Apie televiziją išeiviams ir išeivių televiziją

Prieš 27 metus, kai manęs dar nebuvo, o apie buvimą gal net nebuvo planuojama, kai U2 išleido debiutinį albumą "Boy" ir Bono su Edžu šoko kiek aktyviau nei dabar, o į amerikiečių namus su savo šou pasibeldė Oprah Winfrey, kai ši nuotrauka iš Ugandos laimėjo "World Press Photo" konkursą, o "kubikas rubikas" "Metų žaidimo" rinkimuose Vokietijoje buvo išrinktas geriausia dėlione, kai pasaulis atsisveikino su Alfredu Hitchcocku ir Johnu Lennonu, o žydruosiuose ekranuose sublizgo nauja žvaigždė CNN, poetas Sigitas Geda rinktinėje "Mėlynas autobusiukas" publikavo smagų eilėraštuką ir, greičiausiai, net neįtarė, jog jis,"Tele bim bam" dėka, taps kiek kultiniu.

Vakaras prie televizoriaus

Labai geras daiktas
Yra televizorius,
Vos tiktai nubudęs,
Aš galiu išvysti jus,
Pasaulio vaikai!

Anas nosį krapšto,
Nesimoko rašto,
Kitas – atsikėlęs
Vaikšto susivėlęs.

Labai geras daiktas
Yra toks žiūrėjimas,
Gėlių ir mėnulio,
Ir sniego regėjimas.

Viską viską, rodos,
Aš dabar matau,
Pasaulio knygą
Sėdžiu ir skaitau.

Bet nereik užmiršti,
Kad tikra gėlelė
Visai kitaip auga,
Kitaip žiedą kelia.

Daugiau nežiūrėsiu,
Pasaulį stebėsiu!
Nebent vakare,
Nebent vakare,
Kai gėlelės miega,
Kai apšviečia sniegą
Žvaigždelė žydra!

Eilėraštį, o ir CNN paminėjau sąmoningai, kadangi šįkart nutariau parašyti apie televiziją. Išeivių televiziją. Televiziją išeiviams. Abi. O tiksliau - dinozaurų televiziją, mat tiek vienas, tiek kitas projektas XXI a. kontekste - technologijų, globalizacijos, "You Tube" ir "Current TV" -, pripažinkime, atrodo kiek atgyvenusiai.

O liūdniausia, kad ir vėl trumparegiška Lietuvos Vyriausybė susifrustravo ir nutarė "demokratiškai" paremti abu projektus: "TV Lituanica" iš valstybės biudžeto numatyta skirti pusė, o "LTV World" - visas milijonas litų. Ir nors televizijos kritikas bei šarmingas dėstytojas Žygintas Pečiulis neseniai taikliai pastebėjo, jog "už milijoną litų nei sukursi televizijos, nei įvykdysi valstybės politiką", milijonas litų už senų programų retransliavimą (regis, būtent tokia bus "LTV World" koncepcija) greičiausiai nėra geriausia investicija.

Bet tai ne pirmas kartas, kai mokytojų, medicinos seserų, dėstytojų, santechnikų, žurnalistų ir taksitų į Lietuvos biudžetą sumokami mokesčiai vėliau išmokami abejotiniems recipientams ar projektams.

Lietuvos krepšinio rinktinei, iš Ispanijos atvežusiai bronzą, - milijonas litų. Vargu, ar tas Šarui, Javtokui bei kitiems komandos nariams padalinas milijonas pakeis jų gyvenimą. Kita vertus, galbūt net pigiau nei už milijoną būtų galima pastatyti krepšinio centrą, kuriame būtų ugdomi būsimi Šarai? Ne sostinėje!

Lietuvai "Eurovizijoje" atstovavusiai "4Fun" - 100 tūkst. litų (prieš konkursą). Kuriai nors provincijos mokyklai, kurioje yra keletas gabių mokinių, būtų galima nupirkti pianiną, kad vaikai ateityje sukurtų kažką geresnio nei "4Fun".

Krepšinio klubui "Lietuvos rytas" - 300 tūkst. litų. Žr. į pastabą prie Lietuvos krepšinio rinktinės.

Artojų varžyboms surengti – paruošti laukus, tam tikrai įrangai įsigyti, dalyviams maitinti, reklamai ir kitiems darbams – per kelis metus iš biudžeto skirta apie 2 mln. litų. Nors internete atradau, jog viso išleista 20 mln. litų, taip ir nesupratau, kas ir kam juos skyrė. Tiesą sakant, kadangi varžybos - artojų, galėtų patys atsivežti savo produkcijos ir pavaišinti kitus, o nakvynė svirne neturėtų kainuoti brangiai. Būtų artojų išlikimo varžybos. Greičiausiai lietuviams tuomet geriau pasisektų.

