Kazkur tarp Milano ir Palermo

Kadangi spartu interneta atrasti Italijoje pavyko sunkiau nei tikejausi, zlugo mano planas nuolat rasineti is cia. Taipogi kaip visuomet kyla bedu su lietuvisku alfabetu. Taigi kol kas blaskausi traukiniais po Sicilija, Umbrija, Lacio, Toskana ir Pimonta (tas nelemtas lietuviskas spelinimas), o grizusi i Dublina geguzes pradzioje, butinai brukstelesiu.

Uždrausti saldumynai

"Saldumynai", - perskaičiau ant geltono voko suraitytą žodį, padėkojau siuntinį į namus atnešusiam paštininkui ir svetainėje įsirangiusi į fotelį praplėšiau draugės iš Vilniaus atsiųstą paketą. Kaip ir tarėmės, - du lietuviški šokoladai. Pieniškas ir juodas su lazdyno riešutais. Tarp jų dailiai sudėliotos trys pakuotės kontraceptinių tablečių. Mano saldus kerštas AB "Lietuvos paštas" už visus dingusius į Lietuvą siųstus laiškus ir atvirukus. Kartoju, jei kitąkart pamačius pašto ženklą iš Airijos ant voko kils pagunda jį praplėšti: juose eurų nebūna, eurus mes siunčiame per banką ar internetu - taip žymiai patogiau ir saugiau. Tiesa, kerštauju galbūt bergždžiai - internete neradau informacijos, kurioje būtų teigiama, jog be receptų gaunamus vaistus draudžiama siųsti paštu. O draugė tabletes vaistinėje gavo be recepto, bet ne iš oro išpaišytas - tas, kurias man lankantis Lietuvoje po konsultacijos rekomendavo gydytoja.

Iki 1979 m. Airijoje buvo draudžiama importuoti kontraceptines priemones ir prekiauti jomis. Prieš trylika metų prezervatyvų galėjai įsigyti tik vaistinėse ir tik jei buvai vyresnis nei aštuoniolikos. O juk net nebuvo "geležinės uždangos". Tiesa, plačiai sklido garsas apie didį airių vaisingumą ir gausias šeimas. Sakoma, jog iš ketvirčio milijardo Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių kas penktas yra airių kilmės.

Šiandien kontraceptinės priemonės Airijos vaistinėse parduodamos, tačiau tik su gydytojo receptu (išskyrus prezervatyvus). Nori nueiti pas gydytoją - mokėk 40 eurų, o gal ir daugiau. Be to, gydytojo gali tekti laukti keliolika valandų ar net parų. Taigi gali būti ir per vėlu... Mano bendradarbės kaime esančioje senojoje vaistinėje prezervatyvais neprekiauja. Pamirškite seksualines revoliucijas, nėr čia ko - seksas ne šiaip malonumui duotas, o giminės reprodukavimui.

Mažylio klausimas

"Why is it just old people that live in Lithuania?"* - neseniai paklausė manęs sūnėnas.

Spalį jam sukaks septyneri, o liepą su tėvais jis vyks atostogų į Lietuvą. Jo kambaryje prie lovos priklijuota Trispalvė, minkštasuolyje guli iš Lietuvos mano parvežtas draugės siūtas meškis, o vakarais susirangę lovoje mes skaitome "Mažylį ir Karlsoną". Lietuviškai.

Sūnėnas pats lietuviškai dar neskaito, kol kas neblogai supranta, tačiau jau sunkiai kalba. Bet jis moka airiškų dainelių ir per Kalėdas angliškai deklamuoja eilėraštukus. Kai nuėjo į lituanistinę mokyklėlę "Keturi vėjai", vaikai jį praminė "airiu".

Galima putoti, kodėl jis nekalba lietuviškai. Galėtume kaltinti tėvus, kažkada pirmąkart jo angliškai paklaususius "How was the school today?" Grįžus iš angliakalbės aplinkos atsakyti angliškai jam buvo paprasčiau. Galėtume kaltinti "labai gerą daiktą" televizorių, jo airius draugus, "Nintendo" ir net mūsų profesūrą, nesukuriančią modernios kompiuterinės programos ar žaidimo, kurių pagalba vaikai galėtų mokytis lietuviškai (o juk būtų puiki investicija).

Aš vis mėginu nieko nebekaltinti. Tiesa, su žavesiu prisimenu Elzase (Prancūzija) sutiktą švedę, su partneriu prancūzu auginančią du berniukus. Vaikai mokykloje mokosi anglų ir vokiečių, namie kremta švedų gramatiką,o prancūziškai bendrauja su draugais kieme.

Tačiau grįžkime prie mano sūnėno klausimo. Lietuva jam - močiutės ir seneliai Anykščiuose, Alytuje ir Vilniuje. Jis prisimena: močiutė Anykščiuose augina dieviškai saldžias braškes, močiutė Alytuje - baltais plaukais, o močiutė Vilniuje - Linutės ir mamos mama. Atsakydama sūnėną tikinau, kad Lietuvoje gyvena daug vaikų ir jis būtinai juos sutiks liepą išėjęs pažaisti į kiemą.

Taigi jei vasarą smėlio dėžėje jūsų vaikas sutiks angliškai kalbantį berniuką lietuvišku vardu, neskubėkite namo: galbūt jūsų vaikas pramoks ką angliškai, o mano sūnėnas prisimins lietuvių. Beje, kalboms jis labai imlus, todėl vis dėlto kalbu su juo lietuviškai ir versdama Astridos Lindgren knygos puslapius neprarandu vilties, kad kada nors jis galės ją skaityti pats.

*Kodėl Lietuvoje gyvena tik seni žmonės? (angl.)

Plaukė laivelis...

Birželio pabaigoje skrisime su drauge Egle į Daniją į draugės Ievutės vestuves su Danu. Išties draugės Ievutė ir Eglė - mano x kursiokės, su kuriomis drauge trynėme Žurfako sienas, o per langus eidavome valgyti salotų prie Operos ir baleto teatro (prisikraudavome pilnas lėkštes, lipdavo per kraštus). Ryčio Juozpavičiaus radijo paskaitose jos vis sukdavo pokalbių laidas dviem temom - narkotikai arba abortai. Kažkada dar sudalyvavo vienoje jau legenda tapusioje TV laidoje, kur Ievutė persirengė angeliuku, o Eglė - vienuole.

Girdėjau, kad Danas iš Danijos įsimylėjęs Ievutę iki ausų. Važiuosime patikrinti :)

O čia Ievutės sukonstruotas pakvietimas į vestuves:

Šiek tiek religiniai velykiniai pamąstymai

Buvo labai ankstyvas Velykų rytas, kai skelbdami gerąją žinią už lango dar negaudė bažnyčių varpai, o kaimynai už virtuvės sienos įtariai ritmiškai brazdėjo, greičiausiai išgyvendami dar vieną eilinį stebuklą. Naktinėjau virtualioje erdvėje.

