Robertas Kundrotas / Algimantas Lyva "Sugrįžimas"

Internete ieškodama informacijos apie repatriantus užklydau į rašytojų Roberto Kundroto ir Algimanto Lyvos skiltį 1000 arbatos puodelių. Siūlau paskaityti.

Sugrįžimas

– Mane aplenkė greitas gyvenimas. Nesugebėjau svetur pavyti sėkmės. Sugrįžau namo ieškoti laimės, – atsiduso repatriantas.
Jis atsivežė žalius dolerius, žalią kortą ir žalią kepurę su užrašu „Las Vegas“. Ir viskas. Kas jo laukė gimtoje žemėje? Tetos namelis, kurį netikėtai paveldėjo. Ramybės būstinė buvo tik nutriušusi troba Šnipiškių rajone, visai šalia spėriai augančių dangoraižių. Kas bus, kai baigsis doleriai? Nykiai pasitiko vargana tėvynė. Liko tik 2 milijonai žmonių. „Daugiau nei latvių ar estų”, – guodė save klajūnas. Repatriantą kamavo jausmas, kad jis kažką svarbaus pražiopsojo, netapo nei turtingu, nei originaliu žmogumi, asmenybe. Nestumtelėjo savęs į priekį. Sunku būti silpnam, nors kišenės pilnos dolerių. Bėgo dienos. Nyku, bet į Los Andželą grįžti nesinorėjo. Kol kas. Reikia palaukti stebuklo. Bet repatriantas sulaukė tik katastrofos. Vakare grįžęs iš Europos prekybos centro jis rado liepsnojančią savo lūšnelę. Nespėjo ištraukti nė mobilaus telefono, kai kažkoks tipas griebė už rankos.
– Nešdinkis, amerikone, kol gyvas, antraip sudegsi pragare!
Prie repatrianto prisėlino dar du kraupios išvaizdos subjektai.
– Aš paveldėjau šį namą! – suriko lūšnos savininkas.
– Ar tikrai?
– Turiu dokumentus, bet jie dega!
– Štai dublikatas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad pardavei lūšną už tūkstantį litų. Neblogas sandėris.
– O žemė?
– Žemė priklauso savivaldybei. Štai raštas.
Repatriantas pažvelgė į popierius. Viskas teisingai. Firminiai blankai, atspaudai, parašai.
– Imk pinigus ir nešdinkis!
Repatriantui greitai apsispręsti padėjo itin skaudis smūgis tiesiai į saulės rezginį.
– Gerai, duokit pinigus. Išvažiuoju!
– Nešdinkis, prakeiktas janki! – paragino smogikas.
Laukdamas lėktuvo repatriantas krūpčiojo išsigandęs net vaiko žvilgsnio. Nurimo, tik kai lėktuvas pakilo į orą.
– Ačiū, Dievui! Koks aš kvailys, daugiau niekada čia negrįšiu.
Liežuvis neapsivertė net Lietuvos vardą ištarti.

Laiko mašinoje. Rewind

Šiandien labai keista diena. Pasijutau lyg laiko mašinoje.

Pašto dėžutėje radau labai geros draugės iš Lietuvos laišką, su kuria nebendravome keletą mėnesių. Maniau, tiltai jau sudeginti. Ji pasakė, kad tik apdulkėjo.

Siurblio ūžimą pertraukė skambantis telefonas. Ekrane - kitos geros draugės, su kuria nebendravau pusmetį, vardas (taipogi iš Lietuvos). Ji jau spėjo ir antrą vaikelį pasigimdyti. Pripasakojo naujienų apie bendrus pažįstamus. Pasirodo, kone visi ant bangos - tuokiasi.

Beliko sulaukti kokio x skambučio. Dar vieno pažado. O tuomet gal ir aš susituoksiu. Ant bangos.

Prasilenkė

Į Rumuniją su tuntu čigonų išvykęs lėktuvas oro erdvėje prasilenkė su atvykusiu iš Karmėlavos oro uosto. Po trijų Lietuvoje praleistų savaičių į Dubliną su šeima grįžo sesė. O dabar duosim pletkų...

Iki mano skrydžio į Lietuvą liko 41 diena.

Perfomansas su margais sijonais vyno parduotuvėje

20.45. Jų buvo maždaug 12. Vyrai, moterys, vaikai. Į parduotuvę jie įėjo kaip ir visi klientai - paskambinę skambutį. Durys atsivėrė. Jie paklausė, kur yra ispaniškas vynas. Jiems parodė. Kiek pasidairę po parduotuvę jie išėjo. Ir iki rytojaus du nepilnu etatu dirbę airiai (aštuoniolikmetė airė ir ne ką vyresnis airis) taip ir nepastebėjo, kad iš parduotuvės dingo prekių už maždaug 3 000 eurų. Cigaretės, vyno buteliai.

Minėti du airiai Rumunijos čigonus palaikė ispanais (gerai, kad ne gastroliuojančia flamenko trupe!). O kai kitą dieną likusios mūsų tinklo parduotuvės sužinojo apie incidentą, mano bendradarbė (airė) pasakė, kad jai labai gaila tų dviejų jaunų airių, nes jie turi jaustis labai kvailai.

Kur gi ne. Čigonai sugebėjo nužiūrėti parduotuvėje dirbusį vaikinuką, kai jis rinko kodą, kad atsidarytų duris, vedančias į biurą. Surinkę kodą jie išnešė visas alei vienos cigaretes, vaizdo įrašą su paraduotuvėje tuo metu vykusiu perfomansu (kitaip nepavadinsi), o tuo metu likusieji parduotuvėje ramiai rinkosi butelius nuo lentynų ir vyniojo juos sau į sijonus.

Istorija man priminė seną filmą "Kaip pavogti milijoną". Gerai, kad parduotuvėje visi CCTV įrašai turi po dvi kopijas. Būtinai darysime peržiūrą.

Čigonų tema šiuo metu yra pirmuosiuose šalies laikraščių puslapiuose. Tiesa, išskirtinio žiniasklaidos dėmesio sulaukė tik grupė čigonų, netoli Dublino oro uosto, prie pat greitkelio, įsikurusių taborą. Šiandien, po užsitęsusių Rumunijos valdžios bei airių maldavimų, visi jie (kone 70 žmonių) turėtų sėsti į lėktuvą ir išvykti atgal į Rumuniją už Airijos valstybės pinigus. Stebiu naujienas ir laukiu, kol jie išvyks. Tuomet sutrumpintą istorijos variantą parašysiu ir lietuviškai.

Ariame Airijoje, o sergame Lietuvoje

Jei Hitleris būtų buvęs lietuvis, greičiausia vien dėl tautinio mentaliteto būtų konclageriuose pro kaminus išrūkęs ne 6 mln, o greičiausiai visus iki paskutinio žydo.

Kaip kitaip paaiškinti virtualiojoje erdvėje nuolat pasikartojančius leitmotyvus, kuomet lietuviai įtariai žiūri į viską, kas yra kitaip: kai žmonės kalba nesuprantama kalba, kai jų oda ne balta, o juoda, kai jie meldžiasi ne Marijai, o Alachui. Visa, kas yra kitaip, pasmerkta būti netoleruojama.

Ištrauka iš vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių "Kauno dienos": Mūsų tautiečius dažnai šokiruoja ir tai, kad dauguma gydytojų yra ne airiai, o indai, arabai, juodaodžiai. Pas juos patekę lietuviai jaučiasi nejaukiai.