Dar galima pastebėti, jog, tarkim, į Valdovų rūmus pinigai iš valstybės biudžeto lyg iš gausybės rago byra kaip į rėtį: 2005 – 2007 m. eksponatams įsigyti išleista 9 mln. litų, o neseniai Vyriausybė pritarė, jog tam papildomai būtų skirta dar 3,5 mln. litų. Ir pamatysite - reikės dar, bet nepaisant milijoninių investicijų vis tiek nesugebėsime konkuruoti su geriausiais pasaulio muziejais. Gal tuomet reiktų kurti naujas muziejaus koncepcijas? Kad ir tas pats Grūto parkas tapo puikiu pavydžiu, kaip ne sostinėje, girių glūdumoje įkurta blizgančiu stiklu neapjuosta erdvė per gana trumpą laikotarpį gali tapti edukaciją ir pramogą apjungiančiu turistų traukos centru.

Bet grįškime prie išeivių televizijos ir televizijos išeiviams. Apmaudu, kad Lietuva vis dar vadovaujasi "Naujųjų Vasiukų" modeliu: jei vandens parkas, tai iškartu du (abu nepigūs), jei realybės šou su šokiais, tai vėlgi dvi (mano mama tuo labai patenkinta), jei televizija išeiviams, tai dvi.

„LTV World“ televizijos programą sudarys LTV ir LTV2 televizijų autorinės bei archyvinės laidos bei produkcija, kurią LTV turi teisę transliuoti į kitas šalis. Kad JAV gyvenantys išeiviai matytų vietinių laidų, ketinama pirkti ir Čikagos lietuvių televizijos programų. Amerikos lietuviai, anot Ž. Pečiulio, norėtų "žiūrėti visokius savo vakarėlius, baliukus ir mišias" ir piduria, jog "tai nėra smerktinas noras, bet aš iš karto įsivaizduoju tokio tipo televizijos provincialumą."

Mielas dėstytojau, lyg Lietuvos televizijos (ir ta pati LTV) nebūtų provincialios... Be abejo, LTV svaigdama orientuojasi būti Lietuvos BBC, lyg pamiršdama, jog tą pačią BBC krečia tapatumo krizė. Britų spauda pažymi, jog 26 tūkst. darbuotojų (dabar jau 23 tūkst.) turinti imperija su 4 mlrd. svarų sterlingų biudžetu ir milijoniniais atlyginimais jos žvaigždėms nebėra nei british, nei broadcasting, neišvengiama apmaudžių liapsusų, o maždaug apie 46 tūkst. svarų kasdien išleidžiami taksi (viso - 17 mln. svarų per metus).

Anot Ž. Pečiulio, lietuviška televizija gali būti kuriama tik Lietuvoje, nes čia susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos. Kai rugsėjį viešėjau Lietuvoje, iš dalies dėl laiko trūkumo vis nepavykdavo įsijungti spalvotos dėžutės tėvų bute Justiniškėse. Draugai ir buvę kolegos sakė, kad nė neverta. LNK keletą metų dirbęs bičiulis išėjo iš Laisvo ir Nepriklausomo kanalo. Mat nebenorėjo daryti popso. Vis dėlto keletą kartų įsijungiau. Pamačiau Gražiną Sviderskytę ir pamaniau - antrąkart į tą pačią balą jai nereikėjo bristi. Pažiūrėjau keletą reportažų žiniose. Kuomet reikia pasakyti ką kvailo, tebekalbinama Birutė Vėsaitė, o Seimo Sveikatos reikalų komiteto vadovas Antanas Matulas, kalbėdams apie lyties keitimo operacijas, išsireiškė tokiais žodžiais, kurių prieš televizijos kameras išsilavinęs politikas neturėtų vartoti (net jei turi nepalankią nuomonę minėtu klausimu). Taip ir nesupratau, ką spalvotoje dėžutėje veikia LTV "Šokių dešimtuko" vedėja Laura Imbrasienė. Geriau, kaip pati teigia ketinanti, liptų ant burlentės. Spėjau pamatyti ir išPRintą LTV laidą "Emigrantai" ir stebėjausi, kaip gana neblogu metu gerą pusvalandį galima ištisai tuo pačiu kampu rodyti dvi šnekančias galvas (kalbinta Norvegijoje gyvenanti lietuvių pora). Žurfake Skirmantui Valiuliui per valandą susukdavome žymiai vizualiai patrauklesnes medžiagas. Jei jau vykstama į Norvegiją, tai nepatingėkite ne tik per mašinos langą pafilmuoti fiordus, bet ir pakalbinti norvegus, pasivaikščioti su kamera, išnaudoti natūralią šviesą ir kiek paklupčioti ieškant vizualiai įtaigesnio kampo. Taigi nors apgraibom ir nelabai nuosekliai bei ištvermingai, bet ieškojau Ž. Pečiulio minėtos "susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos", tačiau... neradau. Žinoma, gal ne ten ieškojau.