Pranciškonas Julius Sasnauskas Delfi skaitytojams porino šiltą pasakojimą apie pelę ir paprastą Velykų žinią:

Ir šiandien, jei svarbu pagauti Velykų skonį, koks nors ano pasaulio pasiuntinys praneš, kad pirmiausia nereikia susireikšminti. Nei tiems, kurie tariasi išmaną visas Dievo paslaptis, nei stovintiems atstumu ir nusprendusiems, jog įtikinamų Prisikėlimo argumentų nėra.

Atsinaujinusiame "Lietuvos ryto" portale kitas pranciškonas Arūnas Peškaitis vylėsi, kad žmonės neužvers bažnyčios durų po Velykų ir grįš greičiau nei po metų:

Žmonės laukia šviesos, prie kurios galėtų prisiliesti. Bet taip norėtųsi, kad tos šviesos paragavę, jie neišnyktų metams. Manau, čia yra noras ne kažkokios prievartos, totalitarizmo, kad būtinai užvaldytų juos kažkokia viena krikščioniška idėja, bet kad jų gyvenimai keistųsi, kad jie galiausiai būtų liudytojai, kad tamsa neturi paskutinio žodžio.

Atsiverčiau Bernardinai.lt vildamasi perskaityti dar vieno pranciškono žodžius, tačiau ten susidūriau su kardinolu ir greitai užvėriau nešiojamąjį kompiuterį vengdama skvarbaus Bažnyčios hierarcho žvilgsnio.

Pagauta visuotinės religinės euforijos bangos susimąsčiau apie savo Velykas.

Thanya įsėdo į pintą su "Baltuoju rusu" ir laukti Velykų stebuklo išskubėjo į ligoninę.

Marcosas, po to, kai ištuštinome keletą butelių raudono vyno, prisiminė ispanišką kilmę ir angliškai ėmė traukti flamenco.

Šeštadienio popietę, kai visi dori katalikai planavo, kuo vilkėdami žengs į bažnyčią apsivalyti sielų, aš šluodama parduotuvę aptikau nago dydžio pastikinį maišelį, kruopščiai surištą plastikiniu kaspinėliu. Tik įgudisi bendradarbės akis pastebėjo maišelyje mikroskopinį kiekį baltų miltelių. Sako, greičiausiai kokainas arba speed. Žinoma, galėjo būti ir miltai ar soda arba cukraus pudra. Mes taip ir nesužinojome, o kažkam Velykos taip ir neatnešė palaimos.

Visą dieną žiūrėjau į apygirtes fizionomijas.

Six cans of "Bulmers"

"Malibu"

Six cans of "Bulmers"

A case of "Stella"

"Brunello"

Six cans of "Guinness"

"Billecard Salmon Rose"

Six cans of "Bulmers"

Religinių švenčių prasmė neretai paskęsta sidro ar šampano taurėje. Po butelio Sauvignon Blanc ir trijų taurių Pinot Noir ar Merlot (priklauso nuo to, ar pasiduodi "Sideways" propagandai) nebeprisimeni žmonių, su kuriais šventi, vardų ir pamiršti, kelinta dabar Velykų diena. Pamiršti, ką žadėjai sveikai Marijai, žmonai ir vaikams. Nebegali paaiškinti, kodėl apskritai peržengei bažnyčios slenkstį, o prisikėlusio Dievo ženklų vis nematai ištuštėjusios taurės dugne.

Niekada nemėgau masinių religingumo apraiškų. Juk Kalėdos ir Velykos dažniausiai tampa tik pretekstu "pabaliavoti". Palaiminti tie, kurie turi su kuo.

Nežinau, kaip jūs, bet stipriausi mano dvasiniai išgyvenimai įvykdavo toli nuo minios. Kai pirmąkart pamačiau vandenyną, Norvegijos fjordus, virš ežero pakibusį rūką ar kelią kirtusią dvigubą vaivorykštę kažkur Konemaroje. Be ypatingos religinės progos suvokdavau, kad esu mažytė kaip ta pranciškono J. Sasnausko pelė, šmirinėjanti po pasaulį, kupiną Jo ženklų. Jie nepasidabruoti kaip Mergelė Sevilijos bažnyčiose ir neapšviesti prožektoriais kaip Vilniaus bažnyčių kupolai. Dažniausiai jų nepastebi, o kai galiausiai pamatai, negali nesakyti "Tikiu". O jei dvejoji... "Skepticizmas yra tikėjimo pradžia" (O. Wilde) .

Kiaušiniai, alkoholis ir Didysis Penktadienis

Parduotuvėse - karas. Kiaušinių karas. Šokoladinių kiaušinių kainų karas. Lietuvos vaikai ridens margučius ir žiūrės, kieno rieda toliausiai, o airiai pasičepsėdami iš blizgančio popieriaus lukštens šokoladinius "Cadbury's" kiaušinius. Čia tokia velykinė tradicija.

Smaragdo saloje gyva dar viena tradicija, kuri būtų nesuvokiama "Maksimos" valdybos nariams bei pirkėjams. Airijoje, lenkiančioje visas Europos Sąjungos šalis pagal vadinamąjį "binge drinking" (suprask - gerti iki tiesiogine prasme žemės graibymo) dvi dienas metuose draudžiama prekiauti alkoholiu. Uždaromi alkoholio skyriai prekybos centruose, alkoholio parduotuvės, barai, aludės ir restoranai. Tos dvi dienos - Kūčios ir Didysis Penktadienis. Taigi šiandien vakare visi siurbčios vakarykštes atsargas ir su susikaupimu lauks Velykų stebuklo.

O aš tuo tarpu džiaugiuosi išeigine, netrukus eisiu prie jūros, o vakare susirinkę pas draugę skimbčiojant taurėms melsimės saviems dievams ir, tikiuosi, nevalgysime šokoladinių kiaušinių. :)

Beje, apie pamaldumą (?). Anksčiau Airijoje sekmadieniais, berods, tarp 14-16 val., visos alkoholiu prekiaujančios parduotuvės užsidarydavo, kad žmonės galėtų nueiti į mišias. Po mišių šventovių durys užsiverdavo, o visi norintieji numalšinti fizinį troškulį vėl galėdavo nusipirkti C2H5OH - vienu ar kitu pavidalu.

Šiais laikais sekmadieniais visi "off-licence" (alkoholio parduotuvės) duris atveria 12.30, anksčiau - ne valia. Suprask - po ankstyvųjų mišių? Ak tos tradicijos...

Kodėl ne su lietuviais?

Tiltu perėjau upę, dalinančią Dubliną į pietus ir šiaurę. Laiptais pakilau į "Euforiją". Pasakė, kad teks lukterėti. Į kėdę sėdo gražiai žilstelėjęs vidutinio amžiaus vyriškis. "Skutam plikai?" Jis linktelėjo. Ji ėmėsi mašinėlės. Penkios minutės. Berods, septyni eurai. Prieš pakildamas ranka paglostė plikę.

"Ir tave kaip tėtį kirpsim, gerai?" - į ausį sūnui sušnabždėjo šalia sėdinti jauna mama ir tai nebuvo klausimas. "Euforiją" perskrodė isteriška berniuko rauda. Skruostais riedėjo ašaros, o ant linoleumo ėmė snigti šviesiomis garbanomis. Tėvas ragino būti vyru, mama guosdama piršo saldainių, o kirpėja atsargiai darbavosi. Atlikta. Septyni eurai.

Pamenu, kartą, kai manęs paklausė, iš kur aš, atsakiusi, jog iš Lietuvos, sulaukiau šmaikščios replikos. "A, tai jūsų vyrai kerpasi trumpai ir mūvi kojines iki čia", - išsišiepė pirštu ties blauzdos viduriu braukdamas maždaug 50 metų airis. Tąkart nesileidau į diskusijas apie airiškų šukuosenų ypatumus, tyliai prikandau lūpą ir kvailai nusišypsojau.

Išėjau iš "Euforijos". "Vilnius@Dublin", "Polski sklep", "Русская парикмахерская". Šioje atvykėlių iš Rytų Europos pamėgtoje gatvėje nebūtina mokėti anglų kalbos. Čia - savotiškos Dubliniškės (žr. K. Sabaliauskaitė "Londonas: sveiki atvykę į Londoniškes"). Čia galima įsigyti lietuviškos degtinės, lenkiškos duonos, o gruzinų restorane avienos šašlyką nuplaukti buteliu "Kindzmarauli".

Net nereikėjo toli dairytis - kirpimas išties vyravo trumpas. Kojinių, tiesa, nesimatė. Išdidžiai išpūtę krūtines plačiais rankų mostais minioje irdamiesi ir smailianosiais odiniais batais kaukšėdami šaligatviu žengė Rytų Europos vyrai.

Kartais su draugėmis sėdėdamos kavinėse ir gurkšnodamos kavą spėliojame gatvės praeivių kilmę. Greičiausiai lenkas. Galbūt rusė. Tikrai ne lietuvis. Rytų Europos moteris atpažįstame iš trumpų aptemptų striukyčų, prigludusių džinsų ir makiažo, o vyrus - iš eisenos ir šukuosenų. Čia gatvėje dieną. O naktį, kai baruose prigesinamos šviesos ir Vakarų europiečių iškirptės bei makiažo kiekis nebenusileidžia konkurentėms iš Rytų, šių kraštų vyrus vis dėlto ir be žiburio atpažinsi. Net nebūtinai iš šukuosenos. Iš manierų. Ir jų nepavyksta paslėpti po bicepsus išryškinančiais marškinėliais, naujais džinsais ar po prieblandoje dėl neaiškių priežasčių nešiojamais akiniais nuo saulės.

Prieš gerą pusmetį susikirtome su dviem draugėm (lietuvaitėm). Aš mėginau įtikinti, kad Dublino gatvėse matau daugiau patrauklių vyrų nei Vilniuje. Jos tikino, kad jei išrengtume atsitiktinai atrinktą krūvą lietuvių ir airių, lietuvaičiai būtų labiau prisižiūrėję. Bendros išvados nepriėjome, tačiau šiandien viena tų draugių iki ausų įsimylėjusi meksikietį ir jis ją dievina, o kita netrukus krausis lagaminus į Prahą, kur jos laukia skrajojantis olandas.

Žinoma, meilė neturi tautybės ar rasės, o širdžiai neįsakysi. Tiesiog neseniai prisiminiau vieno lietuvio užduotą klausimą, kodėl mes, lietuvaitės, ieškome užsieniečių: ispanų, italų, britų, airių. "Kodėl ne su lietuviais?" - labai nuoširdžiai paklausė jis.

Moteriai kritiškai kalbėti apie vyrus pavojinga. Mažų mažiausiai rizikuoji būti apšaukta frigidiška. Dar pavojingiau kalbėti apie lietuvius vyrus, nes virtualioje erdvėje pasipils kaltinimai tesugebant suvilioti babajus ir negrus. Galų gale kandžiausieji greičiausiai mes paskutinįjį kozirį: "Diagnozė - lesbietė".

Vis dėlto grįžkime prie klausimo - kodėl ne su lietuviais, juk jie - vieni šeimyniškiausių Europoje? Visų pirma tikrai ne dėl šukuosenų, nors iki šiol nesuprantu, kodėl skutamos tos gražios standžios garbanos. Ir net bala nematė jų drovumo, neleidžiančio pasakyti moteriai komplimento prieš tai neišsiurbus litro alaus. Atsakyti į klausimą pamėginsiu apsukdama jį kitaip - kodėl lietuvaitės sugeba greitai užmegzti kontaktą su kitataučiais, o lietuviai tik itin retais atvejais ryžtasi užkalbinti Airijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ar Norvegijos merginas? Nes lietuvaitės - gražiausios? O galbūt dėl to, kad net pagyvenus keletą metų svečioje šalyje taip ir nepramokstama anglų, ispanų ar norvegų kalbos, o net jei ir pavyksta išmokti, nedrąsu su užsienietėmis bendrauti taip kaip su lietuvaitėmis? O be to, jos per storos ir neavi "špilkų"...

Sakoma, kad airės neretai traukia Rytų europietes per dantį, nes jos nuvilioja airius. Mano draugė iš Lenkijos įsitikinusi, kad Rytų europietės geidžiamos, mat jos gamina, tvarko namus ir yra geros meilužės.

Ačiū Dievui, mano draugių rate nėra nė vienos, kurios gyvenimo tikslas būtų ištekėti už užsieniečio. (Dėkui Dievui, nepažįstu nė vienos, kurios tikslas būtų ištekėti - valio feminizmui!) Tiesa, mes nevengiame bendrauti su airiais, britais, švedais, olandais, italais ir net lietuvių neišsižadame. Tiesiog verdame šiame dideliame globalizacijos katile ir nevengiame dialogo su kita kultūra.

Žinoma, nėra namų be dūmų. Visuomet išlieka kalbos ir kultūros skirtumai, nors mes juos ir primokome lietuviškai. Tačiau net jei nieko nepešame, bent patobuliname kalbą. Išmokstame šokti tango ir klausomės iki šiol negirdėtos muzikos. Per Kalėdas pirmąkart valgome kalakutą, o ne dvylika patiekalų, ir geriame portą. Pasakojame apie Vilnių ir klausomės apie Barseloną. Tiesa, kartais mes apsilankome "Euforijoje", tačiau neužsibūname Dubliniškėse, nes net jei esame vienos vasaros emigrantės, tą vasarą norėtume prisiminti kaip naujai prirašytus, o ne išplėštus puslapius savo gyvenimo knygoje.

PS Greičiausiai airiškas pavasaris perkaitino smegenis ir įkvėpė finalinei poetiškai frazei :)

Atnaujintas ryšys su pasauliu už 10 eurų

"Persirgau skaitliukų manija ir dabar su jų pagalba žinau visus savo puslapių "analizus" , - prisipažino neseniai teta Sigita.

Kadangi dar nepersirgau aukščiau minėta manija, grįžusi iš Sevilijos nuliūdau, kad mano skaitliukas neberodo jūsų, ankstesnieji lankytojai, ir nutariau: "Mat juos bala, tuos dešimt eurų". Taigi matysiu jus visą pusmetį :) Tikiuosi, jūs matysite mane.

"Where are you from?"

Deliana buvo skaisčios odos peroksidinių plaukų blondinė su rastamaniška kepure ir švelniu akcentu. Visiems pasakodavo, jog ji iš Jamaikos. Kartais net pavykdavo įtikinti didžiausius skeptikus. Iš tiesų ji buvo "žalią kortą" laimėjusi bulgarė. Sakydavo, kad jei kam bus išties įdomu, būtinai pasakys, iš kur ji, tačiau net neketino atvirauti su kiekvienu smalsautoju. Ir nenorėjo būti įsprausta į su Rytų Europos merginomis susijusius stereotipus.

Delianą puikiai suprantu ir ją turėtų suprasti kiekvienas, kam teko pagyventi svečioje šalyje. Ypač ją turėtų suprasti Rytų Europos merginos.

Prieš savaitę trise vaikštinėjome Sevilijos žydų kvartalu. Norvegė, lenkė ir aš, lietuvė. Pasiklydusios sustabdėme praeivį, o jis iškart paklausė, iš kur mes. Dominykai prasitarus, kad ji iš Lenkijos, nepažįstamasis ėmė svaigti apie Rytų Europą ir gražuoles iš Čekijos. Atsisukęs į norvegę paklausė, ar ir ji iš Lenkijos. Hildai paaiškinus, kad ji norvegė, jis numojo ranka: "Oh, you are a different story".

Eastern European girls looking for fun. Iki šiol pamenu Dublino centre ant vieno stulpo priklijuotą tokio turinio skelbimą.

Prieš porą metų su drauge eidamos Vokiečių gatve Vilniuje sutikome gerokai svirduliuojantį prancūzą, negalėjusį rasti savo viešbučio. Nors nupasakojome kelią, prancūzas greičiausiai vis tiek būtų paklydęs, o gal ir apvogtas, todėl nutarėme paklydėlį palydėti.

Apžiūrėjome jo apartamentus, pažįstamus iš televizijos laidų ir nuotraukų spaudoje. Išgėrėme apelsinų sulčių iš mini baro.

Prancūzas (kaip vėliau paaiškėjo, trijų vaikų tėvas ir vedęs vyras) išsitraukė suktinę ir griuvo į šilkais siuvinėtus patalus. Mums pasiūlė padaryti tą patį. "Dvi merginos ir vyriškis - ar kas gali būti puikiau?" - ėmė sapalioti. Prakeikiau savo paslaugumą. "Parduos mane kaip lėlę", - pamaniau, nors, tiesa, bejėgę marionetę labiau priminė mūsų cher ami.

Ėmiau panikuoti: dairytis sidabrinio varpelio, kuriuo filmuose iškviečiama kambarinė, matuoti atstumą iki lango ir dirsčioti į duris. Bet staiga prabilo mano draugė ir akimirksniu išsklaidė dūmuose paskendusio prancūzo fantazijas ir mano baimes. Rėžė, kad užsieniečiai į Lietuvą važiuoja tik dėl merginų - jaunų, gražių, drovių, išsilavinusių ir nuraškomų lengvai kaip prisirpusios vyšnios. Šilkuose paskendusį svetimšalį ji mėgino įtikinti, jog ne visos lietuvaitės tokios. Net jei jos paklydusį užsienietį palydi į jo miegamąjį.

Nežinau, ar pavyko sugėdinti trijų vaikų tėvą. Palikome jį su freskomis ir gęstančia suktine. Au revoir.

Ne paslaptis - turistai į Lietuvą atvyksta manydami, jog pakanka pračiulbėti angliškai ir lietuvaitės "ištirps", o užsienyje vos prasitarus, jog esi lietuvaitė, vietinis boratiškai nusišypso: "Very nice". Ir kažkur sudūzgia mintis "How much?"

Tiesa, neretai lietuvaitės ir tirpsta lyg cukrus arbatos puodelyje net nepasiaiškinusios, kas gi tie atvykėliai paukščiai ar vietiniai princai, - gal traktoristai iš gūdaus Anglijos kaimo, o gal tvankiuose Londono Sičio kabinetuose plušantys neišsiganę jauni klerkai. Bet štai jau jos raitosi lyg gyvatės šokių aikštelėje "Brodvėjuje" ar "Prie universiteto", jau liejasi nemokamas putojantis vynas, ir jie jau merkia akį bei šnabžda dievaži kokias paslaptis į ausį - per anglų pamokas mokykloje tokių žodžių net nemokė. Tegelbsti kūno kalba...

Ir štai ant medinių stalų sukniubę tautiečiai merkia lūpas į dar vieną bokalą alaus, bet šįkart jis apkartęs, mat panelėms terūpi užsieniečiai, - juk jie užmoka už gėrimus ir nuperka tris raudonas rožes iš po naktinius klubus vaikščiojančios mergaitės. Mergaitė - laiminga, panelė - apsvaigusi, o jis paknopstom maigydamas mobilaus telefono mygtukus jau pasakoja, kokia nuostabi šalis yra Lietuva. Prieš sėsdamas į taksi dar spėja nusilengvinti prie Prezidentūros.

Beje, ar tik ne dėl tokių turistų bei visokių "Erotiškiausių" ir "Seksualiausių" konkursų po Europą sklinda garsas apie lietuvaites kaip vienas geidžiamiausių nuotakų? Lyg būtume niekam tikusios, tik "for fun".

O ką daryti, jei neavi aukštakulnių, retai dažaisi lūpas ir mieliau mūvi kelnes nei sijonus? Belieka sakyti, kad esi iš Norvegijos, nes tu - a different story. Na, arba iš Jamaikos. Gal tik bus sunkiau įtikinti...

Keli prisiminimai iš Sevilijos

Sevilija kvepėjo jazminais, o vaivorykštės spalvų namus laižė neįprastai ilgi šešėliai. Kiek vėliau nutarėme, kad jazminų kvapą primena žydintys apelsinmedžiai, nes jazminų krūmų nesimatė.

Baila, hola, guapa pamažu brovėsi į kasdienę šneką, vis dėlto kartais neišsiverčiančią be vaikiškų badymų pirštu.

Una copa vino tinto por favor ir jau susidaužiame vino di mesa už 7.40 euro sklidinomis taurėmis. Alyvuogių aliejuje plūduriuoja kalmarai, marinuotos paprikos, baklažanai ir keptos bulvytės papas. Papas su pipirų padažu, papas su rozmarinais, papas su sūriu. La quenta ir nustembi, kad pavalgei ir maloniai apsinešei už 8 eurus.




Ir, žinoma, flamenco. Ilgesio iškreiptas dainininko veidas ir į tolį ištiestos rankos, šešiomis stygomis bėgiojantys ilgaplaukio gitaristo pirštai bei pasiutęs šokis, užklumpantis netikėtai, besibaladojantis į sielą sulig kiekvienu kulniuko kauštelėjmu ir nutrūkstantis staiga, lyg viena iš šešių gitaristo stygų. Susižavėję ima ploti miestą užplūdę amerikiečiai, o priešais sėdintis ūsuotas vyriškis aikteli "Da eta prosta uragan". Bet šokėja nuramina staiga sujudusią pulbiką ir šokis vėl prasideda. Slenka link manęs kaip tie ilgi vakarop matyti šešėliai ir įsiklausau suglumusi, nors dar nesuprantu. "Muchos gracias. Adiós."



Daugiau foto čia

Ar esame pasiruošę progresui?

Lietuvoje jau gerą pusmetį, o galbūt ir ilgiau skalambijama varpais. Neklausk, kam jie skambina - jie skambina tau, emigrante. O vos brūkštelėjus ką apie gyvenimą svetur virtualios erdvės komentatoriai susiskaldo taip ir nesuvokdami, tu už ar prieš emigraciją.

Ypač pastaruoju metu padaugėjo rašinių, kuriuose konstatuojama, kad emigracija išardo santuokas ir luošina tėvų nematančių vaikų gyvenimus. Anksčiau buvo apeliuojama į patriotizmą, ekonominio nuosmukio galimybę. Šeima - tai, kas arčiausiai tavęs, kas išlieka net trupant patriotizmui, - lyg paskutinis ant stalo antiemigrantų mestas koziris. O ar kas paskaičiavo, kiek šeimų pražudė alkoholizmas, nedarbas ar elementarus lodarizmas? Lyg emigracija būtų pūnanti opa, Pandoros skrynia ar dydysis tūkstantmečių sandūroje atsidūrusios Lietuvos maras.

Ankstesnė ir dabartinė lietuvių emigracija Lietuvos nepražudė ir nepražudys. Lygiai kaip ir Baltijos kelias - Lietuvos jis nereformavo. Na, gal tai vienai 1989 metų rugpjūčio 23 dienai. Kodėl taip sakau? Tiesiog žvelgiu per monitorių į tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, bet tai visai nepanašu į progresą. Progresas nėra naujos magistralės, dar keli šalia Vilniaus Šanchajaus išdygę stikliniai dangoraižiai ir atliekama šimtinė kišenėje. Tokio progreso aš pakankamai prisižiūriu kasdien vaikščiodama Dublino gatvėmis: milijonus kainuojantys maži namukai ir šių metų laidos automobiliai. Na, gali būti ir pernykščių metų.

Neseniai darbe užsimezgė labai įdomi diskusija su dviem vidutinio amžiaus airiais. Ėmėme svarstyti, ar ilgai dar kils Airijos gerovė.

Minimalus valandinis atlyginimas - vienas didžiausių Europoje. Beje, maždaug dešimtkart didesnis nei Lietuvoje.

Alkoholiui airiai išleidžia daugiau nei kas kitas Europos Sąjungoje, kultūrai - bene mažiausiai ES (gaila, neradau nuorodos, mėginsiu dar paieškoti).

Nekilnojamojo turto kainos - nuolat kylančios ir ekspertai vis spekuliuoja, kiek tai truks, o trisdešimčiai ar keturiasdešimčiai metų paskolą būstui pasiėmusi pora neretai drauge gyvena tik tam, kad ją grąžintų - daugiau jų niekas nesieja.

Tarptautinės organizacijos vis atkreipia dėmesį, kad airiai vis labiau prasiskolina, vidutinė klasė šalyje dar nesusiformavusi, o praraja tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos ir turčių vis gilėja.

Mano šeimininkas (ta prasme, buto, kuriame gyvenu) vis dejuoja, kad jauni airiai tingi dirbti. Staiga praturtėjusieji (mūsiškai - naujieji airiai) čia, berods, vadinami tais, kurie vakar gimė su pinigais. O tokių Smaragdo saloje nemažai.

Tai štai su minėtais dviem airiais užsimezgęs pokalbis ir sukosi apie tai, kad Airija praturtėjo itin greitai, galbūt net pernelyg greitai ir airiams gali pritrūkti stuburo suvaldyti tą į jų namus plūstančią gerovę. Tai ne Šveicarija ir ne Liuksemburgas. Čia kaip su tais aukso puodais - vakar pakilęs iš utėlyno rytoj princu netapsi.

Jei Lietuvoje išties situacija gerėja (juk dėl to kuriami įvairūs informacijos centrai, raginsiantys svarstyti galimybes grįžti), norėtusi, kad gerovė į Lietuvą neateitų per greitai. Pamenate ankstesniame įraše minėtus fermose išaugintus viščiukus - nušertus, tačiau nebegalinčius pakelti savo svorio, nes kojytės dar neišsivysčiusios.

O dėl griūvančių šeimų nekaltinkite emigracijos - šeimas kuria ir griauna žmonės bei jų pasirinkimai.

Prekybos centrų paslaptys arba nenoriu genetiškai modifikuoto viščiuko

"Maxima" - visada šalia.

Tėtis duoną ir sūrį visuomet perka Justiniškių turgelyje, besiglaudžiančiama šalia savo veido nerandančios "Norfos". O kai žiemai raugia kopūstus, niekada kojos nekelia į prekybos centrą.

"Walmart" - always low prices.