Neevoliucionuojančių kretinų tauta. O gal žurnalistės išvada po pokalbio su keliais į Lietuvą pasigydyti atvykusiais tautiečiais?

Mieli albinosai lietuviai, nepamirškime, kad pasaulyje yra 1.3 mlrd kinų, 1.1 mlrd indų, Afrikoje gyvena apie 0.68 mlrd. žmonių, ir t.t. Mes, baltieji, nesame über alles - taip mąstydami jausimės žymiai jaukiau pas tuos pačius indus, pakistaniečius, filipiniečius, nigeriečius.

O dėl sveikatos apsaugos Airijoje, - ir vietiniai pripažįsta, kad tai yra bene jautriausia tema šalyje. Ir užsienio žiniasklaida dėl to priekaištauja Keltų tigrui, ir tarptautinės organizacijos. O dantų gydytis net pasiturintys airiai traukia į Šiaurės Airiją - ten specialistų paslaugos keletą kartų pigesnės.

Pati nuvykusi į ligoninę (St James Hospital) gydytojo apžiūros turėjau laukti 15 valandų. Drauge laukė ir airiai. Per penkiolika valandų man atliko kraujo ir šlapimo testus, o ne baltaodis slaugas (dar sunkiai šis žodis man linksniuojasi vyriškąja gimine) labai taktiškai, vis droviai atsiprašinėdamas padarė kardiogramą. Nesiraičiau iš skausmo, bet buvau apžiūrėta ir iš ligoninės išėjau žinodama diagnozę.

Tiesa, kraujo ir kitokius tyrimus labai operatyviai po kelių savaičių pasidariau Vilniuje, "Baltijos ir Amerikos klinikoje", kurią visiems rekomenduoju. Airijoje, neturint privataus sveikatos draudimo, tai išties užtruktų ilgai.

Beje, šiomis dienomis susimąsčiau, gal vis dėlto verta įsigyti privatų sveikatos draudimą, mėnesinė įmoka būtų apie 53 eurus. Kitaip sakant, net jei gauni minimumą, sveikatos draudimui užsidirbtum per 6 valandas. O kadangi, kaip rašinyje teigia Valerija Stanevičienė (kuriai, jei išties viskas buvo taip, kaip aprašyta, mano manymu, tiesiog nepasisekė ir todėl ji turėtų kreiptis į atitinkamas instancijas), "norintieji užsidirbti gyvenimui ir santaupoms dirba mažiausiai pusę paros be laisvadienių", šešios darbo valandos per mėnesį sveikatos labui nebūtų daug.

Kita vertus, jei išties taip dirbama, nenuostabu, kad į Lietuvą grįžti būdamas ligų maišu...

Pabaiga - tik nesupratau, ko

Emigracija - Lietuvos pabaiga. Perskaičiau, taip ir nesupratusi, apie ką Tomas Gilius norėjo parašyti. Pasaulio pabaigą? Vertybių nuvertėjimą? Tautiškumo nutautėjimą? Perskaičiau antrąkart, bet aiškiau netapo.

Taip ir nesuvokiau, kam buvo rašyta, - sau, lyg darkart norėtum pasitapšnoti sau per petį, kad likai; sau, kad pasidrąsintum susipakuoti lagaminą; išvykusiems ir nepritapusiems, kad primintų, jog lietuviška duona skalsesnė Tėvynėje, bei įtikintų grįžti greičiau, nes Lietuva greitai taps nebe Lietuva; o gal išvykusiems ir pritapusiems (ar bent taip mąstantiems), bet priekaištaujant, kad vis tiek netaps pilnaverčiais svetimos visuomenės nariais (kaip panašiai užsiminė gerbiamas Leonidas Donskis).

Trumpai apie pritapimą. Juk pritapti stengėmės visą gyvenimą: darželyje, mokykloje, universitete, darbe, naujame darbe, santykiuose, draugystėse, kaimynystėje... Juk visą gyvenimą kuriame ryšius, juos nutraukiame ir vėl kuriame. Todėl neburkite iš kavos tirščių, jog išvykę mes vis tiek niekada nepritapsime, net ir skaitydami vietinę spaudą, su vietiniais gerdami vietinį alų ar vyną, o po to su vietiniu ar vietine netyčia ar tyčia atsidūrę vienoje lovoje. Beje, o gal nepritapti įdomiau? Nekalbu apie nesugebėjimą išmokti svetimos šalies kalbą ir užsidarymą lietuviškame gete. Galbūt jausdamiesi baltomis varnomis turime didesnį akstiną kažko siekti (įrodant sau, vietiniams ir likusiems)? Kuo toliau, panašu, tas nepritapimo koziris tampa vis svarbesniu tarp antiemigrantų.

"Išsigelbėjote. Esate nutautėjęs europietis, darkyta anglų kalba kuriantis vieningos tarptautinės erdvės utopiją. Nesistebėkit, kad esat visų visuomenių paraštėse. Turite privilegiją - gyvenate turtingoje šalyje, kuri Lietuvos ekonomiką vertina procentais tam, kad nematytų jos skurdo. Nepamirškite, ankstesniųjų imigrantų pavyzdžiu sekdamas, kartas nuo karto pasidalyti savo uždirbamais svarais su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir nusiųskite jiems lauktuvių bent jau Kalėdoms. Neklauskite, kodėl – taip reikia."

Taip skamba paskutinė grėsmingai niūri autoriaus pastraipa. Herojus žūva, temsta, iš tolumos atidunda tamtamai, minia pasimetusi, kažkur gailai sukaukia šuva. Apokalipsė.

Tomai, geriau fotografuokite, matau, tai jums neblogai sekasi. Arba paskaitykite gerą knygą.

Blogoholikės pastebėjimai esamiems ir galimiems blogeriams

Šįryt pabudusi pamaniau - kokia palaima atsibusti blaivia galva ir nesikalatojančia širdimi! (Atleisk mums, Viešpatie, nes mes nežinome, ką darome)

Po puodelio kavos ir smagaus pasigulėjimo lovoje su Papieviu sėdau "paapgreidinti" savo angliškojo blogo.

Pasirodo, aš neatradau Amerikos ir apie savo gyvenimą svetimose šalyse rašo ne vienas. O iki šiol išsamiausią puikių tematika su maniškiu besisiejančių ir šiaip stiprių blogų direktoriją atradau Fistful of Euros - bloge apie Europos politiką bei kultūrą. Ten pat atradau ir ne savo gimtojoje šalyje blogus rašančiųjų internautų sąrašą. Kol kas neturiu prabangos įdėmiai paskaityti jų visų. Beje, ir Guardian turi užsieniuose rašomų blogų sąrašą. Ypač smagu buvo paskaityti apie Buchareštą - anot autoriaus, baisiausią Europos sostinę. Įdomu, ką apie miestą pasakytų Boratas?

Dar žiūrinėdama užsieniečių blogus atradau, kiek daug juos rašančių dėstytojų bei politikų. Net Margot Wallstrom, Europos komisarė, atsakinga už institucinius ryšius ir komunikacijos startegiją, rašo savąjį. Juk būtų įdomu paskaitinėti ir Dalios Grybauskaitės pastabas? Virtualioje erdvėje seniai sklando svajonės apie Leonido Donskio blogą. Andrius Kubilius net ir vasarą ištikimai atnaujina savąjį kampą virtualioje erdvėje, kaip blogą vadina Artūras Zuokas. Velniai nematė, lai parlamentarai "brausena" per Seimo posėdžius, bet galėtų brūkštelėti ir keletą rišlesnių žodelių, ar ne? Galbūt tada mažiau nusišnekėtų į TV kameras?

Ir paskutinis pastebėjimas/pasiūlymas, kurio linkme drauge su manimi juda Liutauras. Rašymas anglų kalba. Na, gali būti ir prancūzų, ispanų, vokiečių ar mandarinų. Nes kitaip blogus apie Estiją ir Vilnių tenka rašyti užsieniečiams. Mielieji, nepatingėkime. Mane pačią labai maloniai nustebimo, kai ėmusi rašyti angliškai sulaukiau elektroninio laiško iš Bloomberg žurnalisto, o komentaruose nuolat atrandu atsiliepimus iš vis įvairesnių geografinių vietovių.

Anot Technorati, kasdien sukuriama apie 100 000 naujų blogų. Pasimesti juos skaitant ir rašant lengva. Sėkmės klajonėse!

Emigracijos fazės ir pseudodiskusija apie tikrus žurnalistus

Emigracijoje - kaip kariuomenėje. Pradedi nuo pėstininko, o jei aplinkybės susiklosto palankiai, moki jomis pasinaudoti ir susibičiuliauji su panele sėkme, gali tapti ir generolu. Skant, net gerbiamas prezidentas Valdas Adamkus iš pradžių Čikagoje tebuvo darbininkas automobilių dalių gamykloje.

Išemigravus gyvenimas susidėlioja į atitinkamas fazes:
darboholizmo,
šūdmaliavimo,
dūmavimo (t.y. svarstymų arba grįžti, arba susirasti "rimtą" darbą), sukilimo (kai beldiesi į visas įmanomas duris mėgindamas gauti tą "rimtą" darbą),
nevilites (kai supranti, kad niekas tavęs čia ištiestom rankom nepriims dėl gražių akių),
užsispyrimo (kai dantis sukandęs nutari eiti mokytis, nors gal jau viską ir moki, bet supranti, kad tai yra svarbus koziris konkurencingoje darbo rinkoje),
etc,
etc,
etc,
kol galbūt įvyksta "happy end".

Kai kurie įstringa darboholizmo fazėje, kiti - šūdmaliavimo, esminio lūžio - sukilimo - fazę pasiekia tik kai kurie, o po nevilties fazės atsigauna vos vienetai. Na, jei dar įsipina šeimyninės aplinkybės, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. O dūmavimo fazė bet kokiu atveju linkusi periodiškai kartotis...

Lietuvos žurnalistų svetainėje (bent taip besivadinančioje, tačiau elektroninės žiniasklaidos nuorodose nemininčioje didžiausio Lietuvoje naujienų portalo DELFI ) užvirė diskusija, į kurią dėmesį atkreipė mano vieno mėgiamiausių ir turbūt stipriausių lietuviškoje blogosferoje blogų Labas autorė. Minėtoje diskusijoje iškilo klausimas, ar daržus užsieniuose ravintys žurnalistai vis dar yra žurnalistai. Jei patekti į užsienio spaudą, TV, radiją ir elektroninę žiniasklaidą būtų taip pat lengva kaip į lietuviškąją (pakanka sudalyvauti realybės šou), mielieji kolegos (ex)žurnalistai, šiuo metu ravintys daržus, juk eitume šniūrais, ar ne? Tik velniava, kad kalbame ir rašome sena indoeuropiečių kalba, o ne angliškai (esu įsitikinusi, kad dėl to Lietuva niekada netaps tiek sėkminga ir patraukli užsienio kapitalistams kiek Airija - uita Britų imperijos, tačiau šiandien anglakalbė).

Beje, iš mano kurso (maždaug 40 žmonių) dauguma ragavo žurnalistų duonos, tačiau šiandien žurnalistais tedirba vienetai, dauguma parsidavė PRui. Ieškoma lengvesnės duonos? Ar tik ne tas pats priekaištas taikomas ir emigrantams?

Vietoje Post Scriptum

Beje, pati Lietuvos žiniasklaidos, vis dar besimėgaujančios gąsdinančiu visuomenės pasitikėjimu (dėl nepasitikėjimo kitomis instancijomis), situacija nusipelno tikrai daugiau nei vieno blogo. Ar kriminalinių laidų autoriai, prostitucija užsiimančių dienraščių redaktoriai bei penkių žmonių gyvenimo būdo žurnalų autoriai yra labiau žurnalistai nei buvę žurnalistai, užsieniuose daržų ravėjimą paįvairinantys blogų rašymu? Mielieji, lįskite iš burokų lysvių, fabrikų cechų, apelsinų plantacijų, parduotuvių prekystalių ir restoranų virtuvių. Užteks šūdmaliauti ir dūmoti.

Skaitau apie emigrantus - grožinę literatūrą bei dokumentiką

Eh bien, nori aš tau pasakysiu, kuo skiriasi polonais nuo visų kitų etrangers? - kilselėjusi galvą tiriamu žvilgsniu pažiūrėjo klošarė, su kuria susipažinau tada taip netikėtai pratrūkus audrai, kai antrąsyk - ir vėl iš netyčių - prie jos prikliuvau. - Polonaise nemoka džiaugtis. Nežinau kas, bet jaučiu, kad... kažkas jus labai slegia. - Susimąstė ir jau pati sau pusbalsiu kalbėjo toliau: - Visus jus kažkas slegia... Kas? - ūmai smigtelėjo akimis ir paklausė taip įsakmiai, tarsi staiga būtų patikėjusi, jog tereikia užklupt, sutrikdyt, išmušt iš vėžių, ir galbūt išgausi net tai, ko nė pats nenutuoki. Taip ir nesulaukusi atsako vėl nudelbė akis: - Ne rūpesčiai, ne tuščios kišenės, o... Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?

Duok ranką, - ir nelaukdama, kol ištiesiu, suspaudė už riešo, atvertusi delną: - Taip ir maniau. Kiekvienam apie bet ką galiu burti, atspėti, kas buvo, išpranašauti, kas bus, tik ne jums, ne polonaise. Lyg būtumėt atklydę iš kito pasaulio. Arba neturėtumėt nei namų, nei tėvynės. Neįsismelkiami ir nebylūs - kaip grindinio akmenys. Tik viena... - tik kančią jaučiu, ir tai viskas, ką apie jus galiu pasakyti... - Įsmeigė žvilgsnį į upę ir tuoj pat, tebežiūrėdama pasroviui, lyg tarp kitko pridūrė: - Ir saldi jums toji kančia, sakyk, juk saldi? Keikiate ją, nekenčiate jos, o netekti jos bijot, nes be jos neįstengiat, nemokat, nes vos tik atlėgsta - iš karto sutrinkat, pasijuntat lyg apgauti, lyg išduoti, nebesižinot, ko griebtis.

Valdas Papievis. Vienos vasaros emigrantai

Skaitau šiuo metu. Knyga - ne iš lengvųjų, ne tokia, kurią atsiverstum įstrigęs į transporto kamštį. Ją turi įsiskaityti. Įsiklausyti į kalbos ritmą. Patinka. Kai tik skaitau gerą knygą, užpuola du priešingi jausmai: arba noriu tuoj pat pulti ir taipogi rašyti, nes kai kurie išgyvenimai panašūs, arba stengiuosi nesiliesti prie klaviatūros, nes apie kai kurias taipogi išgyventas akimirkas nesugebėsiu parašyti atitinkamai gerai.

Išmintingi žmonės apskritai pataria mažiau rašyti, o daugiau skaityti. Tobulindama savo angliškąjį blogą tarp tų 100 mln. ar pan ieškau įdomių blogų, kuriuose būtų rašoma panašiomis temomis. Medžiagos itin gausu. Todėl dabar intensyviai "brausenu" ir "rysiorčinu". Gaila tik, kad dirbti reikia :) Na kaip nors...

Netikėtas atradimas bibliotekoje

Library Catalog. Enter - >

Search by author. Enter - >

A l e s s a n d r o B a r i c c o. Enter - >

City
Silk
Ocean Sea
Silkas
Silk
Silk
City

Scroll up

S i l k a s?

Taip, "Šilkas". Centrinėje Dublino bibliotekoje. Tiesa, kitame filiale. Tegyvuoja globalizacija!

Beje, gal kas iš esančiųjų svetur tyčia ar netyčia susidūrėte su knygomis iš akcijos "Lietuviškos knygos kelias 2006“? Juk surinkta nemažai - apie 36 tūkst. (tiesa, planuota surinkti šešiskart daugiau). Kuriuose šuliniuose jos nusėdo? O galbūt jos tokios, kad teverta skandinti šuliniuose (kaip rašo žurnalistai, nemaža dalis surinktų knygų - marksizmo vadovėliai, TSRS laikų leidiniai apie TSRS laikų Lietuvą, pasakojimai apie kosmonautus, etc.)? Dar viena šiltų jausmų emigrantams išraiška? Dievaži - susvetimėjome. Bet kokiu atveju, tiems, kieno dėka "Šilkas" nusėdo Dublino bibliotekoje, - ačiū.

PS
Ir vėl emigrantams maža? Nemaža. Tiesiog knygos lietuvių kalba beliko kone vienintelis dalykas, kurio čia neįsigysi. O visko Lietuvoje neprisipirksi... Manau, kas norės, supras įrašą.

Antradienis - be darbo, su "Feist" ir "Monocle"

Antradienis. Išeiginė. Mieste tiek žmonių lyg būtų šeštadienis. Greičiausiai turistai. Kasmet jie Airijoje palieka apie 6 mlrd. eurų. Aš kaip ir nebe turistė, tačiau irgi paišlaidavau. Nusipirkau ekologišką "Burts Bees" kremą rankoms (vienintelis, darantis stebuklus, be to, dieviškai kvepiantis) bei "Feist" kompaktinę plokštelę. Močiutė sako, kad reikia taupyti, bet neišeina...

Įkvėpta dabar skaitomos meksikiečių autorės Lauros Esquivel knygos "Like water for chocolate" (isp. "Como agua para chocolate" - "Lyg vanduo šokoladui") pasigaminau chili con carne. Gal ne tokį įspūdingą, kaip paruoštų knygos herojė Tita, bet vietinėje daržovių parduotuvytėje gavau velniškai neprastų čili pipiriukų.

Šiandien jau trečia diena, kai ištisai nelyja, su pasimėgavimu vis suku "Feist" CD ir skaitinėju "Monocle" - ganėtinai naują pasaulio įvykių, verslo, kultūros bei dizaino žurnalą, už kurį nepagailėjau atseikėti pusantro karto daugiau nei už "Vanity Fair" (10 eurų).

Tylerio Brûlé, įkūrusio stiliaus ir mados žurnalą "Wallpaper", teigiama, vieną įtakingiausių 1990-aisiais, leidžiamas "Monocle" skelbia 20-ties miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą. Airijoje minimalus atlyginimas šį mėnesį padidintas iki 8.65eur/val ir Europos Sąjungoje nusileidžia tik Liuksemburgui. Airijos sostinė pastaruoju metu linksniuojama įvairiuose "iausių" miestų sąrašuose (pvz., pramogų įvairovės, kainų), tačiau Dublino "Monocle" skelbiamame sąrašę nėra. Ir pelnytai. Rytoj, remdamasi "Monocle", pamėginsiu paaiškinti, kodėl. O pastarąjį žurnalo numerį labai rekomenduočiau paskaityti bet kokio miesto merui, visų pirma Vilniaus, nes jį (miestą) labai myliu.

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas - vėl, šįkart su Madona

Įrodymas, kad "Gogol Bordello" Glastonbury nebuvo atsitiktinumas - 07 07 07 "Live Earth" koncerte Londone tiesiogine prasme pagal jų dūdelę trypė Madona.

MSN suteikia galimybę pažiūrėti visus koncertus internetu. Gal kiek per daug ditirambų Al Gorui (kurio pastangos atkreipti visuomenės dėmesį į klimato atšilimą laikomos talentinga galima rinkimų kampanija - kurgi ne, su dviem milijardais TV žiūrovų!), tačiau muzikos daug ir geros.

Kiek koncertai Sidnėjuje, Tokijuje, Hamburge, Šanchajuje, Johanesburge, Niudžersyje, Rio de Žaneire, Vašingtone ir Londone padės sumažinti anglies dvideginio emisiją, nežinoma. Kritikai prikaišioja, kiek elektros išnaudota vien scenų apšvietimui. BBC gana ironiškai pastebėjo, kad su klimato atšilimu kovojama šokinėjant į muzikos ritmą. Į BBC interneto svetainėje pateiktą klausimą, ar Live Earth įneš pokyčių, skaitytojai atsakė "Taip", tiesa, nežymia persvara: 49.37% - atsakė teigiamai, o 41.96% - neigiamai.

Šįvakar nueidami nuo kompiuterio nepamirškite paspausti mygtuko "Shut down". Kaip sako "Tesco", every little helps.

Nesusigaudantiems - paskaitykite įrašą "Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury".

Danija - kur gatvėje sutinki alavinį kareivėlį ir gali užsukti į "gėlių vaikų" rojų

Vilniuje už tiek galėčiau išgerti dvylika bokalų alaus, o Dubline - tris. Gurkšnojome jau po antrą bokalą "Carlsberg" (aš - iki šiol neragauto tamsaus) ir sutarėme, kad į Daniją vykti su lietuvišku (net vidutiniu) atlyginimu būtų nelengva:

alus, vynas, stiprieji gėrimai parduotuvėje kainuoja veik tiek pat kiek ir Dubline: elementari degtinė - 20 eurų, Concha Y Toro "Cassilero del Diablo" Cabernet Sauvignon - 10,
lova didžiausiame Europoje hostelyje "Danhostel Copenhagen" - 27 eurus,
kava - apie 3.5 - 4 eurus,
visuomeninio dviračio nuoma - 3 eurai (dviratį grąžinus juos atgauni),
šavarmos sumuštinis - 4.75 euro,
karštas vegetariškas patiekalas Kristianijoje - 8.5 euro.

Pažintis su Danija prasidėjo pro langą. Lijo. Registratūroje pasakė, kad lyti turėtų visą savaitę. Ilgai nelaukusios pasiraitojome džinsų klešnes ir nušlepsėjome į Odensės centrą - pirmiausia atvykome čia, o ne į Kopenhagą, kadangi Odensėje gyvena Ievutė ir atkakome pasveikinti jos su Carstenu vestuvių proga.

Pasakų miestas

Kone viskas Odensėje sukasi apie garsiausią miesto gyventoją, Coliukės, alavinio kareivėlio, bjauriojo ančiuko ir kitų herojų krikštatėvį Hansą Kristianą Anderseną. Vyno parduotuvėse, kurių čia itin gausu, - jam skirtas vynas, šviesoforuose - jo siluetas vietoje įprasto žmogeliuko, o skveruose netikėtai susiduri su jo pasakų veikėjais.

Supratau, kad pasakas skaičiau pernelyg seniai.

Patys pamėginkite atspėti, kurios pavaizduotos čia:



Apžiūrėjusios centrą su puokšte gėlių patraukėme pas Ievutę. Laisvai painterpretavusios žemėlapį kiek paklydome, bet galiausiai atsidūrėme prie stalo su Danijos bei Lietuvos vėliavomis, šakočiu, daniškais raugintais agurkėliais, "Tuborg" ir, be abejo, susitikimo kaltininkais - Ievute bei Carstenu.



Kadangi pastarasis persidirbęs pasiligojo (įspėjimas jauniems chroniškiems darboholikams), grandiozinis šventimas buvuo atšauktas, tačiau smagiai pasisėdėjome, pasišnekučivome, įsiamžinome ir spontaniškai sudainavusios "Time to say good bye" nešinos puse šakočio išlingavome į hostelį.

Kelionė pirmąja klase

Kitą dieną jau keliavome į Kopenhagą. Traukiniu. Pirmąją klase. Netyčia.

Kadangi vagonas, į kurį įlipome, buvo kone sausakimšas (kaip vėliau supratome, dėl į Roskildę traukusio jaunimėlio), nutariau paieškoti vietų kitame. Ir radau. Patogiai įsitaisusios prašmatniuose krėsluose priešais vieną iš tų daugelio simpatiškų daniškų jaunuolių pastebėjome, kad netoliese padėti termosai su kavute. Pasivaišinome. Gurkšnodamos susigriebėme, kad nemokamai keleiviai neturėtų būti vaišinami, nebent... nebent keliaujama pirmąja klase. Mes bilietus turėjome, pagal lietuviškas kainas net nepigius (už daugiau nei šimtą litų) ir kadangi mūsų netikrino traukiniu vykstant į Odensę, nutarėme pasimėgauti kelione už mūsų prieš tai mokėto ir už šio bilieto kainą. Pajuokavus, kad prie kavutės turėtų būti pasiūlyta, kaip pasakytų Mikė Pūkuotukas, šio bei to, taip ir įvyko - palydovas ištiesė padėklą su vaisiais, tačiau nutarusios nevaryti Dievo į medį mandagiai atsisakėme.

Išgėrėme dar kavutės ir pajutusios keistus bendrakeleivių žvilgsnius liovėmis krizenti. Draugė prisnūdo, o aš rimtu veidu ėmiau vartyti "Politiken". Konduktorius nepasirodė, kelios vietos vagone taip ir liko tuščios, o daugybė kuprinėmis nešinų studentų išlipo Roskildėje, palydėti mūsų pavydžių žvilgsnių. Nors vagone buvo pora laisvų vietų, likusieji stovėti į jų pusę nė nežiūrėjo. Daniškas mentalitetas: ne tavo - negalima. Lietuviškasis: neduoda per galvą, vadinasi, galima. O jei būtų pasirodęs konduktorius? Žinoma, būtume vietas užleidusios.

Žydi ir liepos, ir vyrai

Daniškomis pievomis, labai panašiomis į lietuviškąsias, atriedėjome į Kopenhagą. Mieste žydėjo liepos, irgi labai panašios į lietuviškąsias, o prieplaukoje "čilino" vietiniai. Vežimėlius su vaikais stūmė išskirtinai beveik tik tėvai (galbūt dėl tėvo rankos vaikai pasirodė išauklėti ir mandagūs, o ne laukinukai kaip Airijoje). Ant jachtos denio gulinti moteris darė pilvo presą stiprinančius pratimus. Gatvėmis neskubėdami vaikščiojo vietiniai ir rodėsi, kad skirtingai nuo airių žmonės čia negyvena vien tam, kad pirktų ir gertų. Tiesa, į mano danišką "hei" dažniau atsakydavo linktelėjimu, žvilgsniu ar šypsena, o ne tuo pačiu "hei". Skandinaviškas santūrumas?..

Per pusantros Kopenhagoje praleistos dienos sutikau vos vieną pinigų prašiusį bėdžių. Nesimatė čigonių, su vaikais ant rankų visuomet toje pačioje tonacijoje kaulijančių smulkių (greičiausiai visos sugužėjo į Dubliną). Vyrai nesišlapino gatvėse - visur pilna viešųjų tualetų. Beje, apie vyrus. Kaip pasakytų Boratas, "very nice". Jie išties prisižiūrėję, bet ne pernelyg metroseksuališki ir nepasipūtę kaip povai. Kita vertus, galbūt Robbie Williamsas teisus "All the handsome men are gay"? (angl. Visi gražūs vyrai - gėjai)

Kristianija - socialinis eksperimentas ties žlugimo riba

Paganiusios akis į vyrus užkopėme į Vor Frelser Kirke bokštą pasigėrėti Kopenhagos architektūra. Supratau, kad tikrai šiek tiek bijau aukščio ir pirmąkart suvokiau, kaip gera jausti žemę po kojomis. Po bokšto viršūnėje patirto vertigo laukė kitas sukrėtimas - Kristianija.

Laisvasis miestas, kuriame kiekvienas gyventojas yra atsakingas už visos bendruomenės gyvenimą ir draudžiami sunkieji narkotikai, ginklai, smurtas, automobiliai, prekyba nekilnojamuoju turtu, vagystės, neperšaunamos liemenės bei baikerių atributika. Namai čia neturi numerių, o pavadinimus - Mėlynasis, Didžiojo cigaro, Banano. Po Tivoli sodų Kristianija yra antroji pagal lankomumą turistų atrakcija Kopenhagoje, kasmet pritraukianti apie pusę milijono turistų. Ne paslaptis, kad viena iš lankomumo priežasčių - galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų, pvz. hašišo.

1971 m. hipių įkurtoje maždaug 85 akrų dydžio komunoje, esančioje vos už kilometro nuo karalienės rezidencijos, šiuo metu gyvena apie 850 gyventojų. Kiekvienas kas mėnesį moka mokesčius už vandenį, elektrą, šiuklių išvežimą - apie tūkstantį litų. Iki 2004 m. pagrindinėje Kristianijos gatvėje Pusher Street buvo atvirai prekiaujama lengvaisiais narkotikais, tačiau įsikišus policijai atvira prekyba uždrausta. Vietiniai narkotikų prekeiviai tąkart net ironiškai sureagavo į valstybės nurodymą nebeprekiauti hašišu atvirai - prekystalius uždengė kamufliažu. Šiandien žolytės galima nusipirkti slapčiomis, nors policija kasdien teigia daranti apie penkis reidus.

