2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai ir ką daryti Lietuvoje už 30 tūkst. litų

"O sako, kad iš Vilniaus niekas nebeemigruoja," - nusistebėjo trečiadienį vienas Dubline gyvenantis žemaitis, kuomet pasakiau, jog į Airiją atvykau iš Lietuvos sostinės.

Prieš porą savaičių iš Vilniuje besidarbuojančio IT specialisto gavau elektroninį laišką.

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai? Kiek teko pačiam surasti informacijos, 2500 artėja link vidurkio (bent jau tikslinėje srityje). Ką realiai galima nuveikti su tokia suma Dubline? T.y. ar užtenka pragyvenimui, ir koks tas gyvenimas galėtų būt už tokią sumą? Turbūt, kokią pusę suėstų būsto nuoma? Tiesiog netyčia ikliuvo vienas darbo skelbimas (vienam is lietuviškų resursų), kur siūlo darbą Dubline ir siūlo tokią sumą, tai smalsumas liepė ir tau parašyt, patikslinti, kiek (ne)patrauklus toks pasiūlymas.

Nupasakojau apie išlaidas (faršas - kaip ir Lietuvoje, degtinė - brangiau, o skrydžiai į Europą - pigiau) ir atsakymą apibendrinau pasakydama, jog jei emigruoja dėl pinigų, išvykti verta, jei yra galimybė eurais užsidirbti bent tiek, kiek Lietuvoje gauna litais.

Tik pastaruoju metu susimąsčiau. O kiek Lietuvoje gaunama litais?

Liutauras ne per seniausiai mąstė, kaip pasirinkti darbą ir nenusipiginti. Lietuvos darbo biržoje dizainere dirbusi draugė šį rudenį kas mėnesį užsidirbdavo apie 1200 litų.

Sakoma, jog po trejų metų mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 3215 litų - ir tai vis tiek būtų mažiau, nei ką jie gautų šiandien dirbdami už minimumą Airijoje.

Atlyginimai Lietuvoje, atskaičiavus mokesčius, nuo 2003 m. išaugo pusantro karto – nuo 873 litų per mėnesį iki 1369 litų, tačiau profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.

Berods pavasarį, kuomet daugelio emigrantų protus ėmė drumsti iš Lietuvos parsklidęs aidas apie ten lyg ant mielių kylančius atlyginimus (ir žinau bent keletą, kurie ant bangos patraukė namo), ėmėme kalbėtis, už kiek p a r s i d u o t u m e. Viena draugė pasakė, jog sutiktų dirbti už pusantro tūkstančio litų, bet padirbusi prašytų didesnio atlyginimo. Tik rudenį atvykusį į Lietuvą ji išsiaiškino, kad pienas nebekainuoja litą... Apie kavą Gedimino prospekte už 5.90 Lt jau rašiau.

Kadangi netrukus stukstels dar vieni nauji metai, kuriu rezoliucijas, reziumuoju 2007-uosius ir planuoju naujus Žiurkės metus, per kuriuos, anot pernelyg pozityviai saldaus DELFI horoskopo, megsiu ryšius ir galėsiu išreikšti savo idėjas, o meilė gyvenimui pakylės mane nuo žemės ir pavers populiaria profesiniame gyvenime. Horoskopais niekuomet itin netikėjau.

Tiesiog kartais pamąstau, jei netrukus grįžčiau į Lietuvą, kiek reiktų suderėti. Sako, Briuseliui kažką verčianti mergina per mėnesį uždirba 30 000 litų. Čia žinios iš labai patikimų šaltinių. Nebent gerais draugais buvę kursiokai meluoja vienams kitam. Kita vertus, žinia, esame tauta, linkusi kurti panegiriškas butaforijas.

Ką aš daryčiau Lietuvoje už tokius pinigus? Kaip lašiša maudyčiausi "Billecart-Salmon" vonioje - ryte ir vakare, pusryčiams valgyčiau auksinės vištos dedamus auksinius kiaušinius, atrasčiau, kur kava Vilniuje kainuoja bent 20 litų, o elito vakarėliuose tinklinėmis pėdkelnėmis apsitempusi blauzdas demonstruočiau garsaus Lietuvos dizainerio suknelę.

Išties neįsivaizduoju, ką Lietuvoje daryčiau už tokius pinigus. Kai pasakiau apie tai čia esantiems draugams, likau nelabai suprasta - mane tikino, kad visuomet atsiranda būdų pinigams išleisti. Na, gal nebent galėčiau gailėtis, jog su tokiu atlyginimu gyvenu Lietuvoje, o, tarkim, ne Niujorke.

30 000 litų man tikrai nereiktų. Atlyginimo turi pakakti išsimokėti paskoloms, geram vynui, sveikam maistui, knygoms, muzikai, kinui, kelionėms ir pomėgiams. Pasiklydau laiko mašinoje - už kiek reiktų parsiduoti Lietuvoje, kad tam užtektų? Kiek užtektų jums? Tarkim, mano mamos išankstinė pesija yra apie 400 litų. Bet žada, kad pensijos kils...

Jau beveik Kalėdos

Stovėdama eilėje "Body Shop" nugirdau vadybininkės nurodymą visoms dirbančioms merginoms: "Daugiau dovanų nebevyniojame, kaspinų nebeliko, krepšelių nebėra taipogi." Mes irgi pritrūkome dėžių, viską, ką buvome supakavę, jau pardavėme. In vino veritas. Liko viena darbo diena - šiandien, o tada prasidės ilgas letargo laikotarpis, kuomet darbe vėl galėsiu skaitinėti ir rašinėti.

Lenkiško maisto parduotuvėje (tiesa, ten neapsieinama ir be lietuviškų "Zigmo" silkių bei latviškų "Laimos" šokoladų) šiandien kažkas mėsoms ir saldumynams išleido 170 eurų, sakė ten dirbanti draugė. Pernai prieš Kūčias, kurios čia tiesiog yra arba paskutinė diena apsipirkti Kalėdų stalui, arba eilinis darbadienis, netoli namų esančioje ekologiškoje mėsinėje 6 val. vakaro kalakutų laukiančių pirkėjų eilė buvo nusidriekusi į lauką, kur kažkas dainavo Kalėdų dainas, kažkas prekiavo kava, o dar kažkas rinko pinigus labdarai. Sesė kalakutą jau turi, jis jau įtrintas česnaku, majonezu ir panardintas į marinatą. Bus labai skanus - žinau.