Kai pusmetį gyvenau JAV, Filadelfijos centre esančioje South St. radau savo mylimiausią parduotuvę - "Whole Foods". Mane apsvaigino kepinių ir vaisių įvairovė, šviežių sūrių ir jūros gėrybių galybė. Kainos šiek tiek kandžiojosi, tačiau daržovės ten kvepėjo kaimu, o vyšnių skonis buvo kaip... vyšnių.

"Tesco" - every little helps.

Pernai spalį išlipusi iš traukinio Tulūza - Nica iškart patraukiau prie jūros. Norėjau įsitikinti, ar ji tikrai žydra. Pakeliui stabtelėjau prie vaisius pardavinėjusios moters ir nusipirkau šviežių braškių - paskutinįkart jas buvau valgiusi prieš pusantrų metų. Turiu omeny tas tikras sultingas braškes, kurios kvepia vasara. Pasičepsėdama liežuviu tirpdžiau jas po gomuriu ir siurbiau kiekvieną sulčių gramelį. Pro šalį važiavo prabangūs BMW ir "Mercedes" kabrioletai, o aš godžiai lyg vaikas tuštinau indelį ir su pasimėgavimu laižiau raustančius pirštus.

"Lidl" - where quality is cheaper.

Airijoje nepasiilgstu cepelinų ir kugelio, nors grįžus į Lietuvą dažnąkart neatsilaikau - dėl tradicijos... Sunkiai virškinasi tie lietuviški vėdarai ir kugeliai, kad juos kur.

Tačiau pasiutiškai pasiilgstu sultingų pomidorų, dar žemėmis aplipusių ridikėlių, mažų agurkų ir uogų: braškių, trešnių, juodųjų serbentų, agrastų ir aviečių. Savo X vis mėginau įtikinti, kad valgyti braškes ir "Innocent Smoothie" su braškėmis nėra tas pats.

Žinoma, šeštadieniais turime čia labai madingą organiško maisto turgų, į kurį, jei užsilopysiu nuleistą dviračio padangą, galbūt nuvažiuosiu dažniau. Netoliese yra ir vieno arabo parduotuvėlė, kurioje kartą pirkau dangiškai sultingą arbūzą.

Vakar pažiūrėjusi "Supermarket Secrets" prisiekiau prekybos centruose nebepirkti faršo ir vištienos. Žinoma, patogu viską rasti vienoje erdvėje: mėsą ir daržoves, jogurtą ir duoną. Kartais po darbo dienos išties nelieka nei noro, nei sveikatos, nei laiko blaškytis po parduotuves ieškant to, kas sveikiau. Kartais tiesiog gaila to atliekamo euro. Ir taip dar keli eurai įbyra į besiplečiančių prekybos centrų kasą.

Tačiau minėtas video išties sukrėtė. Šiandien su kuprinyte ant pečių žygiuosiu pas vietinį mėsininką ir į vietinę daržovių parduotuvę "Evergreen". Boikotuoju "Dunnes Stores". Remsiu kelis kaimynystėje esančius mažus prekybininkus. O šeštadienį Ispanijos pietuose kirsiu šviežias jūros gėrybes.

Vietoje Post Scriptum

Faktas Nr.1
Išties keista, kad Airija yra sala, o prekybos centruose beveik neįmanoma nusipirkti šviežios žuvies. Nebent tai "Superquinn", tačiau artimiausias toli nuo mano namų.

Faktas Nr.2
Pernai gegužę grįžusi iš "Norfos" mama pasakė, kad lietuviški pomidorai perpus brangesni nei ispaniški. Lietuvoje prekybos centruose dar bent jau galima įsigyti lietuviškų pomidorų, o čia airiškų net sezono metu ir su žiburiu nerasi.

Faktas Nr. 3
Airija - viena sparčiausia tunkančių Europos Sąjungos šalių. Siūlau nepasiduoti spaudimui :)

Aplinkui - migla

Viskas aplinkui gaudžia ir aidi, lyg būčiau įsiliipusi į milžinišką ąsotį.

Skaitinėju Juliaus Sasnausko "Malonės akrobatiką" ir labai tikiuosi, kad iki šeštadienio pasveiksiu, nes išskrendu kelioms dienoms į Seviliją.

Dar užmetu akį į Delfi komentatorių pasisakymus prie nuotraukų iš Šv. Patriko dienai skirto parado. Girti lietuviai sumuša girtus airius - blogai, viršyja greitį - blogai, organizuoja Kaziuko mugę Dublino centre - blogai, žygiuoja Patriko parade - blogai. Iš kur tiek pykčio? Imperijos dažniausiai žlugdavo dėl vidinių susiskaldymų. Panašu, kad ir Lietuva gali sulaukti panašaus likimo. Šįkart net nereikės kaltinti Rolando Pakso ir juodųjų technologijų. Tegalėsime kaltinti save. O galėtų vietoje Delfi komentatoriai kartais paskaitinėti "Malonės akrobatiką". Veikia labai terapiškai. Ir net nereikia būti pamaldžiu kataliku, kad neliktum abejingas tekstui.

Stebuklai: puodelis aviečių arbatos, sniegas ir bildukas

Mieste netikėtai radau aviečių lapų arbatos. Dabar aš kaip ragana - jei kas užsuka į svečius ir nori arbatos, klausiu kokios. Dilgėlių, aviečių, bruknių, gudobelių, ežiuolės (visos, išskyrus bruknių, pirktos čia, taigi nereikia bumbėti, kad Airijoje nieko nėra). Žinoma, turiu ir juodos, kuri čia pasiutusiai stipri. Teigiama, kad airiai pasaulyje išgeria daugiausiai arbatos - daugiau nei britai. Dažniausiai, tiesa, juodą kaip smala, todėl ją būtinai baltina pienu. Čia viskas juoda - ir alus, ir arbata.

Sako, po Šv. Patriko Airijoje turi pradėti šviesti saulė. Nė velnio. Šiandien net pasnigo. Vidury kovo! Airijoje!

Kai lauke baigėsi kataklizmai, išsigandau, jog mano kaimynystėje apsigyveno bildukas. Mano kambarėlio virtuvinėje dalyje ant lentynos stovintis indelis su čiobreliais reaguodamas į už sienos vyksančius virpesius ėmė drebėti. Greičiausiai namo šeimininkas vėl kažką lopo gretimais esančiame bute, bet vis tiek nejauku. Cit, čiobreliai.

PS
Mano naujai įsidėtame pasaulio žemėlapyje kasdien sužiba vis daugiau lempučių. Be abejo, malonu. :) Kažkam jau sakiau, - pasirodo, ne veltui aš naktimis čia rašinėju.

Mane padavė į teismą

Pamažu begurkšnojant aviečių arbatą ir besigydant staiga užpuolusį kosulį, bebrausianant ir belaukiant, kas gi taps Vilniaus meru, mane padavė į teismą.

