Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.
Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.
Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.
Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai. 
Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.
No comments:
Post a Comment