Antradienį Dublinas numirs, tik gaus bažnyčių varpai. Užsidarys parduotuvės, nevažiuos visuomeninis transportas, o ir taksi pasigauti nebus lengva. Tokį rytą privalu atsibusti greta brangių žmonių, kad turėtum ką apkabinti ir pasveikinti su šventėmis. Jei netikite jų religine prasme, tiesiog padėkokite šalia esantiems, kad jie yra. Šeimos nariams, draugams. Nusišypsoskite sau veidrodyje. Išsiųskite sms kažkam, su kuo jau seniai nebebendraujate. Padarykite kažką, ko iki šiol nedarėte. Gyvenkite.

Čia trumpas palinkėjimas, kiek kuriantis nuotaiką, kurios mūsų kasdienybėje turėtų būti daugiau. Gražių visiems švenčių.

Prieškalėdinės depresijos apraiškos

Turėjo būti prieškalėdinis pasisėdėjimas su trim gerais draugais. Pirma ėjome klausytis džiazo, kuris, pasirodo, buvo eksperimentinis, net labai (tiesa, violončelistė instrumentą kamavo įspūdingai), o tada patraukėme į indus. Buvo skanu, bet pernai arčiau namų esančiuose buvo skaniau. Tik Hugelio "Gewurztraminerį" pasigardžiuodami greitai susiurbčiojome. Prieš mėnesį į Dubliną atvykusiai draugei pasiūliau skelti tostą ir ji pasakė besivilianti, jog Kalėdas Dubline su mumis sutinka pirmą ir paskutinįkart. Kaip mazgote per veidą. Po to lyg Paleckis turėjo aiškintis, ką turėjo omeny - jog kitas Kalėdas galbūt sutiksime Lietuvoje. Mes visi trys ėmėme vienas per kitą aiškinti, jog į Lietuvą dar nenorime. Tuomet tosto autorė pasakė, kad Airija yra graži šalis, bet pakeliauti, o gyvendama čia jaučiasi svetima. Šešis metus čia gyvenanti draugė pastebėjo, kad ji vis dar irgi jaučiasi svetima, bet dėl to nereikia daryti nereikalingų išvadų. Sėdėjau ir nežinojau, kaip reaguoti - keikti ka tik čia atvykusioje draugėje įsišaknijusį lietuvizmą, kuris neretai ir interneto komentaruose pasireiškia ka tik "atemigravusių" lietuvaičių kritiškais pastebėjimais apie Airiją (dažniausiai gimusiais iš nenutrūkstančios rutinos darbas-namai-lova-darbas) ar pulti gelbėti ir savanoriauti vežti, rodyti, pasakoti, nors pernelyg didelio suinteresuotumo nepastebiu. Tuomet pokalbis pakrypo kita linkme ir į kitos draugės pastabą neišlaikiusi atsakiau replika, o ji vidury restorano puolė į ašaras.

Merry Christmas, vienu žodžiu.

Bepročių karavanas, linguojantis į įsivaizduojamąją laimės oazę tos Kalėdos ir tiek. Juda kaip tie trys karaliai nešini maišais, dovanomis, lauktuvių kupinais krepšiais. Vaikams - nauji "Nintendo" žaidimai. Kiekvienoms Kalėdoms - vis po naują (aš vaikystėje gaudavau knygų). Mamoms - vazos, papuošalai, paveikslai. Tėvams - viskio buteliai, vyno dėžės. Sūnums - "savaitėlė" apatinių ir kojinių. Dukroms - "Body Shop" rinkiniai.

Pirk du, trečią gauk nemokamai, o per po Kalėdų prasidedančius išpardavimus įsigyk pusvelčiui.

Manęs parduotuvėje prašo nuolaidų. Prašo deals, nors visi žino, jog tėra 10 proc. nuolaida, jei perki 6-12 butelių ir 20 proc., jei perki dėžę ir daugiau. O jie nori buy 2 get 1 free. 2 for 20. 3 for 30. Reikalauja prekybos centrų marketingo. Kurgi ne - pirk šešias dėžes vyno ir gauk blow job.

Dovanomis visi įprasmina savo santykius. Užtvirtina draugystes ir partnerystes. Lyg staiga būtų sprogusi dosnumo bomba. Kalėdos tėra tos bombos sukeliamas atominis grybas. Išsisklaido ore ir susimąstai - o kas tos Kalėdos ir kam? Lentynoje sudėlioji dovanas, kad nuo jų vėliau kartkartėmis nuvalytum dulkes, kai kurias grąžini į parduotuves - vietoje šampano pasiimi porą burtelių vyno, vietoje viskio - butelį šampano. Suvirškini kalakutą, atsigauni nuo pagirių ir vėl gyveni. Iki kitų Kalėdų. Gal žinote vietą, kur jų nešvenčia?

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

FR 112 Dublin - London LGW

Latte su sojos pienu uz 4, internetas be lietuvisku simboliu uz 6/val. Skrydis su mokesciais i abu galus uz 30, taksi iki oro uosto - uz 28. Tokiu metu - apie 6 val. ryto - as paprastai esu kazkur liuliunu karalysteje, o siryt issiruosiau i Londona porai dienu. Sklandau Coco "Mademoiselle" debesyje. Skanu.

Parduotuveje - biziakas, o man pora dienu dzin. Sefas gali atidirbineti uz visus raugejimus i veida (slykstus iprotis, visuomet be atsiprasymo), ilgus pasisedejimus tulike niekaip nepasiekiant sluotikes nusveisti ka palikai (dar slykstesnis iprotis) ir besikartojanti uzmarsuma. Itariu, kad jis pucia ar dar bala zino ka daro, bet nesuskaiciuojamos ir visuomet po visa parduotuve kaip domino isdeliojamos "Red Bull" skardines tikrai ne i nauda jo virskinimui. Kaip bebutu, iki treciadienio manes nebus, taigi abu galime pailseti nuo vienas kito.

Londone esu buvus, regis, keturiskart - pora is ju tebuvo blaskymaisi apie Viktorijos stoti ieskant autobuso i Dublina ir trumpam nupedinant paziureti, ar Big Benas dar tebestovi vietoje. Ziuresime, kaip bus sikart. Londonas visuomet atrodydavo (ypac po Dublino) didelis, o gyvenimo UK sistema kiek painesne nei Airijoje. Sitoje juros puseje is dalies - kaip pas babyte kaime - viskas sava, maza. Ziuresime, kaip anoje.

