Apie vyną be snobizmo. Kaip aš prekinausi Lietuvoje

Šiąnakt išnyks vėliavėlės. Teta Sigita buvo teisi: skaitliukų sindromas kaip gripas - ateina ir išeina.

Kadangi artėja Kalėdos (artėja artėja - mes jau ruošiamės parduotuvėje), tamsios naktys, šaltasis sezonas ir ilgi vakarai namuose ar pasisėdėjimai pas draugus, kuriais tuos žvarbius, darganotus ir niūrius mėnesius mėginame sutrumpinti, nutariau parašyti apie tai, kas yra neatsiejama bendravimo dalis ir ką atradau būdama Dubline. Vyną. Be snobizmo.

Prieš porą metų po savaitę trukusio bastymosi dviračiais per Žemaitijos kelius, šalikeles, laukus, miškus ir Orvidų sodybą (kurią aš siūlyčiau į Lietuvos stebuklų sąrašą) atsidūrėme Klaipėdoje ir, kadangi buvo sekmadienis, o sekmadienis - diena šventa, nukulniavome į Laisvųjų krikščionių bažnyčią. Ne todėl, kad jiems ypatingai pritarčiau - kaip visada būna kelionėse, išaiškėjo kai kurie gana veidmainiški niuansai, bet šįkart ne apie religiją.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.

Čierkutę paėmiau ir aš. Skirtingai nei Katalikų bažnyčioje, vadinamosiose netradicinėse bendruomenėse, tiesa, tradiciškumas šiuo atveju yra ganėtinai subjektyvus terminas, mat dauguma jų (sekmininkai, baptistai, anabaptistai, menonitai ir kiti, kurie Lietuvoje dažniausiai supuola į "sektantų" kategoriją, nors šaknimis siejasi su Reformacija), neretai Kristaus kraujas geriamas ne iš vienos taurės, o iš mažyčių čierkučių. Kiekvienam - po vieną. Regis, Katalikų bažnyčioje šventasis vino iki šiol prienamas tik Dievo vietininkui žemėje. Nors Kristus su mokiniais ne tik laužė duoną, bet ir gėrė vyną. Čia prasiveržia mano ironija kai kuriais religiniais klausimais, bet šįkart ne apie religiją. Apie ją rašau per šventes.

Taigi sekmadienis.
Bažnyčia.
Komunija.
Makt.

Nereikėjo net pernelyg skalauti gerklėje. "Kagoras", - tyliai pamąsčiau sau ir nugurgiau šventąjį skystį. Nemaišykite su pietvakarių Prancūzija, greičiausiai buvo vienas iš šitų.

Kai po pirmojo savo "vinavodačname magazyne" (kaip jį pavadino mano vienas pažįstamas iš Uzbekistano) praleisto pusmečio grįžau į Lietuvą, draugai mane egzaminavo: pastatydavo ant stalo penkis butelius (uždarytus) ir klausdavo, na kuris geriausias? Vėlgi po to pirmojo pusmečio nukulniavau į vieną išreklamuotą vyno parduotuvę prie Filharmonijos Vilniuje. Ten tyloje sėdėjo berniukas (nupirkite jam magelį!). Kai man paklausus apie, dabar nebepamenu, regis Australijos ar Naujosios Zelandijos vynus, kurių ten beveik nebuvo (šalia kaip visada lūžtančių Bordeaux ar Italijos lentynų),jis ėmė kažin ką sapalioti apie medalius, prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Tuomet atsiranda bendra kalba. Apie asortimentą, žmonių išprusimą, paklausą, kainas, etc. Neką aš tuomet išmaniau, ir dabar dar nesu nei Jancis Robinson, nei Andrew Jeffordas (jei norite vienos geros ir beprotiškai vizualiai gražios nesnobiškos knygos apie Prancūziją, prancūzus ir vyną, pirkite šitą), nei Ralphas Steadmanas (Lietuvoje greičiausiai net neįsivaizduojama, kad apie vyną galima kalbėti ir taip). O dėl fotografijos studijų, panašu, jog WSET Advanced egzamino apie vynus taip ir nelaikysiu, mat pritariu šefui - labiau apsimoka studijuoti kažką praktiškesnio.

Taigi šiemet grįžau į Lietuvą įvairiose degustacijose bei savo kamaraitėje ištuštinusi kiek daugiau butelių, apsilankiusi keliuose vynuogynuose, pakeliavusi po Prancūziją bei Italiją, paskaičiusi kiek daugiau knygų ir žurnalų. Vieną šeštadienio popietę užsukau į Sereikiškių pašonėje įsikūrusį "Vyno slėnį". Prieš tai skubom prasiėjusi per Akropolio "Maximos" alkoholio skyrių supratau, kad nieko gero nepešiu. Elementariausi Čilės vynai, beje, gamintojų-gigantų, kurių aš nemyliu, kainuoja tiek, kiek Dubline (pastabas žiūrėkite čia), jūros milžino "Castel" birzgalų, vos pora butelių iš Rioja regiono Ispanijoje... Žodžiu, liūdnas vaizdas.