Savo kamaraitėje Dubline neturiu "lėkštės". Tiesą sakant, net televizoriaus neturiu. Sutaupau daug laiko, nors, prisipažinsiu, jog internetas turi net geresnį potencialą jį praryti. LRT laidų negaliu pažiūrėti, nes mano kompiuteris jų nerodo: the page “LRT Archyvas” has content of MIME type “application/x-mplayer2”, but you don’t have a plug-in installed for this MIME type. Bandžiau instaliuoti, bet nepavyko, o tada nutariau - mat tą LRT bala. Kita vertus, būtų neblogai, jei naudotų keletą formatų. Kokia laida man, kaip išeivei, būtų įdomi? "Amžininkai" (niekada nemačiau, tik tikiuosi, kad, jei pasakoja pats Rimas Bružas, tai ne įgrisusiu "Lietuvos ryto televizijos" tonu) ir Leonido Donskio "Be pykčio" - pažiūrėčiau kartkartėmis solidarizuodamasi su jo idėjomis ir dėl asmeninių simpatijų. Kitą informaciją (ir vaizdinę) galima susirinkti iš Lietuvos naujienų portalų. O jei gyvenčiau Amerikoje, tai turbūt mieliau pažiūrėčiau vietinius vakarėlius ir baliukus, o ne "Panoramą", su vis tų pačių politikų nusišnekėjimais. Bet tik kartais, tikrai ne kasdien.

Manau, kad Lietuvai ir lietuviams nereikia nei televizijos išeiviams, nei išeivių televizijos. Kai buvo paskelbta apie tokius planus, naiviai tikėjausi, jog projektas bus kiek modernesnis ir panašesnis į "Current TV", kur televiziją drauge kurtų visi išvažiavusieji. Būtų minimalūs techniniai normatyvai. Galimybė publikuoti skirtingo tematinio turinio medžiagas. Galbūt net ir tekstus. Nuotraukų "slide show". Kažkas gyvenantis Niujorke galėtų išgerti arbatos su Jonu Meku ir pašnekesį nufilmuoti, o Londone gal kas pakalbintų ir nufilmuotų "Joana and the Wolf". Arba tiesiog paruoštų reportažą apie Niuroką ar Londoną.

Neabejoju, jog atsirastų daug įdomių ir iki šiol nematytų lietuvių veidų, kurių dar nematėme lietuviškuose gyvenimo būdo žurnaluose, nes jiems tokios laidos neįdomios, pernelyg orientuotos į "elitą", į kurį jie niekuomet nepretendavo.

Tiesą sakant, neabejoju, jog pingant technikai daug kas tokius reportažus/pokalbius/dienoraščius kurtų ir montuotų nemokamai. Nereiktų nei milijono, nei pusės. Oponuojant Ž. Pečiuliui pasakyčiau, jog šiandien po pasaulį išsibarstę lietuviai nėra vien tautiniais rūbais bei klumpėmis pasidabinę juostas audžiantys ir suvalkiečių tarme porinantys žilagalviai, vakarais rymojantys prie žydrųjų ekranų, tikėdamiesi ten pamatyti save ar prof. V. Landsbergį. Jei atsirastų žmonių, nebijančių planuoti už spalvotos dėžutės ribų ir nesigviešiančių biudžeto pinigų bei šlovės, su Ž. Pečiuliu dar būtų galima pasiginčyti, kur susitelkusios kūrybinės ir intelektualiosios jėgos.

Bėda ta, kad mes, lietuviai, patologiškai esame linkę politizuoti elementarius klausimus. Pažiūrėkite, kas vyksta su lietuvių bendruomenėmis užsienyje - vis riejamasi dėl to milijono ar pusės. Subinlaižiaujama jei ne Artūrui Zuokui, tai Kazimirai Prunskienei ar kitiems. Lyg gyvenimus kurtų politikai. Jei mažiau apie juos mąstytume, jie taip nesusireikšmintų ir galbūt pagaliau dirbtų.

Mes kuriame savo gyvenimus patys. Išeivių televizija/televizija išeiviams galėjo tapti dinamišku pasaulio lietuvius ir jų kūrybines galias suvienijančiu projektu, atspindinčiu gyvenimą užsienyje. O dabar turime dvi televizijas be tapatybės ir su miglota misija.