Kalėdinis daiktizmas

Dar tik gruodžio 5-oji, o jau trys žmonės man palinkėjo linksmų Kalėdų. Giminaitės bendradarbė, vis užsimenanti, jog nuolat trūksta pingų, pasiėmė iš banko 3 500 eurų paskolą kalėdinėms dovanoms. Kitus metus ji gyvens dėl Kalėdų - kad grąžintų paskolą.

"Jos išvyko 7.00 autobusu. 12.30 susitikome pavalgyti. Jos švytėdamos traukė iš paskos gigantiškus lagaminus ant ratukų, prikimštus "Tommy Hilfiger" megztinių ir "Nike" sportbačių. Ten ir devyni "Seiko" laikrodžiai bei varlės formos "iPod" kolonėlė. Kelionė suplanuota iki smulkmenų. Vienos moters anūkas nori "Timberland" batų. Sąraše - ir "Gap", "Guess", "Old Navy". Virš alubario esantis butas rezervuotas dar pernai per Kalėdas, vos 360 eurų tekainavę bilietai nupirkti sausį."

Pamanytum, jog rašo apie lietuvius. Prisiminiau pirmąją kelionę į Airiją prieš keletą metų, kuomet sesė pasakė, jog didžiausi "seilai" prasideda gruodžio 27 d., maždaug 6 val. ryto. Netikėjau, bet parduotuvėse atsidūrusios apie 8 val. jau tirpome minioje pirkėjų, graibstančių viską su etikete "sale". Nemaža tų pirkėjų dalis kalbėjo rusiškai ir lietuviškai (tąkart nusipirkta liemenė man jau per didelė - sumažėjau keliais dydžiais ir atidaviau draugei).

Cituojama ištrauka - iš praėjusio šeštadienio "The Irish Times" priedo "Weekend Review", kur Kathy Sheridan rašo apie į Niujorką apsiprekinti vykstančius airius. Šiemet nuo spalio iki gruodžio maždaug 170 000 airių turėtų kirsti Atlantą ir JAV parduotuvėse palikti apie 170 mln. dolerių. Įvairios oro linijos visą mėnesį vis paskelbia bilietų išpardavimus. Skrydžiai į Niujorką prasideda maždaug nuo 150 eurų. Airiams lengviau nei mums, lietuviams, kirsti JAV sieną, nors grįžtant visada gali tekti bendrauti su vietiniais muitininkais ir įtikinėti, jog krūvos lagaminuose suspaustų gėrybių tėra tavo jau seniai užgyventas turtelis, o ne anapus Atlanto gerokai pigiau įsigytos gėrybės, už kurias reiktų sumokėti mokesčius.

Kai kurie Užatlantėje apsiperka ne tik Kalėdoms, bet ir gimtadieniams - ten beveik viskas kainuoja pigiau nei Europoje. Nenuostabu, jog amerikiečiai vis kaltinami vartotojiškumu.

Remiantis "Deloitte" apklausa, šiemet kiekviena airių šeimyna Kalėdoms vidutiniškai turėtų išleisti 1,431 dolerį - daugiau nei kas kitas Europoje. Palyginimui:

Didžiojoje Britanijoje - 1,007
Nyderlanduose - 411
Vokietijoje - 420
Prancūzijoje - 556

Airiai 720 ketina išleisti dovanoms, 431 - maistui, 279 - įvairiems pasibuvimams su kolegomis, draugais ir pažįstamiems, t.y. "socialisingui" (gal kas žino gerą šio žodžio atitikmenį lietuviškai?).

Praėjusį šeštadienį greitai prasibėgusi per parduotuves, kuomet ieškojau palto, suvokiau, jog susirgti "daiktizmu" šiuo metų laiku ypatingai lengva. Parduotuvėse - masės gražių daiktų už labai geras kainas, nors ir didesnes nei Niujorke. Rūbai, knygos, kompaktinės plokštelės, kosmetika... Daiktai, kurių norisi, bet nereikia. Pernai, anot mano sesės, geriausia dovana, kurią panelės galėjo padovanoti savo išrinktiesiems, buvo nauji žaidimukai ir "PlayStation". Ir mano parduotuvėje ritasi Kalėdų panikos bangos - žmonės jau perkasi vynus šventinei vakarienei, nemažai didelių kompanijų jau apsirūpino dovanomis savo darbuotojams. Nemaža dalis pirkėjų, vis ieškodami žinomų vardų, dovanų perka bele kokį vyną, dažnai porą butelių. Geriau pirktų vieną, bet gerą...

Su svainio seserimi sutarėme, jog šiemet suaugusieji dovanų negaus - tik vaikai. Man toks planas labai tinka - vis tiek sesė mano jai pernai padovanoto "fondue" dar nėkart nenaudojo. Bėda tik, kad vaikams "Haufo pasakų" Kalėdoms nepakanka - jie nori "gadgetų", žaidimukų, o kartais ir apie kompiuterius pasvaičioja. Špygutės taukuotos. Boikotuoju daiktizmą.

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...

Laiškas, įkvepiantis bloginti

Tie, kas rašo blogus, greičiausiai pamena pirmuosius kartus, kai į virtualią erdvę paleido savo žvirblius ir širdis suspurdėjo atvėrus savo langą į pasaulį. Vis "klikinome" negalėdami atsigėrėti. Čia pirmoji džiaugsmo pakopa. Po to vis laukėme su spurdančia širdimi, kada skaitytojai ims komentuoti, ir suprasime ne rašą į tuščią erdvę, o turį skaitytoją. Kai komentaruose pagaliau užsimezga dialogas su skaitytojais, džiaugsmas įgauna pagreitį. Vadinasi kažkam ne tik įdomu skaityti, bet ir negaila laiko pabūti ir padiskutuoti, viešai pakontempliuoti. Unikalūs vartotojai tampa virtualiais bičiuliais. O kai sulauki tokių laiškų kaip šis, kuris į mano gmailą nutūpė savaitgalį, suvoki, kad bloginti vis dėlto yra labai gera.

Sveika,Linute,

Pries gera savaite klaidziojau, kaip visada is neturejimo ka veikti SVETUR, po kazkoki tai www.guardian.co.uk/arts/ ir ziurinejau foto......netiketai "uzkliuvau" uz lietuviskos pavardes.... t.y.TAVO..

Nuotrauka buvo pavadinimu "Puente de la Barqueta | Seville'.....oho....galvoju,idomu !

Perskaiciau Tavo ir kitu tetu ir dedziu "Blogus".

Dekui TAU, Linute, kad <...> bandai palaikyti dialoga su 3 milijonais MUSU, esanciu visose "balos" pusese savajame http://emigracija-etc.blogspot.com/.

Viskas,nusprendziau,kad nebegaisiu laiko www.lrytas.lt, tokius straipsnius,kaip "Garsenybių automobiliai atspindi būdo bruožus" ar panasius...beskaitydama...

Maloniai paganiau aki po www.fotomanai.lt.

Trumpai...as esu dar viena teta, gyvenanti CIA (netoli Liverpulio) IR DABAR (2007-11-24), t.y. SVETUR....

Ačiū, teta Alda, už laišką.

Nebešalta: šildo "Yamazaki 10 YO"

Nebešalta :) Apsipirkome šiandien.


© aš
Esu kartą ragavusi japonišką viskį, taipogi buvo "Suntory", bet nebepamenu, kuris.

Suderėjome kelių eurų nuolaidžikę, dovanų gavau "Bowmore" stiklą. Gurkšnoju. Paskaitinėjau ką apie jį mąsto vyrai . Labiau pirtariu Davidui Broomui, kurio nuomonę labai gerbiu - nerealus stipriųjų gėrimų (romo, viskio, džino) žinovas, be snobizmo rašantis labai lengva ranka. Jei trumpai, tai "Yamazaki 10 YO" - kaip vainiliniai ledai :) Nors rašo, kad labai tinka vasarai, aš sakau, kad subalansuotas ir žiemai.

PS po akimirkos tikrai pajutau mėtas!

Grįžta mokslininkai. Trumpam. Ar gerai?

Praėjusią savaitę ėmiausi susilaikymo. Pasižadėjau sau visą savaitę neatsidaryti DELFI. :) Pamėginkite patys. Na, Lietuvoje esantiems siūlau išlygą - pakaks poros dienų. Egzaminą išlaikiau gana sėkmingai, skaitinėjau kas vyksta pasaulyje. O šiandien DELFI atsidariau vėl ir pamačiau, kad kai kurie dalykai gyvenime nesikeičia.

37 užsienyje dirbantys lietuvių mokslininkai gavo finansavimą iš Europos Sąjungos remiamo projekto „Protų susigrąžinimo programos parengimas ir įgyvendinimas“, pagal kurį trumpalaikių vizitų į Lietuvą metu jie vykdys tiriamąją, mokslinę bei pedagoginę veiklą socialinių mokslų, technologijų, fizinių, biomedicinos bei humanitarinių mokslų srityse. Konkurso projektams įgyvendinti iš viso skirta 333 000 litų. Tik trys paraiškos nebuvo patenkintos.

Paskaičiau komentarus. Atvažiuos kavos pagerti. Ką ten - net kavai neužteks. Geriau atidirbtų Lietuvai už dyką - juk čia gavo išsilavinimą. Geriau būtų pirkę aparatūros (perka, tik, kiek kitokios). Atvažiuos susitaisyti dantų. Verčiau būtų kvietęsi užsieniečius (bet juk projektas - "Sugrįžimai"!). Verčiau siųstų mokslininkus iš Lietuvos pasitobulinti užsienyje (kodėl patys mokslinikai neieško būdų pasistažuoti? - vis sukramtytą bulką į burną kišti...). Ir t.t. ir pan.

Gal kai kurie supras, jog visam laikui grįžti dirbti į Lietuvą neapsimoka - ypač po vakarietiškų atlyginimų ir tenykščių žmonių mentaliteto. Gal kai kurie sumąstys kažką kurti gimtojoje šalyje. Nustebau dėl dviejų dalykų:

* Paremti 37 projektai iš 40. Greičiausiai pinigų būtų atsiradę ir didesniam skaičiui projektų. Iš čia kyla antras nustebimas.

* Nejau tikrai iš pusės milijono emigravusiųjų tėra 40 mokslininkų, kurie norėtų kažką veikti Lietuvoje? Ar vėl informacija apie paraiškas nusėdo šuliniuose?

Aš - ne mokslininkė, bet idėja džiaugiuosi. Nors ir nedrąsus, bet vis dėlto bandymas pademonstruoti, jog Lietuvai vis dėlto brangu tai, ką ji turi brangiausio, - žmonės (ar čia aš naivuolė - galbūt išties tėra plaunami pinigai - kaip visada...).

Reiktų kurti panašius projektus ir kultūrininkams. Prisimesčiau ir sudalyvaučiau... Pinigų tikrai neplaučiau. Praplaučiau smegenis - nes jie Lietuvoje labiausiai apsinešę. Šaligatvius šveičiame geriau nei daug kur Vakaruose.

Variantai, ką daryti, kai šalta

Šalta. Taip šalta, kad einant gatve net speneliai susitraukia (dabar, kai "googlinsite" spenelius, papulsite čia, papų istorija skaitomumui labai padėjo - po "emigracijos" populiariausias raktinis žodis, atvedantis į mano blogą, yra "papai", - sakau, kad reikia blogo apie seksą). Vis dėlto tikrai šalta. Ir nors Vilniuje perpus šalčiau nei čia, ir girdėjau, kad jau snigo, šaltis Airijoje smelkiasi kitaip - čia vėjas labai žvarbus, o langai daug kur vis dar vieno stiklo, todėl net kai termometro stulpelis pakilęs virš nulio, atrodo lyg būtų žymiai šalčiau.

Nenuostabu, kad airiai garsūs sugebėjimu gerti ir rašyti. Tokiu oru išties arba gurkšnoti viskį (savaitgalį su bičiuliu trauksime ieškoti ko nors šaltajam sezonui, nes jau antrus metus stovintys "Highland Park 12 yo" bei "Ardbeg 10 yo" senka - esu nusižiūrėjusi arba "Mortlach 16 yo", arba "Balvenie Portwood" arba "Glenmorangie Artisan Cask"), arba atsiduoti kūrybinėms kančioms.

Dar galima aplankyti draugus ir artimuosus - užvakar atšokome atemigravusios draugės įkurtuves, o vakar pusdienį praleidau pas seserį, nors pusę to pusdienio prasėdėjau prie... "Nekviestos meilės" - peržiūrėjau aštuonias serijas. Žinojau, kad tokia yra. Dar sakė, kad Baronas gerai vaidina, bet jo mano žiūrėtame sezone jau nebebuvo gyvo.