Taigi nedrąsiai įžengiau į "Vyno slėnį". Nedrąsiai, nes nebuvo žmonių (nenuostabu, tereikia pažvelgti į kainas). Nedrąsiai, nes Vilniaus centre įsikūrusiose parduotuvėse pirkėjai gali būti apsauginių išprašyti, o apsupti kelių pardavėjų net išvadinti nepageidaujamais. Nedrąsiai, nes tokiose parduotuvėse vyną perka tik sulakuotais kuodais švyturiuojančios ir aukštakulniais kaukšinčios damutės ar jų vyrai su prabangiais odiniais diržais suveržtais autoritetais.

Tiesa, taip baisu nebuvo. Kiek už mane vyresnė mergina maloniai pasisiūlė padėti. Pasakiau, kad apsižvalgysiu. Po poros minučių žvalgymosi manęs paklausė, gal vis dėlto reikia padėti (ak tas lietuviškas uolumas...) Paklausiau, ar turi Albarino. Arba baltų itališkų vynų - Greco di Tufo ar ko iš Italijos šiaurės. Albarino tebuvo vienas butelys, ir tas 2004 m., o šis ispaniškas perliukas prašosi būti išgertas jaunystėje. Mergina man paaiškino, jog "pas ispanus liūdna su baltais vynais, jie nelabai juos eksportuoja". "Pievos", - pamaniau ir paprieštaravau, o čia, žiūrėk, ir prasitariau, jog pati dirbu su vynais.

Nejučiom žvilgtelėjau į lūžtančias nuo pasirinkimo Austrijos ir Vokietijos lentynas. Qualitätswein bestimmter, AnbaugebieteQualitätswein mit Prädikat, Trockenbeerenauslese. Ar kas bent supranta šiuos raktažodžius? Nepaisant to, kad kai kurie Vokietijos vynai turi šimtametę reputaciją, gali ramiai snausti rūsyje lygiai tokį pat laikotarpį ir visom kitom prasmėm yra legendariniai... Bet net tie mano minėti mylimi vyno rašytojai sako, kas gali leisti sau gurkšnoti tokį nektarą?!

Lūžo ne tik Austrijos ir Vokietijos lentynos. Kaip ir prieš pusantrų metų išrikiuota galinga Bordeaux gvardija. Vėl su žiburiu nesėkmingai ieškojau prieinamiausių kainos prasme ir puikia kokybe už išleidžiamus pinigėlius pasižyminčių Cotes du Rhone ir Minervois. Nekas ir Čilėje bei Argentijoje (nepaisant milžinų "Concha Y Toro", "Errazuriz" ar "Otra Vida", priklausančio tam pačiam "Concha Y Toro", šios Pietų Amerikos šalys gamina puikius vynus, atspindinčius kokybės ir kainos balansą - už 10 eurų nusipirksite žymiai geresnį Argentinos nei Bordeaux vyną). O apie Australijos, kurios vynų pardavimai Didžiojoje Britanijoje lenkia Prancūziją ir šiai rimtai kutena padus, lentyną nėra ką ir kalbėti... Keli gigantiški gamintojai (a la "Rosemount", "Peter Lehman", "Jacobs Creek") ir astronominės kainos. Juk Vakaruose Australijos vynas ir išpopuliarėjo dėl kainos prienamumo (tiesa, dėl to buvo prigaminta daug niekalo), bet nejau negalima suderėti su gamintojais, kad ir lietuviams nulašėtų šis tas įdomesnio?

Iš parduotuvės išėjau nešina dviem buteliais balto vyno - austrišku Gruner Veltliner bei Naujosios Zelandijos Sauvignon Blanc. Grubiai pasakius - du elementarūs gaivūs vasariški vynai. Paklojau 73 litus. Kai paskaičiuoji eurais (€21.16), normalu, bet kai pagalvoji apie lietuviškas algas, baisu... Išeitų maždaug 13 bokalų Švyturio "Balto"... Nenuostabu, kad Lietuvoje visi siurbia alų, mat vyną gurkšnoti teišgali turtingesni snobai. Juolab, panašu, jog prekeiviai vynu net nesistengia keisti šios tradicijos.

PS

Kai apie kainas burbtelėjau savo buvusiai direktorei Lietuvoje, ji net nemirktelėjo ir ironiškai pajuokavo: "Taigi vynas Lietuvoje yra prabangos prekė!" Deja, tenka pripažinti, taip. Kaip ir kvepalų ar batų parduotuvės Gedimino prospekte... O aš maniau - bendravimo dalis... Kaip muzika ar skanus pyragas.