siurblio ūžimą pertraukė skambantis telefonas. Ekrane - kitos geros draugės, su kuria nebendravau pusmetį, vardas (taipogi iš Lietuvos). Ji jau spėjo ir antrą vaikelį pasigimdyti. Pripasakojo naujienų apie bendrus pažįstamus. Pasirodo, kone visi ant bangos - tuokiasi.

Beliko sulaukti kokio x skambučio. Dar vieno pažado. O tuomet gal ir aš susituoksiu. Ant bangos.

Prasilenkė

Į Rumuniją su tuntu čigonų išvykęs lėktuvas oro erdvėje prasilenkė su atvykusiu iš Karmėlavos oro uosto. Po trijų Lietuvoje praleistų savaičių į Dubliną su šeima grįžo sesė. O dabar duosim pletkų...

Iki mano skrydžio į Lietuvą liko 41 diena.

Perfomansas su margais sijonais vyno parduotuvėje

20.45. Jų buvo maždaug 12. Vyrai, moterys, vaikai. Į parduotuvę jie įėjo kaip ir visi klientai - paskambinę skambutį. Durys atsivėrė. Jie paklausė, kur yra ispaniškas vynas. Jiems parodė. Kiek pasidairę po parduotuvę jie išėjo. Ir iki rytojaus du nepilnu etatu dirbę airiai (aštuoniolikmetė airė ir ne ką vyresnis airis) taip ir nepastebėjo, kad iš parduotuvės dingo prekių už maždaug 3 000 eurų. Cigaretės, vyno buteliai.

Minėti du airiai Rumunijos čigonus palaikė ispanais (gerai, kad ne gastroliuojančia flamenko trupe!). O kai kitą dieną likusios mūsų tinklo parduotuvės sužinojo apie incidentą, mano bendradarbė (airė) pasakė, kad jai labai gaila tų dviejų jaunų airių, nes jie turi jaustis labai kvailai.

Kur gi ne. Čigonai sugebėjo nužiūrėti parduotuvėje dirbusį vaikinuką, kai jis rinko kodą, kad atsidarytų duris, vedančias į biurą. Surinkę kodą jie išnešė visas alei vienos cigaretes, vaizdo įrašą su paraduotuvėje tuo metu vykusiu perfomansu (kitaip nepavadinsi), o tuo metu likusieji parduotuvėje ramiai rinkosi butelius nuo lentynų ir vyniojo juos sau į sijonus.

Istorija man priminė seną filmą "Kaip pavogti milijoną". Gerai, kad parduotuvėje visi CCTV įrašai turi po dvi kopijas. Būtinai darysime peržiūrą.

Čigonų tema šiuo metu yra pirmuosiuose šalies laikraščių puslapiuose. Tiesa, išskirtinio žiniasklaidos dėmesio sulaukė tik grupė čigonų, netoli Dublino oro uosto, prie pat greitkelio, įsikurusių taborą. Šiandien, po užsitęsusių Rumunijos valdžios bei airių maldavimų, visi jie (kone 70 žmonių) turėtų sėsti į lėktuvą ir išvykti atgal į Rumuniją už Airijos valstybės pinigus. Stebiu naujienas ir laukiu, kol jie išvyks. Tuomet sutrumpintą istorijos variantą parašysiu ir lietuviškai.

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Pabaiga - tik nesupratau, ko

Emigracija - Lietuvos pabaiga. Perskaičiau, taip ir nesupratusi, apie ką Tomas Gilius norėjo parašyti. Pasaulio pabaigą? Vertybių nuvertėjimą? Tautiškumo nutautėjimą? Perskaičiau antrąkart, bet aiškiau netapo.

Taip ir nesuvokiau, kam buvo rašyta, - sau, lyg darkart norėtum pasitapšnoti sau per petį, kad likai; sau, kad pasidrąsintum susipakuoti lagaminą; išvykusiems ir nepritapusiems, kad primintų, jog lietuviška duona skalsesnė Tėvynėje, bei įtikintų grįžti greičiau, nes Lietuva greitai taps nebe Lietuva; o gal išvykusiems ir pritapusiems (ar bent taip mąstantiems), bet priekaištaujant, kad vis tiek netaps pilnaverčiais svetimos visuomenės nariais (kaip panašiai užsiminė gerbiamas Leonidas Donskis).

Trumpai apie pritapimą. Juk pritapti stengėmės visą gyvenimą: darželyje, mokykloje, universitete, darbe, naujame darbe, santykiuose, draugystėse, kaimynystėje... Juk visą gyvenimą kuriame ryšius, juos nutraukiame ir vėl kuriame. Todėl neburkite iš kavos tirščių, jog išvykę mes vis tiek niekada nepritapsime, net ir skaitydami vietinę spaudą, su vietiniais gerdami vietinį alų ar vyną, o po to su vietiniu ar vietine netyčia ar tyčia atsidūrę vienoje lovoje. Beje, o gal nepritapti įdomiau? Nekalbu apie nesugebėjimą išmokti svetimos šalies kalbą ir užsidarymą lietuviškame gete. Galbūt jausdamiesi baltomis varnomis turime didesnį akstiną kažko siekti (įrodant sau, vietiniams ir likusiems)? Kuo toliau, panašu, tas nepritapimo koziris tampa vis svarbesniu tarp antiemigrantų.

"Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia."

Taip skamba paskutinė grėsmingai niūri autoriaus pastraipa. Herojus žūva, temsta, iš tolumos atidunda tamtamai, minia pasimetusi, kažkur gailai sukaukia šuva. Apokalipsė.

Tomai, geriau fotografuokite, matau, tai jums neblogai sekasi. Arba paskaitykite gerą knygą.

Blogoholikės pastebėjimai esamiems ir galimiems blogeriams

Šįryt pabudusi pamaniau - kokia palaima atsibusti blaivia galva ir nesikalatojančia širdimi! (Atleisk mums, Viešpatie, nes mes nežinome, ką darome)

Po puodelio kavos ir smagaus pasigulėjimo lovoje su Papieviu sėdau "paapgreidinti" savo angliškojo blogo.

Pasirodo, aš neatradau Amerikos ir apie savo gyvenimą svetimose šalyse rašo ne vienas. O iki šiol išsamiausią puikių tematika su maniškiu besisiejančių ir šiaip stiprių blogų direktoriją atradau Fistful of Euros - bloge apie Europos politiką bei kultūrą. Ten pat atradau ir ne savo gimtojoje šalyje blogus rašančiųjų internautų sąrašą. Kol kas neturiu prabangos įdėmiai paskaityti jų visų. Beje, ir Guardian turi užsieniuose rašomų blogų sąrašą. Ypač smagu buvo paskaityti apie Buchareštą - anot autoriaus, baisiausią Europos sostinę. Įdomu, ką apie miestą pasakytų Boratas?

Dar žiūrinėdama užsieniečių blogus atradau, kiek daug juos rašančių dėstytojų bei politikų. Net Margot Wallstrom, Europos komisarė, atsakinga už institucinius ryšius ir komunikacijos startegiją, rašo savąjį. Juk būtų įdomu paskaitinėti ir Dalios Grybauskaitės pastabas? Virtualioje erdvėje seniai sklando svajonės apie Leonido Donskio blogą. Andrius Kubilius net ir vasarą ištikimai atnaujina savąjį kampą virtualioje erdvėje, kaip blogą vadina Artūras Zuokas. Velniai nematė, lai parlamentarai "brausena" per Seimo posėdžius, bet galėtų brūkštelėti ir keletą rišlesnių žodelių, ar ne? Galbūt tada mažiau nusišnekėtų į TV kameras?

Ir paskutinis pastebėjimas/pasiūlymas, kurio linkme drauge su manimi juda Liutauras. Rašymas anglų kalba. Na, gali būti ir prancūzų, ispanų, vokiečių ar mandarinų. Nes kitaip blogus apie Estiją ir Vilnių tenka rašyti užsieniečiams. Mielieji, nepatingėkime. Mane pačią labai maloniai nustebimo, kai ėmusi rašyti angliškai sulaukiau elektroninio laiško iš Bloomberg žurnalisto, o komentaruose nuolat atrandu atsiliepimus iš vis įvairesnių geografinių vietovių.

Anot Technorati, kasdien sukuriama apie 100 000 naujų blogų. Pasimesti juos skaitant ir rašant lengva. Sėkmės klajonėse!

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.

Skaitau apie emigrantus - grožinę literatūrą bei dokumentiką

Eh bien, nori aš tau pasakysiu, kuo skiriasi polonais nuo visų kitų etrangers? - kilselėjusi galvą tiriamu žvilgsniu pažiūrėjo klošarė, su kuria susipažinau tada taip netikėtai pratrūkus audrai, kai antrąsyk - ir vėl iš netyčių - prie jos prikliuvau. - Polonaise nemoka džiaugtis. Nežinau kas, bet jaučiu, kad... kažkas jus labai slegia. - Susimąstė ir jau pati sau pusbalsiu kalbėjo toliau: - Visus jus kažkas slegia... Kas? - ūmai smigtelėjo akimis ir paklausė taip įsakmiai, tarsi staiga būtų patikėjusi, jog tereikia užklupt, sutrikdyt, išmušt iš vėžių, ir galbūt išgausi net tai, ko nė pats nenutuoki. Taip ir nesulaukusi atsako vėl nudelbė akis: - Ne rūpesčiai, ne tuščios kišenės, o... Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?