Baigusieji universitetus Lietuvoje greičiausiai pamena tokį Mokslo ir studijų fondą, iš kurio studentai galėjo prašyti paskolų. Vieni už paskolas pirkosi kompiuterius, kiti uliavojo Jūros šventėje, treti skrido į Ameriką su J-1 viza. Tuomet juokavome, o kaip tuos pinigus išprašys, jei nemokėsime - juk užstato neprašė. Mizerna ta paskola, tiesa. Kas ketvirtį tereikia apie 125 litus, berods, grąžinti. Vis sakiau, kad net jei neturėsiu darbo, prie Aušros Vartų susirinksiu.

Tai štai aš keletą ketvirčių praleidau ir susidarė nemaža suma. Kriminalistė Žigelytė antradienį, atšokusi Patriką, žygiuos į banką. Ech.. už visus malonumus ateina laikas atsiskaityti.

Šiandien off - švenčiame Patriką

Kaip aš raginau draugę rašyti blogą

Užvakar seniai skaitytą, o dar seniau regėtą draugę raginau pradėti rašyti blogą. Patirti, kaip pasakė Teta Sigita viešos vienatvės malonumą (nereali frazė).

Mano draugė į blogus kartais žiūri įtariai. Ypač, kai žmonės nemoka rašyti. O ji rašyti moka. Taigi galbūt netrukus virtualioje erdvėje gims naujas kūdikis. Aš lauksiu.

Artėjant šventei

Jie atvyko. Vėl. Jie naiviai dairosi naujoje aplinkoje ieškodami leprekonų, perka "Guinnessą" ir "Baileys", dažniausiai moka Visa arba American Express, nes su eurais dar nespėjo susipažinti, ir garsiai kalba Ryškiai tardami R. They're from America.

Amerikiečiai. Vienų nekenčiami, kitų mylimi. Kritikuojami dėl to, ką išsirenka prezidentais (ar mes - geresni?), traukiami per dantį dėl savo naivumo, nekenčiami dėl viršsvorio ir "drive through" gyvenimo būdo. Tačiau laukiami kiekviename restorane, nes niekas taip gausiai nežeria arbatpinigių, prisimenami, kai kalbama apie religijos laisvę, Niujorką ir Merilin Monroe. Demokratijos vaikai ir Holivudo vartotojai. Gimę "Amerikietiškoje svajonėje" ir ja vis dar masinantys visus, kurie yra kiek toliau į Rytus - lietuvius, rusus, kinus, indus. Įvairiaspalviai kaip pati Amerika.

Šeštadienį jie vaikiškai šypsodamiesi su ant skruostų išpieštais dobilėliais ir žaliomis skrybėlėmis ant galvų stebės Šv. Patriko paradą. Galbūt atkreips dėmeį ir į jame pirmąkart dalyvaujančius lietuvius. Sako, lietuvių kostiumai išties įspūdingi. O pirmadienį jie grįš į Bostoną, Čikagą ar Vašingtoną. Pravers savo namų su iškelta Amerikos vėliava duris, galbūt išgers "Bushmills", "Jameson" ar "Baileys". Galbūt prisimins Niujorką, kurį XX a. pradžioje pirmąkart išvydo jų tėvai ar seneliai iš Korko ar Galway. Skelbimus "Irish not welcome". F. McCourto "Andželos pelenus".

Sakoma, kad pasaulyje apie 70 mln. žmonių teigia turį airiškas šaknis. Dauguma jų - JAV. Įdomu, kaip bus su lietuviais po šimtmečio. Ar ir jie plauks į Jonines iš Didžiosios Britanijos, Airijos, Ispanijos?

Už dyką arba kaip nupirkti lojalumą

Vakar nemokamai išsinuomavau P. Almodovaro filmą "Pepi, Luci, Bon". Išties norėjau kito, jau nepamenu pavadinimo, - į mano DVD nuomą užvežė gal penkis naujus jo filmus, - tačiau mano pageidauto nerado, todėl už kitą nereikėjo mokėti. Puikumėlis... Kliento teisių rojus. Kyšis už lojalumą.

Tiesa, bežiūrėdama filmą užsnūdai - užliūliavo ispanų kalba ir prieš tai dieną Kalifornijos vynų degustacijoje gurkštelėti keli masyvūs Cabernet Sauvignon ir Zinfandeliai . Daugumą uoliai kaip mokinukė spjoviau, bet kai kurie buvo verti grieko. Buvo ir daug brangaus šlamšto, kaip visuomet pasitaikančio gyvenime. Kaip ir DVD vynai buvo už dyką.

Elgiuosi kaip studentė - mėgaujuosi nemokamais malonumais. O kam jie nepatinka? Štai sekmadienį Kaziuko mugė Dubline baigėsi Virgio Stakėno koncertu, kuriame gausiai buvo pjaustomos žemės ūkio ministrės Kazimieros Prunskienės atvežtos mėsytės ir sūriai. Pamenate, kažkas sakė, jog liaudžiai reikia duonos ir dešros? Principas veikia iki šiol. Tik nuo lietuviškų dešrų labai troškina, todėl aš mieliau renkuosi Napos vyną.

PS O kodėl lietuvos ministrės (konkrečiau - ponia Kazimiera ir ponia Roma) taip uoliai lankosi Airijoje?

Lietuvių diplomatija Dubline vs diplomatiją Londone

Seksualiai žilstelėjusiam ir šarmingai su žiniasklaida bendraujančiam Vygaudui Ušackui tapus Lietuvos ambasadoriumi Didžiojoje Britanijoje vakarinėje Airijos jūros pakrantėje nuaidėjo skaudi nevilties kupina dejonė. Ne į tą krantą pataikėte, ponas V. Ušackai.

Ak taip, tiesa. Ne paslaptis, jog ponas V. Ušackas jau pradėjo rinkimų kampaniją. LR Prezidento rinkimų kampaniją. O kadangi Lietuvoje prezidentas daugiau atlieka fasadinę funkciją - pasirodo Briuselyje, žydruosiuose ekranuose per Šv. Kalėdas (ar vis dar?) ir Nepriklausomybės aikštėje per visas Lietuvos valstybingumo šventes (vasarį, kovą ir liepą), V. Ušackas visais atvejais atrodytų neprastai. Ranką ant širdies pridėjusi sakau: žiūrėčiau, klausyčiau ir drauge su močiute džiaugčiausi, kokį gražų prezidentą turime. Beje, puikiai suprantu, kad Londonas - tai ne Dublinas.