Nepaisant:
pervaidinimo,
tragiškos lietuviškos estrados,
baisių muzikinių leitmotyvų,
vis zulinamos Noros Jones dainos (klausimas LNK - įdomu, ar su panele Jones už dainos panaudojimą buvo atsiskaityta),
pernelyg išsitęsusių pauzių,
pigaus apšvietimo,
skysto operatoriaus darbo ir
banalaus kadravimo (anot mano svainio tėčio, vis rodomi Vilniaus stogai), serialas turi vieną DIDELĮ pliusą - mano dukterėčios, jį ištikimai žiūrinčios, lietuvių kalba ženkliai pagerėjo. Juk sakiau, kad kai kuriais atvejais labai geras daiktas yra televizorius.

Kodėl esame linkę kalbėti apie garsius lietuvius?

Kaip tik šiomis dienomis Jono Meko 365 filmuose save gali išvysti vis kameroms (net ir Meko) pozuoti įpratęs Artūras Zuokas ir Lietuvos žurnalistai, paprastai liekantys už kadro, o šįkart lyg kelmučiai sutūpę priešais garsiausią Lietuvos Joną. A. Zuokas tapo menu. Žurnalistai taipogi. Lietuvio menu. Taip saldžiai vis kartojame "lietuvis" Mekas...

Stopkadras iš Day 320 J. Mekas

Prisipažinsiu - Meką atradau internete. Iki Airijos jo filmai dar neatplaukė ir greičiausiai dar ilgai neatplauks - tokia čia situacija. Vietinėse galerijose - arba akvarele tapyti peizažai, arba Bono portretai. Kuomet įvyksta pinhole paroda, alpstama iš nuostabos lyg būtų apsireiškusi Mergelė Marija.

Taigi Meką aš atradau internete ir vis pasinagrinėju. Apie jį girdėjau ir anksčiau. Kartą važiavome dviračiais po Žemaitiją ir užsukome į Orvidų sodybą (kurią aš siūliau įtraukti į žmogaus rankų sukurtus Lietuvos stebuklus, bet ją užgožė nuo seno žinomi stebuklai, o gaila...). Viena pakeleivė - labai valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris - vis aikčiojo "kaip sakė Mekas, tai vienas iš kelių didžiausių pasaulio moderniojo meno kūrinių". Kažkas užklausė: "O kas tas Mekas?" "Vienas iš fluxus judėjimo įkūrėjų", - burbtelėjo valdinga ir hiperaktyvi vidutinio amžiaus moteris. Niekas nepaklausė, o kas tas fluxus, bet įtariu, geriausiu atveju būtų paminėti žodžiai "menas" ir "modernus". Tuo metu aš težinojau, jog Mekas Niujorke suka filmus. Basta. Bendro išsilavinimo žinios. Gėda, kai pagalvoji, jog amerikietis sugeba vienu sakiniu atsakyti į klausimą "Kas tas Mekas":

Kai dar nebuvo nei You Tube, nei "Reality TV", nei interneto, buvo Jono Meko filmai.

Jono Meko mitas tėra vienas iš pavyzdžių, kiek nedaug mes žinome apie mūsų graibstomus "garsius lietuvius". Ir dažniausiai graibstomus ne todėl, kad apie juos žinotume (bet jei jūs žinote daugiau, tuomet aš susitapatinu su statistiniu lietuviu, gyvenančiu ne didmiestyje, rudenį raugiančiu kopūstus ir kartais stabtelinčiu gatvėje, kad atsakyčiau į Juro Jankevičiaus "Klausimėlį") ar norėtume sužinoti daugiau, o todėl, kad jie mus įkvepia pasijausti "labiau lietuviais". Įsisegame jų vardą kaip ženkliuką švarko atlape, kad galėtume svetimšaliams paaiškinti, iš kur esame atėję. Nes kitaip nežinosime, kas esame.

Šįvakar sužinojau, kad Bobas Dylanas yra kiek lietuvis - jo seneliai iš motinos pusės buvo Lietuvos žydai (ačiū Vytautui, kad juos pasikvietė, kitaip garsių lietuvių po saule būtų žymiai mažiau). Ir "Red Hot Chilli Peppers" solistas Anthony Kiedis yra truputį lietuvis. Dabar galėsiu sutiktiems naujiems pažįstamiems pasakoti, ką pasauliui davė Lietuva be Mikalojaus Konstantino Čiurliono, Violetos Urmanos, Ganelino, Birutės Galdikas, Marijos Gimbutienės ir kt.

Svarstau, ar kada išsivaduosiu nuo komplekso vis reprezentuoti Lietuvą. Skleisti teigiamą savo šalies propagandą. Ar kada galėsiu būti tiesiog lietuve, pernelyg nesusifrustravusia, jei kažkas nieko nebus apie mus girdėjęs?

Ar pastebėjote, jog mes, lietuviai, neretai esame linkę į du kraštutinumus - arba stengiamės visais įmanomais būdais nuslėpti savo kilmę, arba jaučiame didžią pareigą būti Lietuvos ambasadoriais, lyg kas už tai mokėtų atlyginimą. Išvažiavus ši takoskyra ypač išryškėja. Aš vis mėginu balansuoti tarp jų, bet dažnai nesėkmingai.

Žinoma, būtų nuostabu, visi būtų taip uoliai mokęsi geografijos ir istorijos kaip mes - Rytų Europos vaikai. Tačiau taip jau yra, jog kai kurios tiesos išmokstamos tik bėgant laikui ir tai, kas svarbu tau, gali būti absoliutiškai neįdomu kitam. Ir net jei žinai, kada Pakistanas švenčia nepriklausomybę, neturi atmesti prielaidos, jog gali būti, kad tavo pašnekovas apie Lietuvą išgirdo pirmąkart.

Gal taip susiklostė netyčia, bet pastebėjau, jog nuvykus į Didžiąją Britaniją niekas pernelyg nekvočia, iš kur esi. Galbūt ten žmonės pripratę, jog šalis, kurioje jie gyvena, jau seniai tapo kultūrų katilu ir ne tiek svarbu, iš kur tu (gruodžio pradžioje kelioms dienoms vyksiu į Londoną ir galbūt atsižadėsiu šio teiginio?). Airiai priešingai - labai linkę tuo domėtis. Ypač, jei jiems paprieštarauji arba nesupranti iš pirmo karto, ką sako - liudiju iš patirties darbe. Žinoma, veikiausiai dėl to, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 600 eurų, o pirmieji kitataučiai masiškiau į šalį ėmė plūsti kiek daugiau nei prieš dešimtmetį.