1970-aisiais Kopenhagoje kilo nekilnojamojo turto kainos, gatvės vis labiau duso nuo transporto kamščių ir keletas "gėlių vaikų" įsikūrė apleistose kareivinėse, kur ketino susikurti sau rojų. Kristianija net atvėrė duris narkomanams, kurie nebepritapo visuomenėje, todėl danai Kristianiją interpretavo kaip socialinį projektą. Po to, kai 1979-aisiais dėl narkotikų perdozavimo mirė keturi Kristianijos gyventojai, vietiniai nutarė paskelbti karą prekeiviams sunkiaisiais narkotikais. Policijai buvo pateikti duomenys apie įtariamuosius, tačiau pareigūnai ir toliau koncentravo dėmesį į lengvųjų narkotikų medžioklę. Nuo to laiko Kristianijos gyventojų bei policijos santykiai tik aštrėjo. Šiemet pavasarį čia kilo iki šiol nematyto mąsto riaušės, o valstybė jau yra numačiusi dabartinėje teritorijoje pastatyti namus 400 naujų rezidentų, nugriauti pusšimtį esamų namų, kad būtų vietos automobilių stovėjimo aikštelei, o esami gyventojai turtėtų individualiai prisiimti atsakomybę už nekilnojamąjį turtą. Kone keturis dešimtmečius kurtas "gėlių vaikų" rojus gali griūti it gintaro pilis.

Ar per porą Kristianijoje praleistų valandų mačiau ką nors parduodant narkotikus? Ne. Bet nieškojau pati, be to, esu trumparegė. Ar ką mačiau pučiant? Taip, dešimtis a la Yoko Ono atrodančių moterų ir į Bob Marley muzikos ritmą judančių vyrų. Net turiu nuotrauką iš Pusher Street, nors ten draudžiama fotografuoti - gyventojai prašo gerbti jų privatumą. Neabejoju, kad paieškojusios tikrai būtume galėjusios nusipirkti suktinę ar dvi, bet Kristianijoje nesijautėme labai saugiai, todėl pernelyg nesmalsavome. Išėjome pro vartus su užrašu "You are now entering the EU" (angl. Dabar jūs žengiate į ES). Egzotika? Taip. Rojus? Bent ne man. Tiesa, vegetariška kavinukė Kristianijoje buvo labai smagi.


Visos nuotraukos, išskyrus triptiką su pasakomis, (c) Lina Žigelytė

Lietus, kaimynai ir atšauktos vestuvės

Anglija plaukia, o čia jau porą savaičių pila taip, kad net airiai nepamena tokio lietingo birželio. Panašu, kad vadinamojo sunkvežimio vairuotojo įdegio taip ir nepakoreguosiu... O kai kurie iki šiol netiki globaliniu atšilimu...

Pirmame aukšte neseniai įsikūrę kaimynai norvegai ėmė rūšiuoti atliekas - stiklą, popierių, maistines atliekas. Nebūtų norvegai... Prisijungiau ir aš prie akcijos, net atleidau už garsiai ir be ryšio vakarais brazdinamą bandžą. Kai pirmame aukšte ji vis dėlto ima brazdėti, o vakarop už sienos atgyja čekų porelė, įsijungiu "You Tube" ir žiūriu, tarkime, Bjork.

Išgyventi be televizoriaus - paprasta. Gal tik Wimbledoną norėčiau pažiūrėti gyvai. Bet Wimbledonas šiemet gali nuplaukti. Kaip ir vestuvės Danijoje... Bet į Kopenhagą vykstame. Po savaitgalio - Skandinaviškojo tipo vertinimai: iliuzijos ir tikrovė...

Su*** imigrantų orkestro pasirodymas Glastonbury

Jie išgarsėjo po pasirodymo "Pizdetz" - Niujorko Ridge gatvėje esančiame naktiniame klube. Jų šaknys - Ukrainoje, Sachaline, Izraelyje, Maskvoje ir Kalifornijoje. Juos pirmąkart išgirdau, kai bičiulis britas į darbą atsinešė kompaktinę plokštelę ir tądien aš triumfavau - pirmąkart dainų tekstus supratau geriau nei jis: daužomų būgnų, barškinamų kibirų, smuikų akordeonų ir kitokio triukšmo fone griaudėjo ryškiu slavišku akcentu tariami angliški žodžiai, karts nuo karto paįvairinami rusiškomis istorijomis. Taip prasidėjo mano pažintis su "Gogol Bordello".

Grupės (o greičiau fenomeno) siela, įkūrėjas ir pagrindinis vokalistas Eugene'as Hützas (Євгени Худз) britų dienraštyje "Guardian" savo grupę pavadino "supistų imigrantų orkestru, improvizuojančiu A minore". Jų tekstai nešvankūs, jie pliekia visus - homo sovieticus, Vakarus, Europą, popsą, sistemą, imigracines tarnybas. Pats E. Hützas atrodo lyg banditas - ūsuotas rėksnys, besiblaškantis po sceną pusnuogis ir šiurpinantis auditoriją. Jų muzikos klausytis nelengva, o E. Hützas plėšia džeržgiančiu balsu lyg kiekviena daina būtų iš sielos gelmių kylanti išpažintis, gimusi gilią naktį prie laužo po kelių butelių degtinės. Jų muzika, vadinama "gypsy punk", jau užkariavo publiką Jungtinėse Valstijose, o štai šį savaitgalį į jų keliamo pragariško griausmo ritmą trypė tūkstančiai botais apsiavusių Glastonbury festivalio dalyvių.



Suprasti žodžius

"aiiiiiiiiiiiiiiiiiiiiget down here as a cheap labor force but i beat the system everywhere i goes"(angl. aš čia - pigi darbo jėga, bet kur tik patenku aš griaunu sistemą)

sunku ir dvejoju, ar dėl jų tūkstančiai eina iš proto, - visų pirma pakeri "Gogol Bordello" sceninis įvaizdis. Bet už jo slypi pasiutiškai aštrūs ir taiklūs žodžiai, gimę iš patirties - pačio E. Hützo, išvykusio su tėvais iš Ukrainos po Černobylio katastrofos, ir kitų drauge su juo siautėjančių kitataučių, anapus Atlanto, berods, išties atradusių Ameriką. Nors veikiau Amerika atrado juos... Ir daugiau tokių atradimų!

Na štai jums ir pavyzdys, kad emigrantai ne vien vakariečių užpakalius valo, bet ir kala jiems į klyną.

O čia interviu su pačiu velniu E. Hützu.

Kultūros fronte - nieko naujo

Šiąnakt sapnavau, kad Vilniuje užsukau į mažą bažnytėlę, kurioje pamokslavo kunigas Julius Sasnauskas, ten sutikau gerą draugę, kuri, pasirodo, laukiasi, o po to vienas talentingas bičiulis prasitarė, kad išvyksta dirbti į JAV.

Nors naktys trumpos, bet prieš ilgiadienį gerai sapnuojasi. Gal dėl to, kad lyja dažnai. Netrukus brisime į airiškus miškus ieškoti paparčio žiedo. Mano kūno kultūros mokytoja vis sakydavo, kad jo beieškodamos merginos kupstuose neretai kelnaites pamesdavo...

Bemąstydama apie lietuviškas šventes, mūsų tradicijas, papročius, vis apsvarstau, kaip (ar?) Airijoje pristatoma Lietuvos kultūra. Gal kas pamena mano prieškaištus pernai dėl neaktyvaus lietuvių dalyvavimo svarbiausioje ir gausiausioje Airijoje kultūrų fiestoje Dun Laoghaire Festival of World Cultures bei institucijų, kurios galėtų būti suinteresuotos lietuvių dalyvavimu festivalyje, nesuinteresuotumu.

Šiemet naujienų šioje srityje taipogi nelaukite - progreso nematyt. Su keliais bičiuliais sumąstėme "prastumti" kokią nors lietuvių grupę į festivalį. Didesniam pasirodymui suorganizuoti nebėra laiko (kompaktines plokšteles su įrašu reikia nusiųsti prieš pusmetį), bet gal pavyks suorganizuoti vieno gana šauniai folklorą grojančio ansamblio pasirodymą.

Tik manęs vis nepleidžia viena įkyri mintis: kodėl lietuviškos kultūros atstovus į renginius turi prastuminėti žmonės, kurie nėra įpareigoti tuo rūpintis. Taip, mes turime iniciatyvos, tik laiko galėtų būtų daugiau, tačiau juk kai kurie gauna algas, kad darytų tai, ko imamės mes.

Jei jau tikrai dabartiniai ambasados Airijoje darbuotojai (jau, regis, sukūrę interneto svetainę, ačiū)
užsivertę darbais, atsiųskite mums KULTŪROS ATAŠĖ. Baisu, nes mūsų čia penktadalis milijono? (Greičiausiai truputėlį mažiau.) Bet norinčių bei gebančių padėti atsirastų galybė, taigi nepersidirbtumėte. Su čia esančiais iniciatyviais žmonėmis galėtumėte pasiekti tiek, kad pasibaigus kadencijai liuosiai turėtumėte teisę prašyti didesnio atlyginimo, mažesnių krūvių ar kitokių pareigų.

Ar vis dėlto gausis kaip Evangelijoje - pjūtis didelė, bet darbininkų maža? Tik po to nesistebėkite, kad apie mūsų šalelę težino, jog ji kavos staliuko dydžio. Ir jokie nauji prekės ženklai situacijos nepakeis. Jei darbštūs bei iniciatyvūs asmenys nedirbs mūsų diplomatinėse atstovybėse, taip ir liksime primirštu obelų kraštu šalia Baltijos jūros. Žinoma, ne jie vieninteliai kalti dėl esamo ar nesamo Lietuvos įvaizdžio, bet jie galėtų labiau paplušėti.
PS

Šiuo metu Lietuva kultūros atašė turi:

Švedijoje
Prancūzijoje
Danijoje (įsteigta tik šių metų birželį)
Didžiojoje Britanijoje
Ukrainoje
Rusijoje
Kaliningrade
Lenkijoje
Italijoje
Ukrainoje
Nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje

Rugsėjį - į Lietuvą: apie lūkesčius, vyną ir pieną

Kažkas skundėsi, kad emigrantai išperka visus pigius aviakompanijų bilietus. Šiandien nusipirkau bilietą į Vilnių. Ačiū "Aerlingus", velniop Karmėlavą! Kelionė Dublinas-Vilnius-Dublinas atsiėjo 150 eurų. Prieš trejus metus už autobuso bilietą mokėdavau 800 litų.

Lietuvoje nebuvau pusantrų metų. Tiesą sakant, jei nereiktų keisti paso ir jei nenorėčiau profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą (mano stomatologė, kiek žinau, ketino emigruoti į Didžiąją Britaniją tvarkyti britų dantų, teks belstis į kitas duris), mieliau skrisčiau į Budapeštą ar Sankt Peterburgą. Arba Niujorką - kol nepakeičiau paso ir ten tebėra ankstesnė J-1 viza gal lengviau įtikčiau JAV pareigūnams. 2002-ųjų rudenį taip ir nenuėjau iki Centrinio parko, o rudenį jis turėtų būti itin gražus.

Mama tikisi, kad iki rugsėjo nusidažysiu plaukus - nepatinka jai žiliai, nors tu ką... Tikinu ją, kad mano atveju tai visiškai nepraktiška. Pasižadėjau gurkšnoti su ja gerą vyną. Įdomu bus palyginti kainas su čionykštėmis, mat kai Lietuvoje lankiausi pernai gegužę, nustebau, kad įdomesnių australietiškų vynų nėra (karaliauja fabrikiniai "Rosemount" ir "Wolf Blass"!) ir už juos plėšia pasiutusius pinigus, o Minervois, Languedoc ar Côtes du Rhône vynų negausu, lyg Prancūzijoje tebūtų Bordeaux ir visi gertų "Château Haut Brion" ar "Château Latour ". Nuėjus į vyno parduotuves ("Vyno slėnį" ar "Gero vyno parduotuvę") esi gana įtariai nužiūrimas ir nebent jei ryši kaklaraištį ar dėvi aptemptą suknutę sulauki šiltesnio žvigsnio.

"Borie de Maurel" vyndarys Michelis Escande, su kuriuo susipažinau pernai viešėdama Minervois, kai kuriuos savo vynus vadina "džinsų vynais", t.y. kasdieniais, tokiais, kuriuos gali gurkšnoti antradienį žiūrėdamas televizorių ar su gerais draugais, kuriems nereikia padaryti įspūdžio. Kita vertus kai kuriuos savo vynus M.Escande vadina "smokingo vynais", vertais gero kepsnio, židinio, gergždžiančios Billy Holiday plokštelės ir ilgo vakaro su intelektualiniais ar pseudointelektualiniais pokalbiais. Panašu, kad Lietuvoje vynas neretai neįsivaizduojamas be snobizmo auros. O po to stebimasi, kodėl jaunimas laka vien degtinėlę, nes tie, kurie galėtų pritraukti ir sudominti jaunesnius (ir šiais laikais pinigingus) vartotojus, tarkime, iki 30 metų, težiūri į senus kostiumuotus dėdes. Gėda.

Na štai, dar liko trys mėnesiai, o aš jau kaupiu neigiamas išankstines nuostatas... O labai norėčiau grįžusi iš Lietuvos pasakyti, jog šalis keičiasi į gerą:

gatvėse - mažiau paniurusių žmonių,
pardavėjos "Maximoje" nepersidirba ir šypsosi neforsuota šypsena, nes atlyginimai kyla,
Senamiestyje neuždarytos mano mėgiamos kavinės, net atidaryta naujų, kuriose darbuotojai neįsitempę ir nejaučia už nugaros kvėpuojančio savininko,
troleibusų vairuotojai nesubjurę, o keleiviai nesistumdo neatsiprašę,
per televizijas transliuojama mažiau pigių rusiškų kriminalinių serialų,
į Europos Sąjungą žengia ir provincija - ne tik Vilnius (pvz. Alytus, kuriame gyvena mano močiutė ir kuris garsėja išemigravusiais vietiniais),
miegamųjų rajonų gatvėse vakarais saugiau,
užsieniečiams skirtos pramogos sostinėje neapsiriboja vien bernvakariais,
spaudoje - mažiau kriminalų ir elito naujienų,
etc.

Galbūt susigundysiu grįžti?..

Tiesa, mama sakė, kad litras pieno kainuoja 2.25 Lt. Tyčia nuėjau į vietinį prekybos centrą čia, Dubline. Litras - 0.90 euro (3.10 Lt).

Taigi gaunant minimalią algą už valandos darbą Dubline (8.30 euro) galima nusipirkti 9.2 litro pieno. O Lietuvoje - 1.8 l. O ką jau kalbėti apie gerą "Brunello" ar net elementarų Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc?..

