Apie šaldytuvą ir jo turinį

Kartais mano šaldytuvą ištinka štai tokios metamorfozės.



Nuotraukos nerežisuotos ir jų nepublikuočiau, jei mama turėtų internetą. Studijų laikais, kuomet kai kurie mano kursiokai gabendavosi lašinius, rūkytas dešras ir uogienes iš Skuodo, Pivašiūnų ar dar kur, kaip inkstas taukuose mėgavausi gyvenimo pas tėvus malonumais ir neturėjau sukti galvos apie vakarienę. Na, ne visai, bet panašiai.

Dabar mėgaujuosi ne tik gyvenimo be tėvų, bet ir viengungiško gyvenimo malonumais. Nėra kam murmėti, jog nevalgo žalių kalafiorų ar priekaištauti, kad nėra pieno arbatai, mat pastarojo mano organizmas nelabai virškina. Todėl patenkinta triauškiu sau kalafiorus ir gurkšnoju juodą arbatą su citrina... Tiesa, nėra mamos, kuri pasirūpintų, jog šaldytuvas neištuštėtų, todėl kartais įvyksta kaip pirmojoje nuotraukoje.

Su bendradarbe lenkaite, kuriai Airijoje gyventi nemiela, bet mielas atlyginimas, nors, kiek žinau, Lenkijoje įsidarbinti pagal specialybę (religijos studijos) ji nė nemėgino, kurią dieną vėl ėmėme kalbėti apie maisto Airijoje ypatumus.

Taip jau atsitinka, kad Vakaruose - priešingai vyraujančiai tendencijai - mano svoris krenta. Per JAV praleistą pusmetį numečiau apie 10 kg. Tiesa, nė karto nesukirtau "burgerio", o ir filadelfiškais preceliais nepiktnaudžiavau. Kadangi darbavausi labai šauniame apie maistą neblogai nutuokusios (bet tikros kalės) graikės itališkame restorane, maitinausi sveikai, o juolab ir vasara tąkart pasitaikė pasiutiškai karšta, todėl dažniausiai valgiau salotas.

Ir čia, Airioje, vartoju daug daržovių - pomidorų, brokolių, salotų, aguročių, morkų. Iš dalies gal dėl tų brokolių ir aguročių kraujyje pristigo geležies ir apsirgau mažakraujyste.

Dabar dažniau valgau mėsą, bet vis pasitroškinu daržovių, vištytę kepuosi, o kai nueiname į japonus ar kur kitur, jūros gėrybių pavalgau (bet iki lapkričio pabaigos - taupymo programa).

Lietuviško ar lenkiško maisto parduotuvėse dažniausiai perkuosi varškę, sūrelių, o kartais silkės, nors ten apsilankau tik maždaug kas antrą mėnesį. Po paskutinės viešnagės Lietuvoje supratau, kad su bulviniasi patiekalais man striuka (kugelis visiškai sustabdo virškinimą). O prie saldumynų, skirtingai nei paauglystėje, nebetraukia... Ir nors mėgstu raudoną vyną (125 ml taurėje yra 85 kcal, o mano taurės didesnės), kol kas prie tunkančiųjų nepriklausau. O jei netyčia imčiau linkti į tą pusę, iš Lietuvos parsivežiau sportinius batelius (VLKK turėtų man mokėti už taisyklingos kalbos propagavimą virtualioje erdvėje). Sakiau, imsiu palei kanalą sparčiai vaikščioti, mat bėgiojimo nuo vidurinės laikų krosų negaliu pakęsti. Įdomumo dėlei, 2000 m. Airijoje kas penktas gyventojas buvo nutukęs.

Mano kolegė lenkaitė sako, jog vos grįžusi į Lenkiją (o ten ji praleidžia 80 proc. savo atostogų) ima kūsti, o Airijoje pučiasi. Aš vis advokatauju Smaragdo šaliai (nes lenkaitės niurzgėjimai varo į depresiją) ir kartoju, jog stengiantis čia galima atrasti ir skanių uogų, ir geros antibiotikais neprifarširuotos mėsos (mažiukas ekologiškas viščiukas vietinėje parduotuvėje kainuoja 4 eurus - kiek višta kainuoja Lietuvoje?), ir tikrų pomidorų. Tiesa, sveikai maitintis brangiau nei nuolat šlamšti šaldytus Kijevo kotletus ar picas, bet net kai kišenė priverčia, pastebėjau, kad pusfabrikačių kaip ir kugelio mano organizmas nelabai toleruoja ir tuomet tegelbsti "Highland Park 12yo" ar "Ardberg 10yo".

Bet dabar jau įsirudenėjo, ir daržovių pasirinkimas mąžta. Tikiuosi per žiemą nevirsti bačkute ir neapsijuokti prisigyrusi savo pasiekimais. Toliau propaguosiu sveiką gyvenimo būdą su šlakeliu raudono vyno. Mens sana in corpore sano.