Žinoti apie savo šaknis yra gerai. Apskritai yra nuostabu, kai turi apie ką kalbėtis su žmonėmis. Dar nuostabiau, jei pašnekovams tavęs klausytis įdomu. Bet jei jie nežino Meko, galbūt nereikia skubėti jų nukryžiuoti. Geriausia susimąstyti, ką pats žinai apie tuos "garsius lietuvius". Ir jei žinai, ar tik tam, kad galėtum atsikirsti, jog Lietuva yra pasaulio bamba? Beje, o kas būtų Lietuva be jų? Kuo būtum tu? Kuo būčiau aš?

PS

Vakar paskaitoje tris valandas plovė smegenis apie semiotiką, paradigmas, sintagmas, metaforas, signifikatus, signifikantus, metonimijas, konotacijas ir denotacijas, taigi užsifilosofavau...



Iš Orvidų sodybos | © aš

Šios savaitės atradimai

Kadangi neaiškiomis aplinkybėmis sulūžo stalinė lempa, tenka sėdėti prie kompo. Esu pakankamai trumparegė, taigi pasišviesdama iš palubėje kybančių burbulų likimo už ūsų netampysiu. Rytoj mėginsiu įsigyti naują (lempą). O kol kas atradau, kad ji gali puikiai metamorfuotis ir tapti sieniniu šviestuvu.



Dar šią savaitę atradau "New Pornographers" (greičiau derėkitės dėl bevizio režimo su Kanada - važiuosiu klausytis geros muzikos) ir susimąsčiau, ar man Seanas Pennas ir jo naujasis filmas "Into the Wild" man patinka dėl to, kad S. Pennas yra truputį lietuvis - jo seneliai iš tėvo pusės buvo žydai iš Lietuvos ir Rusijos. Kita vertus, jo mama buvo pusiau italų, pusiau airių kilmės, taigi jį uzurpuoti gali tiek Italija, tiek Airija. Apie neva lietuvių kilmės garsenybes ir kodėl mes jų taip ieškome kada parašysiu atskirai.

O šiaip vėl gyvenu viena, vadinasi, vėl galiu netrukdoma prižiūrėti savo augintinį - blogą. Skaitliukų daugėja, reikia dalyvauti. Nors ne visai suprantu htmlrss ir kitas wtf vingrybes. Darkart pasigrosiu sau kitą pastarųjų savaičių atradimą - "Blonde Redhead" ir eisiu kurti emigracinės propagandos. O šiaip kiek pavargau tiek nuo pro, tiek nuo anti aspektų ir mąstau, kuria kryptimi pakreipti blogą, kad tebebūtų įdomu ir man rašyti, ir jums skaityti.

Elgetos kaip Vakarų pasaulio atributas

Man buvo, regis, 20. Pasakiau, lyg dabar būčiau žilagalvė senolė su kieme po obelimi lakstančiais anūkais, alijošiumi prie lango ir orkaitėje pašauta antimi. Bet vis dėlto man buvo 20. Trečias kursas universitete, daug lūkesčių, naivumo ir naivaus tikėjimo, jog gyvenime viskas kaip knygose. Tereikia perskaityti tinkamą ir viskas klostysis kaip iš pypkės. Aš buvau Amerikoje. Neįtikėtina, kad net po pastarųjų juodųjų viduramžių užatlantėje (paranojiška kova su terorizmu, karas Irake, ekonominė krizė, šaudymaisi mokyklose) šie trys žodžiai iki šiol skamba magiškai. Pirmas žvigsnis į Niujorko Manheteną, dangoraižiai, nenusakomas jausmas, kad tu niekam neįdomus tarp jų, todėl susireikšminti neverta, juodaodžiai, gigantiškos sankryžos, pernelyg kondicionuoti "Greyhound" autobusai, mėlynai pilki "Amtrak" traukiniai, industriniai New Jersey priemiesčiai, Camdene autobuso stotelėje ant kaklo smauglį pasikabinęs vyriškis, kažką spalvoto švirkšte nusipirkti siūlantis paauglys, Jėzų ir Apokalipsę skelbiantis gatvės pamokslininkas ir įkyriai tau panosin suglamžytą "Starbucks" puodelį su keliais barškančiais "daimais" kišantis elgeta. No change, no change! Šįkart apie tai.

Vakaruose elgetavimas, nors aš labiau būčiau linkusi vartoti žodžius "paprašainininkavimas" ar "pinigų kaulijimas" atvykėlį iš Rytų ar Centrinės Europos šokiruoja. Aušros Vartų šešėlyje ar prie Viniaus Katedros kolonų suklupusios ant trinkelių dažniausiai elgetauja bobutės. JAV, Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Italijoje, Ispanijoje, Danijoje elgetaujančių senyvo amžiaus močiučių matyti neteko. Tikrai nepamenu. Vakaruose elgetauja dažniausiai ir rankas, ir kojas turintys darbingo amžiaus žmonės. Internete net radau anglišką žodį panhandling , taikomą apibrėžiant agresyvų elgetavimo būdą. Tai ubagavimas prie bankomatų, lauko restoranuose, prie sankryžoje stovinčių automobilių, neva amputuotų galūnių demonstravimas, garsus šaukimas, etc. Ubagavimas ne dėl to, kad nerandi darbo, esi neįgalus dirbti ar nemoki tos šalies kalbos, o ubagavimas dėl ubagavimo. Ubagavimas kaip gyvenimo būdas.

Pirmąkart su panhandling susidūriau JAV, eidama į metro. Net nesupratau, ko taip piktai prašoma. Airijoje pinigų dažniausiai prašo apsinešę narkomanėliai. Visi jauni. Ironiškiausia, kai sėdima prie parduotuvės su skelbimu "staff needed" (angl. "reikalingi darbuotojai").

Praėjusią savaitę ėjau išsitraukti eurų iš bankomato. Kelią netyčia užtvėrė monetas nuo šaligatvio rinkęs vaikinukas. Atsiprašė ir atsisėdo po pinigų mašina. "Graži diena", - pasakė. "Įdomu, ar ilgam", - pridėjo. "Išties", - atsakiau. "Jums gerai, galėsite mėgautis", - milijonus kartų repetuota intonacija pratarė. "Gal turite smulkių?" - paklausė. "Sorry", - atsakiau.

Ubagavimas prie bankomantų Airijoje itin populiarus. Ubagavimas čia apskritai yra populiarus. Vieni sako, kad dėl vis gilėjančios takoskyros tarp turčių ir vargšų. Esą kol vieni lobsta, kiti skursta. Tiesos tame yra, tačiau žinodama, kiek darbingų tautiečių iš Keltų tigro išsikaulijo įvairias pašalpas, aš linkusi manyti, kad ubagavimas daugeliui tiesiog tampa darbu. Tiesa, italų virtuoziškumui airiai dar neprilygsta. Per dvi Italijoje praleistas savaites sužinojau tiek "naglų" būdų išsikaulyti pinigų, kad galėčiau pati keisti profesiją. Pavyzdžiui, traukinyje padalinama skrajutė su mergaitės nuotrauka: "Jai liko gyventi mėnuo. Čia mano dukra. Prašau padėti."

Nuo šių metų sausio pirmosios pakampėse ištiestų rankų Airijoje dar padaugėjo. Gatves užtvindė naujieji Europos Sąjungos piliečiai. Tik ES atvėrus duris Rumunijai ir Bulgarijai atvažiavo ne programuotojai ar grybų perdirbimo fabrikų darbuotojai, o margų sijonų armija, kuriai akomponuoja akordeonų orkestras. Ir jei iki šiol gatvėse pinigų prašę vaikai (airiai) bent užtraukdavo dainą (pirmąkart atvykus į Airiją 2000 m. įstrigęs vaizdas - pagrindinėje gatvėje spalvotus kiburus priešais save pasistatę vaikai, iš visų plaučių plėšiantis airiškas dainas), šiandien Dublino gatvėse - dešimtys vaikų, dar nesulaukusių nė dešimties metų, ir tiesiančių į praeivius ranką. "Spare some change, madam" tampa pirmaisiais jų išmoktais anglų kalbos žodžiais.

Kartą šiuo metu Dubline gyvenanti olandė moteris, su kuria susipažinau dirbdama parduotuvėje, pasakė, kad, tarkim, Olandijoje ubagauti gatvėje su vaikais draudžiama. Tiesą, sakant per keletą Olandijoje praleistų savaitgalių elgetų apskritai nepastebėjau. Trumpas epizodiškas turisto įspūdis, kuris, be abejo, gali būti kiek klaidingas. Per keletą Danijoje praleistų dienų tesutikau vieną pinigų kaulijusį vyriškį. Draugė jam davė užsirūkyti.

Prieš porą mėnesių vienas jaunas elgeta laimėjo bylą teisme ir išvengė poros mėnesių Airijos kalėjime. Teismas nutarė, kad XIX a. viduryje išleistas įstatymas, draudžiantis ubagauti viešose vietose, prieštarauja Konstitucijai, kadangi varžo išraiškos laisvę. Regis, laisvę šiais laikais kiekvienas imame suprasti savaip. Airijos valdžia gali iki kitų metų pabaigos pratęsti įsidarbinimo apribojimus Rumunijos ir Bulgarijos piliečiams. Šiuo metu, norint dirbti Airijoje jiems būtini darbo leidimai. Šiemet tokie leidimai buvo išduoti 106 rumunams ir 33 Bulgarijos piliečiams.

Jei išeičiau pasivaikščioti po atitinkamas Dublino gatves, galiu lažintis iš gero vyno butelio, per porą valandų suskaičiuočiau daugiau nei šimtą margų sijonų ar ūsuotų jų kvalierių. Ne, ne akordeonus plėšančių. Ir ne niūroką Dublino architektūrą fotografuojančių. O demonstruojančių išraiškos laisvę. Nes draudimai jai negalioja. Tiesa, vis dėlto greičiausiai suskaičiuočiau daugiau "paprašaininkų" airių, gatvėse esančių dėl to, jog patys pasirinko tokį gyvenimą. Nepaisant to, jog mieste pilna skelbimų "staff needed". Laisvė lyg medus bites į Airiją priviliojo tūkstančius lietuvių, o airius išviliojo į gatves. Ironiška ta mūsų laikų laisvė, tiesa?

J. Meko išmintis

"Mes kartais labai nurašome savo žmones, atiduodame juos kitiems. Pagyveni Niujorke, jau tau sako – tu jau niujorkietis, amerikietis. Prancūzijoj – tai tu prancūzas. Tai mažų valstybių silpnybė. Didelės niekada savo žmonių neatiduoda ir nenurašo."

Citata priklauso Jonui Mekui, kuris nepaisant to, jog žurnalistai vis mėgino išpešti daugiau ar mažiau politinius pasisakymus (ir apie Artūrą Zuoką, ir apie lietuvišką pasą), vis dėlto, bent sprendžiant iš internete rastos medžiagos, politikos išvengė ir toliau ramiai sau suka filmus. Pažiūrėkite kartais. Į dieną po vieną. Subalansuoti visiems.

Sveikatos Jums, Jonai. Lauksime medžiagos apie Lietuvą. Meko akimis.

Lietuviški darbo pasiūlymai Airijoje

Auklės, dirbančios lietuvių šeimose Airijoje, vidutiniškai uždirba 4-4.50 Eur už valandą. Pusę oficialaus minimumo, kuris šiuo metu siekia 8.65 Eur/val (pagal jį Airiją ES lenkia tik Liuksemburgas). Vadinasi, kažkas dirba ir už tokį atlyginimą. Kitaip nesiūlytų.

Viename Airijos laikraštyje lietuviams publikuojamas darbo skelbimas: "Siūlomas darbas vakarais". Vadinasi, kažkas atsiliepia ir į tokius skelbimus. O po to kraupstame, kai šešiolikmetes parduoda kaip lėles.

Tokiame konktekste pasiklystu tarp pasiūlos ir paklausos niuansų. Susimąstau apie nepilnavertiškumą, gimusį kažkur rytų europietiško perfekcionizmo ir besąlygiško paklusnumo sankirtoje. Susimąstau apie manipuliavimo virtuozus, gimusius brėkštant demokratijos saulei. Auštant rytui, kuomet viskas atrodo įmanoma. Kuomet žmogiškumas atrodo tesąs miražas, trupantis vartotojiškumo krumpliaračiuose. Kuomet tegalioja džiunglių įstatymai.

Nediplomatiška diplomatija po kelių taurių vyno

Ambasadoje Dubline viename iš "Lietuvių dienų" renginių atsidūrusi garbaus amžiaus lietuvė moteris, į Airiją atvykusi paviešėti pas artimuosius, sulaukė kandaus ambasados darbuotojo klausimo:

- Tik nesakykite, kad jums čia patinka! - pašmaikštavo į sūnus moteriai tinkantis kostiumuotas jaunuolis.

- Patinka, - atsakė ji. - Patinka "Guinnessas", "pabai" patinka.

- Čia yra "pabai"? - sarkazmo purslais toliau tiško kostiumuotas jaunuolis.

Jam moteris nesakė, bet po to paminėjo man, kad jaunuolio apykaklė buvo neišlyginta. Geriau pamiklintų ranką lygintuvu, o ne liežuvį.

Tiesa, tame pačiame ambasadoje vykusiame renginyje, kuris, berods, buvo suorganizuotas, Ostapo Benderio žodžiais, "žmonėms, artimiems imperatoriui", ambasados darbuotojai gyrėsi, kad per dieną aptarnauja 50 žmonių. Gal dėl to nebespėjamama išsilyginti marškinių? Kita vertus, kas belieka, jei žmonės eina? Aptarnauti. Maniau, kad be kita ko ambasados tam ir skirtos. Tik nemaniau, jog žmonės ten dirba tam, kad demonstruotų kelių vyno taurių atpalaiduoto liežuvio laibumą. Net ir įkaušęs diplomatas vis dėlto turėtų išlikti diplomatu.

Valgau sriubytes ir kotletukus, todėl nerašau

Vakarais grįžtant namo autobusų stotelėje mane pasitinka grakšti lyg flamingas tik šešėliais, skrybėle ir vyriškais marškiniais prisidengusi Keira Knightley.

- Bon soir, Mademoiselle , - pasisveikinu.

O namuose jau antrą vakarą iš eilės garuoja sriubytė. Šalia - išvirtos bulvės, patroškinti kotletukai. Šaldytuve - į indelį sudėti pietūs rytdienai. Ne, ne mama atvažiavo. Atemigravo mano geriausia draugė. Sako, pro mano kamaraitės langą atsiveriantis Dublinas visai panašus į Šnipiškes. Dar sako, kad patinka "Guinnessas". O aš sakau, kad viskas bus gerai - ras darbą, pakeliaus, išmoks angliškai. Angliškai jau sapnuoja. Čia po to, kai vakar priverčiau su manimi angliškai repetuoti pokalbį dėl darbo. Vakar jau sulaukė skambučio su pasiūlymu, bet ryšys buvo nekoks ir tas pokalbis neįvyko. Paraginsiu ją rašyti blogą. O gal gerą? :)

Apie Guggenheimą, Lietuvos funkcionierius ir neįvykusį atgimimą

"Sąjūdžio avangarde buvo šviesuoliai, kuriems nereikėjo atgimti - jie ir taip buvo gyvi ir dvasingi. Tiesa, buvo didelis žmonių entuziazmas, buvo visuotinė euforija, bet visuotinio atgimimo - nebuvo. Buvo tik jo galimybė. Praėjo septyniolika metų, o mes iki galo taip ir nesukūrėme savo valstybės."

Aktoriaus Regimanto Adomaičio žodžiai, deja, bet taikliai diagnozuoja dabartinę Lietuvos padėtį. Tik gaila, kad tų, kurie turėtų tokius interviu skaityti, šie žodžiai greičiausiai taip ir nepasieks.

Išuję gėjus (kitaip - ištvirkėlius, pedarastus, gaidžius, ligonius) išprašysime net dar nekviestus Ermitažo ir Guggenheimo muziejus. Šimtus metų gyvenome be jų, išgyvensime ir toliau. Juolab, Guggenheimo muziejaus koncepcija, kaip pastebėjo knygelės jaunimui “Mes ir ES” bendraautorius (2002), brošiūrų ir lankstinukų apie ES bendraautorius, o dabar Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis, "pasaulyje vertinama labai prieštaringai." Pasak jo, tai naudinga pačiam Guggenheimui ir jo imperijai, glaudžiai susijusiai su Niujorko finansine birža ir netgi įvairiomis machinacijomis. Dėmesio, Lietuva, mums vėl grasina žydai. Balnokit, broliai, žirgus.

Na, velniai nematė, kad su Guggenheimo-Ermitažo idėja lyg su vėliava plevėsuoja Artūras Zuokas. Nors, tiesą sakant, nebūtinai Vilniui reikia Guggenheimo-Ermitažo. Bet lyg į kaimaraitę saugiai tykiai pasidėti Joną Meką bei Jurgį Mačiūną į Nacionalinę galeriją, užkabinti ant vinuko, laiks nuo laiko nuo jų nuvalyti dulkes (juk tokia Lietuvoje muziejaus koncepcija) ir išsigraviruoti save garbės lentos varyje, mieli Lietuvos politikai, vis dėliojantys pasjansą su mūsų litais ir ES eurais, būtų tiesiog gėda.

Sakot, Peterburgas mums ne lygis, o Guggenheimas už šimtą ar tris šimtus milijonų litų neatsipirktų? Aišku, neatsipirktų - ne celiuliozės fabrikas ir ne atominė jėgainė. Nors, tiesa, Niujorko, Bilbao, Venecijos, Berlyno ir Las Vegaso valdžios nepasididžiavo.

Beje, prisminkime, jog Algirdo Mykolo Brazausko megaprojektas Lietuvos valdovų rūmai biudžetui, turėtų atsieiti 101 milijoną litų. Nejau vicemeras pamiršo, kokių prieštaringų vertinimų Lietuvoje sulaukė šio muziejaus koncepcija?

Jei ir toliau leisime taip būti valdomi, nenustebkime, kai po dešimties ar penkiasdešimties metų sukdami reportažus apie mus užsieniečiai tebemins tuos pačius KGB muziejaus koridorius, į kadrą mėgins sutalpinti kuo daugiau Kryžių kalno reliktų ir tebesuks tuos pačius archyvinius Baltijos kelio kadrus. Nes neturėsime nieko - tik pamažu blunkančią praeitį.

Tokius funkcionierius-portfelių pilotus-kostiumuotus kavalierius-rytojaus mecenatus jau seniai apdainavo "Antis". Tuomet aš dar buvau vaikas ir nelabai supratau, apie ką stūgauja Kaušpėdas. Dabar nesuprantu, ką reiktų kaltinti dėl tokio valdininkų mentaliteto - juos ar save, nes patys išsirinkome. O gal neišsirinkome?..

Bet ką aš čia aušinu burną. Juk nebesu vilnietė...