Girtis negražu, bet... prieš 370 dienų...

Šiandien išsikuopiau savo tvartelį, mat spalio gale atvažiuosianti draugė alergiška dulkėms ir pelėsiams bei kitiems dalykėliams, indikuojantiems šeimininkės apsileidimą namų ruošoje. Iššveičiau net tas terra incognita, kurių iki šiol nedrįsau liesti. Apmažinau spintos turinį - kitą savaitę su maišeliu trauksiu į "Oxfam". Liko tik išsisiurbti. Paaiškėjo, jog mano namiokai dulkių maišelio nekeičia. Neapsikentusi pastarąjį išlupau. Ten susirinkę plaukų kaltūnai, dulkių kamuoliai, apdžiūvę snargliukai ir kitokie šūdukai sveria kone kilogramą. Kitą savaitę, gavusi algą, trauksiu pirkti dulkių maišų. Mat iki kitos savaitės viskas griežtai subiudžetuota. Taip, jog net dulkių maišams neturiu atliekamų eurų. Vadinasi, atostogos buvo geros :)

Taigi šiandien apsikuopusi įsijungiau ryšį su pasauliu ir pastebėjau, kad blòginu lygiai 370 dienų. Galima pūsti vieną žvakutę ir valgyti virtualų tortą.

O pradžia lengva nebuvo ir tas Tetos Sigitos išsakytas "viešos vienatvės" jausmas man kartais buvo daugiau vienatvės nei viešumo. Juolab kai rašai kalba, kuria komunikuoja vos trys milijonai. Pirmasis komentaras atsirado po mėnesio. Peržiemojusi, t.y. po dviejų mėnesių tylos, vasarį ėmiau rašyti aktyviau. Dažniausiai naktimis, grįžusi iš darbo, arba ramesnėmis popietėmis darbe ant popieriaus, į kurį vyniojame vyno butelius, rašinėjau tai, ką vėliau perspausdindavau. Tuomet mane, kaip pati parašė, netyčia atrado Teta Sigita, su kuria prieš porą savaičių Vilniuje pavyko tik vėlgi netyčia susidurti autobuse (o vis planavome susibėgti - teks vėl mėginti grįžus...). Balandį ėmė suktis Neoearth skaitliukas ir kaskart išvydusi naują raudonai įsižiebiantį tašką pasaulio žemėlapyje imdavau krykštauti iš laimės, nes supratau, kad mane kažkur ten skaito. Kai lyginu su "Google" duomenimis, tas žemėlapis neretai rodo pievas (sumokėjau už jį tik, regis, iki spalio). Tačiau šiandien, jei "Google" nemeluoja, žinau, kad mane skaito Lietuvoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Olandijoje, ir tai tik paliudija, jog esame labai geografiškai išplitusi tauta, o jei mano Airijoje patirti ir aprašyti išgyvenimai įdomūs kitose šalyse, vadinasi, rašyti verta.

Kaip neseniai pastebėjo labai gražiai atsinaujinusio Labas blogo autorė, ne visuomet užklydusieji į mano mano kampą virtualioje erdvėje pataiko "tuo adresu". Kai kurie čia užklydo ieškodami darbo Airijoje grybų fermoje, kiti - darbo žurnalistui užsienyje, kažkas domėjosi, ar parduodamos kontraceptinės tabletės be recepto, o kažkas dairėsi žinių apie pakistaniečius.

Kai jau minėtame "Baltų lankų" knygyne "Akropolyje" varčiau lietuvių autorių knygas, pastebėjau, kad tekstuose vyrauja dvi tendencijos - arba bandoma rašyti madingai (mada, ypač vyrų tekstuose, dažniausiai prasiveržia su visais "blet" ir "nachui" - atsiprašau VLKK), arba nukrypstama į mūsų lietuviškai savimonei neretai būdingus poetiškus pasažus, padūmavimus ir pafilosofavimus. Pagunda linkti tiek į vieną, tiek į kitą pusę išlieka ir rašant blogą. Dažniausiai turinys priklauso ir nuo to, kaip praėjo diena. Kiek išeina, stengiuosi nenusibuitinti ir "žvelgti giliau", kaip kadaise "Veidas". Ir jei mano rašliavos atranda atgarsį jūsų sąmonėje, vadinasi, tai, ką pradėjau prieš metus, nenueina veltui. Kol bus kas skaito, rašysiu. Tikiuosi, neatsibosiu.