Žaizdos, ligos ir Valentino paieškos pro aprūkūsį troleibuso langą

Tai buvo nedidelė daugiau balta nei juoda katytė, vardu Kiškutė. Nepaglostyti, regis, būtų buvus mirtina nuodėmė. Glamonėmis apsikeitėme. Kiškutė pasirodė besanti Bagiriško charakterio.



Dar su kažkuo kažkur lietuviškoje padangėje oru apsimainiau kūno skysčiais ir nušašau. Jau tradiciškai - kaip kelionė į Lietuvą, taip pūslelinė. O ketinau rytoj patraukti į miestą ieškoti savo Valentino. Kas mane nušašusią ir nudraskytą dabar ims...

Tėtis klausia, ar jau apsisprendžiau kur nors gyvenime apsistoti. Ne geografiškai. Suprask - socialinėje ląstelėje, vadinamoje šeima. Močiutė irgi užklausė, kaip su meile. Pasakiau, kad jei išvys kur potencialą, lai duoda žinoti. Mielai drauge išlenkčiau vyno butelį ar gero viskio. O kol kas gurkšnoju "TheraFlu".

Šiandien keliu važiuodama pro Trakus į Alytų vis dairiausi pro aprūkusį autobuso langą. Egzotiškas tas lietuviškas kraštovaizdis. Sugriuvusios daržinės, apleistos sodybos, mediniai namukai, dirvonai, beržynai. Sakiau, kada būtinai grįšiu su vidutinio arba didelio formato fotoaparatu. Kol visko neužstatė "Akropoliais"...

Dar susimąsčiau, kodėl Vilniaus troleibusų langai dažniausiai graudžiai apniukę - arba užlipinti reklamomis, arba apskretę miesto purvu. Kai nekas pro langą, galima skaityti. Tik troleibusuose neįtikėtinai tamsu - nenuostabu, kad juose (net kai nėra sausakišma) skaito retas. Įlipę kitąkart pastebėkite patys. Sakysite, ko aš po sostinę trankausi visuomeniniu transportu? O ten visai įdomu. Ten dažnai gali išvysti kitokią Lietuvą - nepapudruotą, be dizainerių skudurėlių ir kiek tikresnę nei tą, apie kurią katiniškais balsais murkia (vis tos pačios tetos) iš žydrojo ekrano. Ir elitas ten retai šmėžuoja. Ten, troleibuse, - tikra Lietuva, apie kurią rašyti (ir, bent jau man, skaityti) žymiai įdomiau. Beje, visai neprasti tie Vilniaus troleibusai, tik kad būtų kiek šviesiau...