Girdėjau, kai Vilniuje V.Ušackas susitiko su Lietuvių bendruomenės Airijoje atstovais, ambasadorius pasipiktino. Papiktinimo priežastimi tapo marškinėliai. Su užrašu "Lietuvos ambasadorius". Šiuos marškinėlius įvairiuose renginiuose dėvi aktyvesni lietuvių bendruomenės nariai ir dovanoja tiems asmenims, kurie prisideda prie lietuvybės skleidimo Airijoje.

Taigi ambasadorius reikšminga veido išraiška iš nerūpestingos Smaragdo salos atvykusių lietuvių paklausė, kas jiems suteikė teisę vadintis ambasadoriais. Aš nedėviu tokių marškinėlių, nors idėjai pritariu, tačiau, ponas V. Ušackai, nereikia taip jautriai reaguoti. Kai manęs mažiausiai dešimtį kartų kasdien klausia, iš kur aš, kaskart turiu pasakoti apie Lietuvą, Vilnių ir kuo mes skiriamės nuo kaimynų latvių ar lenkų. Kartais, buitiškai tariant, užknisa. Vis gundausi sakyti, jog esu iš Norvegijos ar Olandijos, bet mama mokė nemeluoti. Taigi mes esame Lietuvos ambasadoriai ir jūsų titulo nesigviešiame. Ir savo darbą stengiamės atlikti kuo geriau. Bent jau aš ir galėčiau išvardinti bent dešimt Dubline gyvenančių savo draugų, kurie Lietuvai kasdien daro gerą PR. Bent dešimt - o tai beveik tiek, kiek dirba Lietuvos ambasadoje Dubline (išties jų daugiau nei oficialioje interneto svetainėje) ir pusė to, kas nubyrėjo į mūsų diplomatinę atstovybę Londone.

Sakoma, ne kiekybė, o kokybė, tačiau pakalbėkime apie skaičius ir kodėl nuaidėjo pirmojoje pastraipoje minėta dejonė.

10 vs 20

Maždaug. Ambasadų Dubline ir Londone darbuotojų santykis.

Prisimenu 2000-uosius metus, kai visų pirma į Didžiąją Britaniją, o po to ir į Airiją ėmė plūsti prieglobsčio ieškantys lietuviai: netradicinių religinių bendruomenių atstovai, Panevėžio mafukai ir slapti gėjai. Dabar, kai prieglobsčio mums niekas nebeduotų, o ir prašyti, berods, nebegalima, verta susimąstyti, kokios darbo krypties turėtų laikytis mūsų diplomatinės atstovybės. Ar toliau štampuoti įvairius kelionės dokumentus (o gal juos būtų galima susitvarkyti internetu - kiek laiko ir darbo valandų sutaupytume), o galbūt pasirūpinti, kad ypač į didesnes lietuvių kolonijas turinčias ambasadas būtų atsiunčiami ekonomikos ir kultūros atašė.

Pažvelkite, kiek žmonių darbuojasi mūsų ambasadoje Kijeve. Ar ten suskaičiuotume dešimtadalį milijono lietuvių? Kas nulemia ambasados darbuotojų skaičių?

120 tūkst. vs 200 tūkst.

Lietuvių, gyvenančių Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje skaičius. Nors vėlgi - niekas nežino, kaip yra išties, o tuos tūkstančius pirmąkart paminėjęs žurnalistas nerastas. Nors įtariu, kad Airijoje mūsų gali būti daugiau, o D. Britanijoje - mažiau. Lieka laukti Eurovizijos ir rezultatų.

Skylės vs 60 mln. litų

Ar kas buvote Lietuvos ambasadoje Dubline? Aš buvau. Ambasadai verkiant reikia remonto - grindyse žiojėja skylė, kai kurios sienos - kaip rėtis, o tvora griūva į kaimynų kiemą.


Lietuvos ambasada Dubline

Tuo tarpu Lietuvos diplomatai Londone kraustysis į naują pastatą, atsiėjusį 60 mln. litų. Tiesa, pardavus senąjį pastatą tikimasi gauti 15 mln. litų.

Atkreipkite dėmesį į pastatų dydį ir vėlgi prisiminkime abiejose Airijos jūros pusėse gyvenančių lietuvių santykį.

? PR vs n PR

Piaras Piaras Piaras. Jei kada klaidžiosite Delfi, pažiūrėkite į skyrelį "Lietuviai svetur" ir atkreipkite dėmesį į naujienų iš Didžiosios Britanijos srautą, kuris pasikeitus ambasadoriams tiesiog ėmė plūsti: lietuvių kalbos olimpiada, skirta Kovo 11-ajai paminėti, krepšinio turnyras "Ambasadoriaus taurė 2007“, pirmasis studentų iš Lietuvos, šiuo metu studijuojančių Didžiojoje Britanijoje, susitikimas (net 4 pranešimai apie šį įvykį), "Lietuvos dienos" Šiaurės Airijoje, V. Ušacko komentarai apie išpuolius prieš lietuvius Šiaurės Airjoje, V.Ušacko komentarai apie „Lithuanian City of London Club“ . Kiekvienoje žinutėje - ambasadoriaus vardas ir komentaras, kas antroje - jo nuotrauka. Šauniai padirbėta.

Internete neseniai radau komentarą, neva Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė karjeros laiptais kopia naudodamasi Lietuvių bendruomene Airijoje, kuri išties yra gana aktyvi.

Tiesa, ponia I. Bričkovskienės vardas žiniasklaidoje skamba žymiai rečiau nei jos kolegos Londone. Dažniau minima Lietuvių bendruomenė Airijoje. O aš vis mąstau, kodėl žmonės laisvu nuo darbo metu imasi inciatyvos, ieško, ką iš Airijos žurnalistų pakviesti į pirmąją Kaziuko mugę Dubline, Airijos sostinėje per Kalėdas stato egles, skrenda į Lietuvą susitikti su ministrais, etc. Juk būtų galima žiūrėti gerą filmą, skirsti į Romą ir gurkšnoti gerą raudoną vyną. O galbūt čia dar viena rinkiminė kampanija? Galbūt ambasada turi susitarimą su bendruomene, nes jiems trūksta darbuotojų? O jei ambasadoje būtų įdarbinta daugiau žmonių, ar jie dirbtų taip pat uoliai, kaip cafe au lait "Starbucks" ruošianti Gražina? Taigi kodėl apie vienus diplomatus kalbama daug, o apie kitus - ne? Dėl darbo pertekliaus ar stokos?

Vienas Lietuvos ambasados Dubline darbuotojas man yra pasakęs, kad V. Ušackas tėra Piaras. Bet, kaip sakė Oskaras Vaildas, "The only thing worse than being talked about is not being talked about."

PS Ar kas nors vis dėlto galėtų reguliariai atnaujinti LR ambasados Airijoje interneto svetainę? Bent šito būtų galima pasimokyti iš kolegų anapus jūros.