Gimė lėliukas. O gal lėliukė? Apie vardus

Na štai pagaliau šefo žmona pagimdė. Darbe šefo nebus dvi savaites, vadinasi, galiu sėdėti raštinėje antrame aukšte, krapštyti nosį, skaitinėti žurnalus ir apsimesti, kad dirbu.

"Baby Caoimhe", - gavau iš jo žinutę šįryt ir suglumau. Nesupratau, ar čia berniukas, ar mergaitė. :) Kad juos kur tuos airiškus vardus. Štai patys pamėginkite atspėti, kaip tariami šie ir kokiai lyčiai jie priskirtini:

Aoife
Meadhbh
Siobhan

Pasiklausinėjusi kolegų išsiaiškinau, kad gimė mergytė [Kwyva] - skaitykite lietuviškai. Gražus vardas - senas, airiškas.

Prieš keletą Lietuvoje buvo mada vaikams duoti kuo mandresnius vardus, neva kad būtų vieninteliai tokie: Armandas, Donardas, Aelita, Jūrandas, Rūtavilė, Dita. O po to visi prisiminėme lietuviškus, nesuinternacionalizuotus: Liepa, Žibutė, Urtė, Jonas, Vakaris, Ąžuolas, Marė, Rugilė, Naglis, etc. Gražu...

Beje, kad nereiktų "googlinti", pateiksiu atsakymus į aukščiau užmintą mįslę (skaitykite lietuviškai):

Aoife - mot. Yfa
Meadhbh - mot. Meiv
Siobhan - mot. Šivon

Slán agat. Viso labo.

Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.

Pasivaikščiojimas iki jūros arba iliustruotas Dublino gidas su subjektyviomis pastabomis

Panašu, kad po kelių dešimtmečių Didžiojoje Britanijoje išties bus galima auginti kuo puikiausios kokybės Pinot Noir vynuoges ir Prancūzijos Burgundijos regionas sulauks rimtos konkurencijos. O šiuo metu Airijoje populiarius atvirukus su užrašu "Summer in Ireland" (angl. vasara Airijoje) ir lietuje mirkstančiais namais, avimis bei ūkininkais teks mesti į šiukšlių dėžę, kadagi jie visiškai nebeatitiks tikrovės. O pasaulio galingieji šakėmis ant vandens tebepiešia planus mažinti šiltnamio efektą ir anglies dvideginio emisiją.

Karšta. Kai užaugi Vilniuje, imi vertinti faktą, jog jūra - vos už dvidešimties minučių kelio dviračiu arba pusantros valandos ėjimo lengvu žingsniu. Pakeliui - kanalas su gulbėmis, lenkiškos parduotuvės, prašmatnūs D4 namai ir skelbimai "Staff wanted". Sveiki atvykę į mano kaimynystę.

ILIUSTRUOTAS GIDAS SU SUBJEKTYVIOMIS PASTABOMIS

Europos centriniam bankui padidinus bazinę palūkanų normą, žadama, kad Dubline vėl kils nuomos kaina. Neseniai gana neblogame rajone išnuomota 1.2 x 2.4 metrų dydžio vadinamoji studija - bendras kambarėlis su virtuve. Nuomos kaina - 600 eurų per mėnesį. Taipogi reikėjo sumokėti dviejų mėnesių nuomos dydžio depozitą.

Dublinas šiuo metu lieka bene vienintele vietove Airijoje, kur parduodamų namų kaina toliau kyla, tiesa, jau nebe taip sparčiai kaip anksčiau. Provincijoje bei kituose Airijos miestuose kaina ima kristi.

Šis senas 196 kvadratinių metrų namas parduodamas už milijoną eurų.



Prisimiminkime statistiką ir mano jau minėtą Marką Tveną. Gyventojų surašymo duomenimis, lenkų Airijoje yra kiek mažiau nei 60 000. Puskilometrio spinduliu nuo mano namų yra bent trys lenkiškų maisto produktų parduotuvės.



Vienoje jų galima įsigyti cigarečių už pusę kainos (šiaip Airijoje pakelis cigarečių kainuoja 7 eurus).




Pakeliui - kanalas su gulbėmis ir labai gražiais gluosniais. Gluosniai netilpo į kadrą... O mano pažįstama lenkaitė vis skundžiasi, esą Airijoje nėra medžių! Reikia dažniau išeiti pasivaikčioti.




2001 m. (naujesnių neradau) duomenimis, airiai dažniau nei kitų Europos Sąjungos šalių piliečiai eidavo į kiną. Statistiškai, kiekvienas airis kasmet kino teatre peržiūrėdavo 4.2 filmus. Deja, dauguma jų - vadinamieji "blockbusteriai", mieste klesti a la "Coca Cola Plaza" stiliaus kino teatrai, o europietišką produkciją dažniausiai išvysti gali tik viename kino teatre. Deja vu? Gailiuosi, kad sausio mėnesį būdama Krokuvoje nenuėjau į Dareno Aronofskio "Fontaną". Nors Airija - vos per jūrą nuo nuo Didžiosios Britanijos, pasaulinės premjeros ir geras kinas Smaragdo salą neretai aplenkia. "Fontano" čia net nerodė. GĖDA. Sukandus dantis laukiu, kol filmą galėsiu išsinuomoti. Dė vė dė jau išleistas, tačiau niekaip nepataikau užsukti į dė vė dė nuomos punktą, kai filmas yra grąžintas.



Vilnius asocijuojasi su Gedimino pilimi ir Katedros aikšte, o Dublinas - su spalvotomis durimis. Kaip "Lego"...



Luas (vienas iš kelių dalykų Airijoje vadinamų airiškai, kaip ir tarkim, policija - garda) arba modernusis Dublino tramvajus. Regis, panašų Vilniui norėjo užtaisyti tuomet dar meras Artūras Zuokas. Šiuo metu mieste yra dvi nesusisiekiančios (!) Luas linijos, jų nutiesimas ir visos sistemos įdiegimas atsiėjo 700 milijonų eurų (triskart daugiau nei buvo planuota). Nepigu, bet tačiau Luas jau skaičiuja pelną. Beliko sujungti tas dvi linijas ir nutiesti daugiau.



Septintos dienos adventistų bažnyčia ir plakatas rusų kalba šalia jos. Laikus, kai katalikų kunigai kontroliavo valstybę, galima pamiršti. Religijos laisvės prasme Airijoje situacija neprasta.

Jau klaidžiodama po D4 rajoną (tarkim, Vilniaus Antakalnį), kur smėliuku pabarstytuose kiemuose stovi nauji arba antikvariniai "Jaguarai", o pro užuolaidomis nepridengtus langus matosi prašmatnios svetainės ir erdvūs kambariai aukštomis lubomis, ėmiau užuosti jūrą. Tik ji... pabėgo...

Bet porą valandų pasivaikščiojau po parką ir jūra grįžo.

Laukite tęsinio. Kitame numeryje - apie nakerius, viešai besituštinančius vyrus, diržo ilgio sijonus, iš džinsų kyšančius pusmėnulius, "spare any change love" (angl. gal turi smulkių, brangioji), naujuosius Europos Sąjungos narius ir kitas nelabai mielas Dublino detales. Eisime į šiaurinę miesto pusę.