Į aukštąją - strimgalviais. Keiskime ne tik sistemą, bet ir požiūrį

Apsigynus diplomą Žurnalistikos institute ir komisijai paskelbus pažymius manęs užklausė:

- Tai dabar stosi į magistrą?

- Ne, - atsakiau.

Didžioji dauguma mano klasiokų (vyrukų) į magistrą stojo tam, kad išvengtų kariuomenės ir dėl, kaip sakoma, "popieriaus". Galbūt išskyrus porą, kuriuos laikau genijais. Šiuo metu jie studijuoja doktorantūroje (sėkmės, Robertai ir Sauliau!).

Iš mano kursiokų nemaža dalis taipogi stojo į magistrantūrą. Greičiausiai nesuklysiu pasakiusi, jog dauguma. Be to, girdėjau, kad studijuoti žurnalistiką magistrantūroje nebuvo sunku, daugiau vargti teko bibliotekininkams, mat žurnalistus dėstytojai atpažindavo dar iš Maironio gatvės. Į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą įstojo kursiokas, kuris sugebėjo iš Erikos Jennnings paimti interviu nemokėdamas angliškai, o bendrakursis jo dar, berods, antrame kurse vos nepadavė į teismą dėl šmeižto.

Į universitetus Lietuvoje stojama dėl įvairių priežasčių:

- dėl prestižo. Studijuoti kolegijoje ar buvusiose "proftechose" - ne lygis. Be to, ką pasakys tėvai kaimynams?

- dėl diplomo. Nesvarbu koks diplomas, svarbu liudijantis aukštąjį išsilavinimą, kitaip daug durų į įvairias darbovietes užsivers.

- siekiant išvengti privalomosios karinės tarnybos. Alternatyva - gauti oficialią pažymą, jog netinki KAMui dėl sveikatos. Kone kaip sovietmečiu...

- pastudentauti.

Taip ir gyvename - stojame į bele ką, svarbu, aukštąją, ir dėstome bele kaip, nes studentams studijų kokybė nė motais - vis tiek daugumai studijos yra reikiamybė: jie atkentės porą metelių, per sesijas greičiausiai sugebės nusirašyti, o diplominį sukompiliuos (juk net rimti ar jais apsimetantys akademikai plagijuoja kolegų darbus keldami kvalifikaciją). O jei nepavyks diplominio sukurpti pačiam, "pagooglinę" ras, kas gali.

Pagal studentų skaičių tūkstančiui gyventojų prieš trejus metus Lietuva pateko į daugiausia studentų turinčių Europos Sąjungos šalių penketuką. Žurnalistiką Klaipėdos universitete dėsto apie pernykščius lapus pasakojantis dėstytojas, Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinių ryšių prorektorius per metus gauna daugiau nei 255 tūkst. Lt atlyginimo, VU profesorius kas mėnesį daugiausia gali tikėtis 2800 Lt, o docentas - 1970 Lt, neatskaičius mokesčių.

Studijuojame, nes skubame gyventi, o dėstome iš kelių metų senumo užrašų, kadangi knygos brangios, o tobulinimuisi neretai trūksta laiko bei noro.

Dabar Lietuvoje visi kalba apie aukštojo mokslo reformą. Stojusiems prie šios reformos vairo nelengva, kadangi keisti reikia pernelyg daug ką: kelti aukštojo mokslo prestižą, atsisakyti naftalinu atsiduodančių dėstytojų ir kažkokiu antgamtišku būdu prisivilioti jaunesnius bei juos išlaikyti, išuiti nusirašinėjimo praktiką bei kyšininkavimą, sugriežtinti priėmimą į universitetus, didinti dėstytojų atlyginimus, užmegzti tampresnius ryšius su užsienio universitetais platesniam studentų ratui suteikiant galimybę bent kiek laiko pastudijuoti ne Lietuvoje, ir t.t. Padėk jiems, Dieve.

Grįšiu prie pradžioje paminėto klausimo. Studijuoti žurnalistiką man patiko. Per Mariaus Lukošiūno paskaitas (retas, bet intensyvias, sujauktas, berods, dėl darbo Briuselyje grafiko) pagrindinė auditorija Maironio gatvėje dusdavo nuo žmonių. Spausdavomės po tris prie suolo, o kai kurie tupėdavo ant palangių. Juk taip ir turėtų būti, tiesa? Liūdniausia kalbėti tuštiems suolams. Į Andriaus Vaišnio paskaitas lėkdavome paknopstomis, kadangi žinojome, jog jis šioks toks kirvis ir vėluojančiųjų nemėgsta. Iš Rūtos Grinevičiūtės tikėjomės išpešti receptą, kaip surinkti informaciją "Nuslėptajai Williams atėjimo istorijai" (veltui...). Su Ryčiu Juozapavičiumi kūrėme fikcines radijo laidas. Kažkam net gimė laidų ciklas pavadinimu "Pokalbiai prie žvakės". Skirmantas Valiulis pasakojo apie kiną, propagandą ir manipuliacijas, kartais - apie pornografiją.

Žurnalistikos instituto direktorius dr. doc. A. Vaišnys rengia instituto ir studijų reformą. Puiku! Jei pavyks studentus išlaikyti paskaitose bus įvykdyta "misija neįmanoma". Juk visi skuba tapti žurnalistais. Net realybės šou konkuruoja su Žurfaku.

Kaip neseniai pasakiau vienam amerikiečiui žurnalistui, Lietuvoje apskritai skubama gyventi. Universitetų durys veriamos vos išlipus iš mokyklos suolo, o per pirmąsias paskaitas kaip mokykloje dėstytojų merginos maldauja neskubėti pasakoti, nes sąsiuvinyje norima užrašyti kiekvieną žodį. Aštuoniolikmečiai tampa žurnalistais, politologais, vadybininkais.

Vakaruose baigus mokyklą įprasta pasiimti vadinamuosius "gap year". Pavyzdžiui, airiai per juos būtinai turi nukeliauti į Australiją. Arba keliems mėnesiams vykstama dirbti savanoriais į Aziją ar Afriką. Baigusieji bakalauro studijas dažnai keletą metų tiesiog pasiblaško - pakeliauja, padirba (ir nebūtinai pagal specialybę). Neretai į universitetą stojama jau baigiant išsimokėti paskolą už būstą, vaikams gerokai ūgtelėjus ir praradus viltį nudažyti visus žilius. Aukštojo mokslo diplomo siekiama tikslingai, išsiaškinus, ko norėtum siekti gyvenime, o ne dėl "popieriaus" ar masinės psichozės.

Štai kodėl kol kas nestudijuoju magistrantūroje - nes kol kas neapsisprendžiu, ką norėčiau studijuoti. Nesinori porą gyvenimo metų paaukoti "popieriui".

Be abejonės, graudu, kai Lietuvoje šis "popierius" vertinamas žymiai labiau nei žmogus. Galbūt dėl to moksleiviai priversti stoti į VU, VPU, VDU? Lietuvoje vienam profesinėje mokykloje besimokančiajam tenka daugiau nei 4 studijuojantieji aukštosiose mokyklose. Nepatenki į VU, mėgink VPU, jei ir čia nepasiseks, belskis į VDU arba neaikivaizdžiai studijuok Šiauliuose ar Klaipėdoje.

Tiesa, pasak DELFI, viena perspektyviausių specialybių šiais laikais - laidotuvių organizatoriai. Ir studijos tetrunka dvejus metus... Susimąsčiau - juk amžinas biznis.