Duok ranką, - ir nelaukdama, kol ištiesiu, suspaudė už riešo, atvertusi delną: - Taip ir maniau. Kiekvienam apie bet ką galiu burti, atspėti, kas buvo, išpranašauti, kas bus, tik ne jums, ne polonaise. Lyg būtumėt atklydę iš kito pasaulio. Arba neturėtumėt nei namų, nei tėvynės. Neįsismelkiami ir nebylūs - kaip grindinio akmenys. Tik viena... - tik kančią jaučiu, ir tai viskas, ką apie jus galiu pasakyti... - Įsmeigė žvilgsnį į upę ir tuoj pat, tebežiūrėdama pasroviui, lyg tarp kitko pridūrė: - Ir saldi jums toji kančia, sakyk, juk saldi? Keikiate ją, nekenčiate jos, o netekti jos bijot, nes be jos neįstengiat, nemokat, nes vos tik atlėgsta - iš karto sutrinkat, pasijuntat lyg apgauti, lyg išduoti, nebesižinot, ko griebtis.

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai

Skaitau šiuo metu. Knyga - ne iš lengvųjų, ne tokia, kurią atsiverstum įstrigęs į transporto kamštį. Ją turi įsiskaityti. Įsiklausyti į kalbos ritmą. Patinka. Kai tik skaitau gerą knygą, užpuola du priešingi jausmai: arba noriu tuoj pat pulti ir taipogi rašyti, nes kai kurie išgyvenimai panašūs, arba stengiuosi nesiliesti prie klaviatūros, nes apie kai kurias taipogi išgyventas akimirkas nesugebėsiu parašyti atitinkamai gerai.

Išmintingi žmonės apskritai pataria mažiau rašyti, o daugiau skaityti. Tobulindama savo angliškąjį blogą tarp tų 100 mln. ar pan ieškau įdomių blogų, kuriuose būtų rašoma panašiomis temomis. Medžiagos itin gausu. Todėl dabar intensyviai "brausenu" ir "rysiorčinu". Gaila tik, kad dirbti reikia :) Na kaip nors...

Netikėtas atradimas bibliotekoje

Library Catalog. Enter - >

Search by author. Enter - >

A l e s s a n d r o B a r i c c o. Enter - >

City
Silk
Ocean Sea
Silkas
Silk
Silk
City

Scroll up

S i l k a s?

Taip, "Šilkas". Centrinėje Dublino bibliotekoje. Tiesa, kitame filiale. Tegyvuoja globalizacija!

Beje, gal kas iš esančiųjų svetur tyčia ar netyčia susidūrėte su knygomis iš akcijos "Lietuviškos knygos kelias 2006“? Juk surinkta nemažai - apie 36 tūkst. (tiesa, planuota surinkti šešiskart daugiau). Kuriuose šuliniuose jos nusėdo? O galbūt jos tokios, kad teverta skandinti šuliniuose (kaip rašo žurnalistai, nemaža dalis surinktų knygų - marksizmo vadovėliai, TSRS laikų leidiniai apie TSRS laikų Lietuvą, pasakojimai apie kosmonautus, etc.)? Dar viena šiltų jausmų emigrantams išraiška? Dievaži - susvetimėjome. Bet kokiu atveju, tiems, kieno dėka "Šilkas" nusėdo Dublino bibliotekoje, - ačiū.

PS
Ir vėl emigrantams maža? Nemaža. Tiesiog knygos lietuvių kalba beliko kone vienintelis dalykas, kurio čia neįsigysi. O visko Lietuvoje neprisipirksi... Manau, kas norės, supras įrašą.

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas - vėl, šįkart su Madona

Įrodymas, kad "Gogol Bordello" Glastonbury nebuvo atsitiktinumas - 07 07 07 "Live Earth" koncerte Londone tiesiogine prasme pagal jų dūdelę trypė Madona.

MSN suteikia galimybę pažiūrėti visus koncertus internetu. Gal kiek per daug ditirambų Al Gorui (kurio pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą laikomos talentinga galima rinkimų kampanija - kurgi ne, su dviem milijardais TV žiūrovų!), tačiau muzikos daug ir geros.

Kiek koncertai Sidnėjuje, Tokijuje, Hamburge, Šanchajuje, Johanesburge, Niudžersyje, Rio de Žaneire, Vašingtone ir Londone padės sumažinti anglies dvideginio emisiją, nežinoma. Kritikai prikaišioja, kiek elektros išnaudota vien scenų apšvietimui. BBC gana ironiškai pastebėjo, kad su klimato atšilimu kovojama šokinėjant į muzikos ritmą. Į BBC interneto svetainėje pateiktą klausimą, ar Live Earth įneš pokyčių, skaitytojai atsakė "Taip", tiesa, nežymia persvara: 49.37% - atsakė teigiamai, o 41.96% - neigiamai.

Šįvakar nueidami nuo kompiuterio nepamirškite paspausti mygtuko "Shut down". Kaip sako "Tesco", every little helps.

Nesusigaudantiems - paskaitykite įrašą "Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury".