Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

Ir vėl skrendu

Kaip ir žadėjau, įrašai

praretėjo,

gal sunuobodėjo,

bet aš dar dainuosiu!

Rytoj, t.y. jau šiandien, skrendu į Lietuvą trumpai pasivaidenti ir, kaip sako mano dukterėčia, dalykų tvarkyti. Ne dantų :)

Justiniškės valdo! Čia vilniečiai supras :)

Labiausiai noriu parsivežti stiklainį sniego. Tik mama sako, kad ištirpo...

Kaip prie balsadėžių pritraukti daugiau emigrantų

Priešrinkiminis karnavalas prasideda. Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas prisiminė, jog emigrantai reikalingi Lietuvai ir paragino balsuoti spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose, o vienas diplomatas mainais pasiūlė visiems balsuosiantiems užsienio lietuviams padovanoti po bilietą į Lietuvą. O gal po lašinių paltį? Ar dėžę lietuviško alaus?

Patriotizmą kiekvienas galime interpretuoti savaip. Atvirai traktuodami rinkėjus kaip dresiruojamus šuniukus politikai tik atskleidžia savo išprusimą ar jo nebuvimą. Kita vertus, kaip jau parodė istorija, rinkimai Lietuvoje dažniausiai būtent ir tampa tuo metu, kai pasitelkę gudrių manipuliatorių, kitaip - viešųjų ryšių specialistų, monus politikai dar kartą įrodo, jog rinkėjai tėra dešros gabalu paperkama masė. Arba duonos kepalu. Arba dainomis. Šįkart apie jas.

Kai pernai prieš Valstybės atkūrimo dienos minėjimą sužinojau, jog Dublino Šv. Andriejaus bažnyčioje po lietuviškų mišių koncertuos Čiurlionio kvartetas, nė nemirktelėjusi nukulniavau Dievo namų link. Ir sesę pasikviečiau. Geri klasikos koncertai nemokamai, o dar neblogą akustiką turinčioje erdvėje, Airijoje pasitaiko nedažnai. Ir jei apie koncertą būčiau sužinojusi kiek anksčiau, o ne likus savaitei, mat jis nebuvo taip plačiai reklamuojamas kaip į čia atvykstančių lietuviško „popso“ grandų, būčiau sukvietusi daugiau klasikos mėgėjų, ir ne tik lietuvių. Nė kiek neabejoju, jog bažnyčioje būtų susirinkę dar daugiau žmonių, nors ir tąkart jų buvo nemažai - kone pilna bažnyčia.

Taigi tiems, kurie suka galvas, kokį muzikinį foną atsivežti priešrinkiminiam viliotiniui į Airiją, reiktų susimąstyti, jog galbūt laikai, kuomet pakako ŽAS ir Džordanos, tolsta užmarštin. Be abejo, Ž. Žvagulis ir „Mango“ visuomet pritrauks emigrantų auditoriją, tačiau kartais nereiktų absoliutinti, jog periodiškai lietuviškosios diasporos plotuose pasivaidenantys masių muzikinį skonį perpratę artistai tėra vieninteliai emigrantų dėmesio sulaukti galintys muzikantai. Jei vis dėlto pernai į „Lietuvos dienas Airijoje“ būtų atvykę „Pieno lazeriai“, jie būtų surinkę nemažą auditoriją. Girdėjau, kad nerado rėmėjų. Reiktų pasikonsultuoti su į Smaragdo salą dažniau užsukančiais lietuviškosios estrados korifėjais. Nes kaip blogos, komercijos greitkeliu pasileidusios radijo stoties eteryje, emigrantų traukos taškuose vis skamba toli gražu ne geriausia, ką turime.

O juk kažkas kažkada žadėjo - nusipelnėme gyventi geriau. Tikrai nusipelnėme, nes gaila, kai Veronikai Povilionienei Dubline tenka koncertuoti koledže, o ne jos vertoje erdvėje. Gaila, kad ir tam pačiam Čiurlionio kvartetui teko pasikliauti, jog tikintieji ir tą pernykščio vasario sekmadienį ieškos Dievo kaip ir kitais sekmadieniais (bet netikėtai atras aukščiausios klasės pasirodymą). Lyg gailint, jog koncerto pasiklausyti gali suplūsti pernelyg daug žmonių, plačiau išreklamuoti renginio nemėginta. Kaip ir kitų gražių Airijoje vykstančių iniciatyvų - tarkim, Nacionalinio diktanto, kurio rašyti tesusirinko dvidešimt lietuvių. Jei likusieji dešimt, penkiasdešimt ar šimtas tūkstančių (spėjama skirtingai) lietuvių bent prieš porą savaičių būtų plačiau informuoti, kur Airijoje bus galima rašyti diktantą, jų tikrai būtų susirinkę daugiau.

Taigi tiems, kurie strateguoja, kokiai muzikai akompanuojant Airijoje skambės jų priešrinkiminės kalbos, tereikia atsisakyti klišių - tiek kurpiant savo pažadus, tiek juos lydėsiančias pramogas. O pramogų reikia, nes programinės kalbos niekam neįdomios, juolab, po kadencijos pasirodo, jog išrinktieji jų daugiau nė karto ir nebeskaitė. Tuomet, jei žmonės sudvejos nuvalkiotomis frazėmis, galbūt bent susivilios nenuvalkiota muzika.

Žinant lietuvių aktyvumą rinkimuose, rėmėjus šiuo metu žvejojantiems politikams tereikia pamąstyti, kokį muzikinį skonį turintys emigrantai bus labiau linkę eiti balsuoti, o tuomet belieka tikėtis, jog investuoti buvo verta. Kaip ir mums per kiekvienus rinkimus reikia tikėtis, jog verta į kažką investuoti savo balsą. O už tą balsą į Smaragdo salą nors kartą būtų galima atvežti kažką padoresnio. Karnavalas šiemet gali būti visai įdomus.

Rašyta laikraščiui "Saloje"

Dubline - J. Meko retrospektyva

Pagaliau. Į kultūriškai kartais suprovincialėjančią Airiją po poros savaičių atvyksta bene garsiausias šiandienos lietuvis Jonas Mekas. Tarptautiniame Dublino kino festivalyje bus pristatyti penki jo filmai, o pats Jonas IFI, kur vyks jo kino peržiūros, turėtų pasivaidenti vasario 18 d. Bent jau taip man atrašė "Solas" - nepriklausomą kiną Dubline propaguojantis kolektyvas, kuris ir yra kaltas, kad didžiajame ekrane bus galima išvysti

As I Was Moving Ahead, Occasionally I Saw Brief Glimpses of Beauty,

The Brig,

Notes on a Circus,

Reminiscences of a Journey to Lithuania

ir

A Letter from Greenpoint

Kiek žinau, niekas iš Lietuvos kultūros ir diplomatijos biurokratų šios mažytės kultūrinės fiestos inicijuoti nepadėjo. O kam? Pasas J. Mekui įteiktas. Duoklė atiduota. Šimtą metų lietuviai Airijoje gyveno be J. Meko, gyvens ir dar du šimtus. Užtat atvažiuoja "Mango"! Ir greitai vėl visi balsuosime už "Euroviziją"!

Bilietai jau parduodami. Belieka apsispręsti, į kurį eiti.

Vienintelįkart J. Meko kiną esu mačiusi pernai gruodį Tate Modern Londone. Veikė labai terapiškai. Tamsus kambarys. Projektorius. Suoliukas. Ir ištisos valandos mirgančių kadrų. Kelionė traukiniu kažkur per snieguotą Lietuvą. Niujorkas. Veidai. Vėl Lietuva. Be pradžios ir pabaigos. Garsiausias Lietuvos Jonas sako, jog jis nekuria kino, jis tiesiog filmuoja. Tiesą sakant, anot jo, visi jo filmai tėra vienas filmas, ir jis vis dar nebaigtas.

Iš Ebay glūdumos - "Holga"

Esu vartotojiškumui pasmerktos visuomenės auka. Perku, vadinasi egzistuoju.

Šiandien prisiregistravau ties visais reikalaujamais langeliais ir Ebay glūdumose užtikusi nusipirkau "Holga". Dabar fotografuosiu taip .

Fotografuoju, vadinasi matau. Jei spės atsiųsti, ir Lietuvą "paholginsiu". Vasarį. Trumpai.

Iš Indijos. Visą mėnesį. Gaila, ne aš...

Pažadėjau dažnai nerašyti, o čia kaip tyčia tiek visko vyksta. Kaip su senu meilužiu su tuo blogu - neišeina mest, nors tu ką...

Smagiam pasiskaitymui/pasikultūrinimui prie puodelio arbatos visą mėnesį siūlau sekti mano bičiulių iš Airijos Rūtos ir Vudžio dienoraštį. Jie mėnesiui išvažiavo į Indiją.

Kaip Airijos lietuviams sužinoti apie nacionalinį diktantą?

Apie Nacionalinį diktantą parašiau į "Metro Eireann", o jis pardavime pasirodo tik šiandien, todėl šio įrašo neskelbiau anksčiau. Diktanto idėja visiems airiams buvo negirdėja. Graži iniciatyva. Tik apie ją, likus dviems dienoms iki diktanto, Lietuvos ambasados Dubline interneto svetainėje nebuvo užsiminta nė puse žodžio. Ir iki šiandien tos informacijos nebuvo... O laikraštis pasirodė šiandien. Gal sutapimas?..

Ne pirmas kartas.

Tik po mano komentaro apie juokingą miniatiūrinę jų interneto svetainę, veikiau funkcionavusią tiesiog kaip ambasados vizitinė kortelė (ten dabar perkeltas Afganistanas), sutelktos pajėgos sukurti kažką padoresnio.

Deja, angliška svetainės versija merdi, naujienų skiltis iki šiol blaivėsi po žiemos švenčių, o darbuotojų atstovybėje yra tikrai daugiau nei nurodoma svetainėje - negražu nepaminėti žmonių, jei jie dirba. Jei.

Pernai rašiusiųjų diktantą buvo apie du tūkstančius, o iš jų 19 diktantą rašė Dubline esančiame Inchicore College of Further Education, kur vyksta lituanistinės mokyklėlės "Keturi vėjai" pamokos. Šiemet vieta ta pati. Diktantas prasideda šį šeštadienį 9 ryto, todėl reiktų būti apie 8.30.

Graži iniciatyva - tik apie ją galima būtų skelbti aktyviau, galbūt lietuviai tuomet aktyviau įvairiuose renginiuose dalyvautų ir jų būtų įvairesnių - ne tie patys dešimt partinių kadrų.

Ir apie kitas naujienas reiktų skelbti aktyviau. Pvz tai, jog vasarį, tarptautiniame Dublino kino festivalyje vyks Jono Meko filmų retrospektyva. Valio!

"Laukinio šuns Dingo" Airijoje nelaukite

Pamačiau, kur bus albumo pristatymas ir suglumau. Radijo stotyse jos greičiausiai negirdėjote ir žydruosiuose ekranuose šmėžuojant neišvydote. Mes, emigrantai, Alinos greičiausiai irgi neišvysime. Nei šiemet, nei kitąmet. Mat į čia jau užsakyti bilietai "Mango", galbūt vėl atsibels Žvagulis, Starošaitė, Džordana ir kiti pilkoms emigrantų masėms skirti lietuviškos muzikinės scenos korifėjai.

Alinai linkiu, kad kūrybingos dvasios toliau ją lankytų, o vėjas nupūstų ją į kokį Vakaruose vykstantį festivalį. Ir nors kritiškieji interneto prelegentai puolė priekaištauti, jog panašiai dainuoja ne viena atlikėja, galėtume nors kartą gyvenime pasidžiaugti. Čia, Europos pakraštyje, mums belieka džiaugtis. Ir "gūglinti", "jutjūbinti" bei kitaip gaudyti virtualioje erdvėje pabertus trupinius. Ačiū ir už juos.



PS Kas ten su juodom suknelėm Lietuvoje atsitiko - pirma Jurga į ją vis spraudė, o dabar ir Aliną...Cherchez la dizainer.

Senienų paieškos, robotukai ir egzaminai

Prieš savaitę šukavau miestą ieškodama spausdinimo mašinėlės. Reikėjo vienai nuotraukai. Ėjau per labdarynus, sienienų parduotuves. Ieškok adatos šieno kupetoje...

Bendradarbis pralošė man butelį vyno - netikėjo, kad Japonijoje kai kur senukus prižiūri robotukai. Kaip Tomas sakė, kol nepamatys - netikės. "Googlinau", ieškojau, kopijavau, viską nusiunčiau ir atsiėmiau labai gerą Naujosios Zelandijos Pinot Noir.

Akimirkai buvau sumąsčiusi keisti darbą, bet padvejojau. Dabar intensyviai skaitau, o nuo rytojaus teks skaityti dar intensyviau, kadangi reikia ruoštis kovo mėnesį įvyksiančiam Toefl egzaminui. Vėl sėsiu už universiteto suolo. Ir baisu, ir neramu, ir norisi... Ar mane įsileis į universitetą, tai kitas klausimas, bet kur ir ką, ir kaip, apie tai papasakosiu kiek vėliau. Kol kas mano lietuviški įrašai greičiausiai nebus labai dažni. Bet pasistengsiu visiškai neatsijungti.

Čia akiai paganyt. Buvau išėjusi pasivaikščioti. Patraukė mane į vokiškąjį industrializmą ...

"Metro Eireann": Lithuanians in Ireland

Kai gavau airių savaitraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laišką, kuriame ji mano angliškąjį blogą pavadino "very very interesting", nustebau (kad mane skaito ir airių žurnalistai) ir apsidžiaugiau (kad jiems įdomu).

Apie imigrantus rašantis laikraštis nutarė puslapį skirti lietuviams ir pasiūlė man tą puslapį užpildyti, kuo širdis geidžia. Sako, kad jiems įdomu viskas, kadangi apie lietuvius beveik nieko nežinoma. Redaktorė paskolino ir iš JAV jos atsivežtą knygą apie tai, kaip reiktų bendrauti su lietuviais "Lithuania. A Quick Guide to Customs and Etiquette", parašytą Lietuvoje gyvenusios žurnalistės Laros Belonogoff. Mano redaktorė prisipažino padariusi visas tipines klaidas, dėl kurių įspėja knygos autorė. Brūkštelsiu kada keletą pastabų iš knygelės. Neturi ką amerikonai veikti vis dėlto... Tačiau kažkas tokias knygeles skaito...

Tai štai pamažu siūbuoju valtį ir galvoju, kad mes išties, kaip rašoma toje knygelėje, esame labai uždara tauta. Uždara ta prasme, kad už devynių užraktų kartais vyksta labai gražios iniciatyvos, tačiau apie jas nežinoma. Kita vertus, už tų pačių devynių užraktų ramiai ant pečiaus tupi tie, kurie darganais airiškais vakarais galėtų aktyviau imtis mūsų kultūros propagavimo. Gal pavyks kokį puntuką išjudinti, lietuvius parodyti naujai. Ir gal atsipirks prie lango į pasaulį praleistos naktys... Visus, išsibarsčiusius po margąjį pasaulį, labai raginu rašyti ir angliškai, ir kitom kalbom, nes mus skaito.

Mano vizija, dalyvavusi konkurse "Padovanok Lietuvai viziją"

Lietuvai padovanota 280 vizijų, iš jų atrinktos geriausios, o jų autoriams belieka tikėtis, kad galbūt savame krašte taps pranašais.

Trumpas pastebėjimas: tarp nugalėtojų - du DELFI rašantys autoriai (vadinasi, portalui rašo toleriagiški žmonės) ir nė vienos moters. Kol pačiutės triūsia prie puodų, vyrai kuria ateitį? Taipogi nustebau, kad tarp bent jau kol kas paskelbtų nugalėtojų nė vienas nerašė apie emigrantus. Būtų įdomu paskaityti.

O čia mano vizija, konkurse sudalyvavusi olimpiniu principu - svarbiausia dalyvauti. Mano tema buvo kaip visada - apie emigrantus. Apie save. Gal bus įdomu. Svarbiausia - kad vizijos taptų realybe.

***


Kaip įtraukti emigrantus į Lietuvos gerovės kūrimą?

VARDENIO PAVARDENIO VIZIJA

"Politiškai svarbiausias sprendimas yra apsispręsti,
kurlink nukreipti žmonių akis.

Kitaip tariant, ką jiems rodai diena iš dienos, yra politizuota...

O lengviausia manipuliuoti žmogumi, kuriam kasdien rodai,
jog pokyčiai yra neįmanomi. "

(Wim Wenders)



Kuomet prie autobusų stoties su lagaminu, padabintu lipduku "Vizija", pasirodė Vardenis Pavardenis, miestelėnai suglumo. Kai kas ėmė badyti pirštais. Kaip į tuos, kurie Atgimimo laikais žygiuodavo gatvėmis skanduodami "Jėzus gyvas!" ir skvereliuose, akompanuojant gitaroms, angelų balsais giedodavo "Palaimink, Dieve, mus".

Tais laikais visi ko nors šaukėsi. Jėzaus. Landsbergio. Kašpirovskio. Nė vienas Lietuvos taip ir neišganė. Landsbergis išvažiavo į Briuselį. Jėzus prieš Kalėdas ir Velykų rytą, kai šalį apima religingumo euforija, prasieina naujai išgrįstu Gedimino prospektu ir jau nebesistebi, kad iš už išblizgintų vitrinų žvelgiančios pardavėjos jo neatpažįsta. Kadaise legendinio Kašpirovskio daugelis taipogi nebepamena.

Nors nuojauta Vardeniui Pavardeniui tyliai kuždėjo, jog ir jis netaps pranašu, vienoje rankoje spausdamas aplamdyto lagamino rankeną kitoje laikė oficialų Vyriausybės kvietimą grįžti ir įsitraukti į Lietuvos gerovės kūrimą. Nuėjo tiesiai prie Katedros ir stabtelėjo ties "Stebuklu". Apsisuko triskart pagal laikrodžio rodyklę, atšovė lagamino skląsčius, pravėrė ir iš jo lyg iš geizerio pasipylė šviesa. Glostanti. Akinanti. Apvalanti. Glamonėjanti ties Aušros Vartais klūpančias radikulito, šalčio ir šuniškos senatvės suriestas močiutes. Aitriai, lyg nusikaltėlius užklupusio sraigtasparnio prožektorius, spiginanti biurokratams akis, kol galiausiai šie iškelia rankas ir prisipažįsta buvę tinginiais, pavyduoliais, kerštautojais, pasileidėliais, išpuikėliais, apsirijėliais ir goduoliais - išpažįsta nusidėję visomis septyniomis mirtinomis nuodėmėmis ir neatgailavę. Ir tuomet iš lagamino su lipduku "Vizija" besiveržianti šviesa apvalo juos lyg auksą išgryninanti ugnis ir jiems atleidžiama. Ta šviesa užplūsta baime, įtarimais ir pykčiu priplėkusius Alytaus, Mažeikių, Šiaulių ir visų miestų bei miestelių miegamuosius rajonus, dešimtmetį vienas kito neva nepastebėję kaimynai ima sveikintis, kasininkė "Norfoje" sūrelį su aguonomis nusipirkusiam studentui palinki geros dienos, iš darbo dviračiu namo grįžtantis vyriškis pakeliui, gėlių turgelyje, draugei nuperka frezijų, vaikai, išjungę televizorius, vėl išbėga į kiemą suptis, o soduose sužydi vyšnios, nors dar ne pavasaris.

Būtume naivūs, jei tikėtume, jog Lietuvą kada ištiktų tokia staigi metamorfozė.

Tiesą sakant, Vardenio Pavardenio lagamine vizijos nebuvo. Tik kelios poros kojinių, seni džinsai, dantų šepetėlis, kostiumas, su kuriuo gali eiti ir į vestuves, ir į laidotuves, ir į pokalbį dėl darbo, nuotrauka su Migle Romoje, prie Trevi fontano, kai jiedu dar buvo drauge, ir žalias megztinis su jau yrančiomis alkūnėmis. Eurų lagamine taipogi nebuvo.

Tiesą sakant, impozantiška šukuosena ar plačiais rankų mostais Vardenis Pavardenis iš minios neišsiskirtų. Gatvėmis jis žingsniuoja pamažu, vis neatsistebėdamas nesibaigiančiomis statybomis ir šviesos greičiu kylančiais vis gigantomaniškais pavadinimais krikštijamais prekybos centrais. Big. Mega. Pastebėjęs du už rankų nedrąsiai susikabinusius vaikinukus nustebęs kilsteli antakį. Manė, kad Lietuvoje gėjų vis dar nėra. Kaip neįgaliųjų ar sergančiųjų Dauno sindromu. Visai kaip Tais laikais... Vos ką užkliudęs gatvėje jis puola atsiprašinėti. Užsisakydamas taurę vyno nejaučia pareigos būtinai kiek nešvankiai pakoketuoti su padavėja. Naktiniuose klubuose jis nesislepia po akiniais nuo saulės. Jo krepšinio komandai pralaimėjus svarbias varžybas, apmaudo nelieja spausdamas automobilio akceleratorių. Parduotuvėje atsiskaitydamas už prekes nekalba mobiliuoju telefonu, o gavęs grąžą keliskart padėkoja.

Kai kurie jį palaikytu ateiviu, nors išties Vardenis Pavardenis yra... išeivis. Vardenių Pavardenių dabar Lietuva skaičiuoja pusę milijono. Vardeniai Pavardeniai - tai mes, emigrantai, jungiami su Lietuva mus skiriančių kilometrų, sukategorizuoti po vienu pavadinimu, tapę statistiniaisi vienetais, reikšmę įgyjančias tik per rinkimus ar skaičiuojant vis augantį Lietuvos BVP ir vidutinį atlyginimą bei mąžtantį nedarbą. Mano numeris LK 643340.

Tiesa, ne visi per pusmetį, metus ar keletą, praleistų svetur, sugeba įsisavinti tai, kas tose šalyse yra geriausio. Kai kurie, vos savaitei atvykę į Lietuvą, iš kišenės traukdami vakar gautus dar spaustuvės dažais kvepiančius eurus tikisi raudono kilimo, žalių šviesoforų ir lietuvišku putojančiu vynu pripildytų taurių. Kai kurie, vos nusileidus lėktuvui, beldžiasi į baltų rūmų Daukanto aikštėje duris. Lyg figos lapeliu prisidengę ant kotelio priklijuota Trispalve ir manipuliuodami žodžiu "lietuvybė" jie dažniausiai prašo litų ir dėmesio.

Dėmesio dėl skirtingų priežasčių į kitą geografinę platumą bei ilgumą iš Lietuvos persikėlę vyrai, moterys ir vaikai pastaruoju metu susilaukia vis daugiau ir iš dalies greičiausiai dėl kaip niekad suaktyvėjusių vis dažniau politika užsiimančių lietuvių bendruomenių, rinkimams Lietuvoje artėjant vis labiau besiblaškančių tarp kairės ir dešinės. Padažnėjo įvairių ministerijų ir departamentų klapčiukų vizitai į emigrantų traukos centrus. Lietuvos bankų darbuotojai, iliuzionistiškai įgiję turtingesnių emigrantų telefonų numerius, ėmė skambinti pastariesiems, ragindami investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Garsūs lietuviai ėmė agituoti jaunimą neišvažiuoti.

Kaip smėliui pro pirštus iš Lietuvos išbyrėjus pusei milijono žmonių, regis, pagaliau suvokta, jog palikti juos užmarštyje, vadovaujantis Stalino principu "nėra žmogaus - nėra problemos", tegali valstybė, nenorinti egzistuoti rytoj, nes valstybes kuria ne valdžia, o žmonės. Tapome šalimi, kurios piliečiai prarado tikėjimą savimi, pačia valstybe bei kada nors joje išaušiančia gerove, o emigraciją pasirenka kaip protesto prieš vyraujančią sistemą formą. Britai, norvegai ar australai išvyksta, nes gali gyventi ir kitur, o lietuviai kelia sparnus, nes nebetiki, jog jie gali gyventi Lietuvoje.

Prisiminkime: mūsų valstybė turėjo vizijas - laisvę, Europos Sąjungą. Šiandien esame pasiekę ir viena, ir kita, bet daug kas Lietuvoje vis dar nesijaučia nei laisvi, nei europiečiai, o Lietuvos tragedija slypi tame, kad šalia Trispalvės išsikėlę mėlyną vėliavą su dvylika auksinių žvaigždučių pasimetėme. Nebežinome, kur einame, tik su kiekvienais rinkimais vis laukiame naujo mesijo.

Amerikietė menininkė Miranda July rašo, kad "loteriją laimėjęs vargšas netampa turčiumi, jis tampa vargšu, laimėjusiu loteriją". Taip ir mes, vos viena koja įžengę į Vakarus, ėmėme uoliai imituoti vakariečius: susikūrė prabangius rūbus dėvintis ir dar prabangesnius automobilius vairuojantis elitas, kaip virusas išplito vos dvidešimtmetį perkopę stilistai-mados kritikai-dizaineriai, dabinantys minėtą elitą, pasistatėme prekybos centrus ir dangoraižius, nusipirkome kompiuterius, svetainėse pasikabinome plazminius televizorius, ėmėme gerti šampaną - ne tik "Alitą", Ignalinos ežerus iškeitę į Maljorkos smėlį pradėjome lenktyniauti, kas toliau išvažiuos atostogų, kavą su pienu ėmėme vadinti latte, o lietuviškai prabilome su amerikietišku akcentu. Nukopijavome viską, ką laikėme Vakarų pasaulio atributais, bet netapome Vakarų kopija. Veržėmės iš paranoja pagrįstos sistemos, o susikūrėme kitą monstrą - nepilnavertiškumo komplekso suvaržytą, panieka, išskaičiavimu ir susvetimėjimu paremtą visuomenę. Vakarų saulė tik išryškino iš paskos besivelkantį sovietinės sistemos reliktų šleifą. Štai kodėl nesunkiai atpažįstame lietuvius net nuvykę už jūrų marių.

Įtraukti emigrantus į Lietuvos gerovės kūrimą - ir paprasta, ir sunku. Visų pirma reiktų pastebėti, jog dažnai emigrantai nuo Lietuvos neatsiriboja. Daugelis kuria planus neatsiedami jų nuo Lietuvos. Vieni ketina pradėti prekiauti geru škotišku viskiu, kiti - pradėti savo kaimo turizmo verslą, treti - atidaryti savo knygyną. Ir visai nebūtinai sostinėje, nes Lietuva - tai ne tik Vilnius. Bet būtinai savo, nes dažnas galiausiai svajoja dirbti sau. Tik čia reiktų sutarti, kad šalies gerovė jokiu būdu nėra matuojama vien skaičiais - BVP ar vidutine alga - ir ji nesibaigia savo parduotuvės atidarymu. Lietuvos gerovė - tai kuomet man, tau ir visiems pažįstamiems - likusiems ir išvykusiems - gera būti Lietuvoje, nes nesijaučiame tesą statistiniai vienetai. "Pasijutau žmogumi", - taip daugelis rytų europiečių apibūdina pirmųjų Vakaruose praleistų dienų įspūdžius. Štai to Lietuvoje labiausiai trūksta - kad jaustumėmės esą žmonės. Ne tik vartotojai, rinkėjai, tikslinė auditorija ar mokesčių mokėtojai.

Vilniaus parduotuvių vitrinas galima išblizginti labiau nei Milano, mūsų žydruosiuose ekranuose gali šmėžuoti žymiai dailesnės žurnalistės nei BBC ir net atlyginimai gali pamažu susilyginti su europietiškais, tačiau kol į parduotuvę pieno ir duonos nusipirkti atėjusią močiutę apsaugos darbuotojas nenustos žvelgti lyg į potencialią nusikaltėlę, o valdininkas į pilietį - kaip į tuščią nulį, Lietuvoje gerovės nebus. Valstybės gerovė prasideda nuo Žmogaus. Vardenio Pavardenio. LK 643340. Ir svarbiausia - kad žmonės įtikėtų, jog Lietuva, kur kiekvienas gali ne tik pragyventi, bet gyventi ir kurti, yra įmanoma.

Atmesti galimybę, jog pusė milijono emigrantų (ar bent pusė tos pusės) grįš ir nereikia nieko daryti, kad juos susigrąžintume, bet tikėtis, jog Apvaizdos ištikti jie įsikvėps kurti rytojaus Lietuvą, yra naivu. Kodėl jie turėtų kurti tai, ko dalimi jie netaps? Ir propagandiniai informaciniai centrai, turintys tapti Lietuvos valdžios ruporais apie neišsemiamas galimybes Tėvynėje, čia nepadės - tik bus dar viena proga kažkam pasipelnyti. Juk išties tereikia akimirkai, pamiršus lietuvišką pavydą ir nuraminus tuos, kurie atvykę iš Londono ar Dublino šturmuoja Daukanto aikštę bei Gedimino prospektą, įsiklausyti. Nes būti išgirsti siekia pusė milijono balsų.

Taigi aš išėjau į gatvę ieškodama jų. Minioje dairiausi baigščių žvilgsnių ir marmurinių veidų, kuriais išsiskiriame atsidūrę Vakaruose. Akimis ieškojau Rytų Europos.

Aš kalbėjausi su tais, kurie į Lietuvą važiuoja kas porą mėnesių ir kartą kas porą metų. Kalbėjausi su tais, kurie nebekalba lietuviškai. Su tais, kurie pyksta ant Lietuvos ir per Kūčių vakarienę meldžiasi pagonių bei krikščionių dievams, prašydami galimybės atsivežti į užjūrius Lietuvoje paliktus vaikus. Su tais, kurie per porą metų prasigyveno ir tais, kurie suprato išvykę ne dėl pinigų. Su tais, kurie vakarus leidžia lietuviškuose getuose Dublino šiaurėje ir tais, kurie jaučiasi tapę pasaulio piliečiais. Kalbėjausi su savo kūnais prekiaujančiomis paauglėmis, kurios kupinos lūkesčių kirto Lietuvos sieną. Su prasigėrusiais statybininkais ir baltamarškiniais klerkais. Kambarinėmis, padavėjomis ir pardavėjomis. Su tais, apie kuriuos rašo Lietuvos ir užsienio spauda. Su tais, kurie į laikraščius niekada nepateks. Kalbėjausi su tais, kurie metė dešimtmečiais Lietuvoje kurtą karjerą ir viską turėjo pradėti nuo nulio. Su tais, kurie dirba pagal specialybę taip ir nemokėdami nė žodžio svetimos šalies kalba. Klausiausi gatvės muzikantų ir tų, kurie grojo "Carnegie Hall"...

Ir pamažu, po truputį aš praregėjau - besiklausydama supratau, jog žiūriu į pusę milijono vizijų. Ir lyg per rūką išvydau miestą. Ten nebuvo dangoraižių, bet visi žinojo, jog jis klesti. Katiną Krescensijų rytais pažadindavo grindiniu dviračiu prabarškantis paštininkas Mečys. Prie geltonų buto Nr 7 durų šeštadieniais jis palikdavo pagrindinį šalies dienraštį. Durys buvo medinės. Šarvuotų nei šioje, nei kitose gatvėse nebeliko, nes niekas nebesilauždavo į svetimus namus. Visi turėjo savus ir niekas, vos vakare grįžus iš darbo ir įjungus šviesą, neskubėjo užtraukti užuolaidų.

Beje, pagrindinio šalies dienraščio pirmuosiuose puslapiuose nebeliko kruvinųjų naujienų, o penktieji tapo padėkos puslapiais. "Ačiū merginai su mėlynu paltu ir geltonu šaliku, kad pastebėjo, jog iš rankinės iškrito piniginė", - šįryt perskaitė Angelė gurkšnodama juodą kavą. Pažvelgusi pro langą ji nusišypsojo kaip visada bandelių su migdolais šeštadieniais "Pas Kotryną" kulniuojančiai kaimynei Rūtai. Kotrynos bandelės - beveik niekuo nenusileidžiančios kepamoms Avinjone - jau tapo legenda. Pakeliui Rūta užsuko į ekologiškų gėrybių turgelį. Nusipirko antaninių obuolių. Jie kvepėjo rudeniu. Po baltai raudonu dryžuotu skėčiu susikūprinęs Ernestas įsiūlė paragauti ką tik iš Italijos atvežtų sūrių. Jie tirpo burnoje kaip pirmosios snaigės ant delno. Prekybos centruose tokių anksčiau nė su žiburiu nerasdavo. Beje, prekybos centrų mieste jau seniai neliko - prieskonius dabar dauguma pirkdavosi iš Pakistano atvykusio Muhamedo parduotuvėje, vaisius ir daržoves - minėtame turguje, o šviežią paukštieną - Tado "Laktoje". Pieną ir jogurtus rytais į namus norintiems pristato bendrovė "Bidonėlis", o už nedidelį mokestį iš klientų surinktas pakuotes veža į atliekų perdirbimo punktą "Iš dulkių į dulkes".

Ekologiškos miesto inciatyvos - saulės energija šildomos valstybinės įstaigos, dviračių kaip pagrindinės transporto priemonės išplitimas, naujus ekologiškus automobilius įsigijusiems vairuotojams savivaldybės skiriama 1000 eurų išmoka, vandens taupymas - neliko nepastebėti Europoje ir tapo pavyzdžiu Dublinui, Londonui bei kitiems žemyno didmiesčiams. Per pastaruosius penkerius metus itin pagausėjo paatostogauti čia atvykstančių užsieniečių, o iš sekso turistų žemėlapių šis miestas pamažu išnyko - sklido gandai, jog dauguma barų ir klubų ėmė nebeįsileisti bernvakarius švęsti čia atvykstančių britų ir jiems teko patraukti gilyn į Rytus. Bet padaugėjo kultūros turistų. Itin didelio anšlago kasmet sulaukia pavasarį vykstantis tarptautinis kino festivalis, ypatingą dėmesį skiriantis Šiaurės šalių bei Rytų ir Centrinės Europos kinui, o dauguma jo filmų demonstruojami "Lietuvoje". Jos vis dėlto nenugriovė.

Vos prieš porą metų pradėję kurtis knygynai "Jau skaityta", kuriuose galima įsigyti galybes knygų lietuvių ir užsienio kalbomis, ne tik turistams, bet ir vietiniams tapo atradimu. Knyga nemirė, o lietuviai ėmė garsėti kaip vieni labiausiai knygas skaitančių Europos gyventojų. Nuo lietaus ir sniego su knygomis jie slėpdavosi mažose bohema alsuojančiose kavinėse, kurių pastaruoju metu ypač pagausėjo. Kone visos jos buvo kišenės dydžio ir buvo tikra priešprieša Europos sostines užvaldžiusiems tinklams - vietos valdžia ypač skatino smulkųjį verslą. Beje, kava ten buvo pasakiškai skani.

Miestas garsėjo ir nykštukinėmis alaus daryklomis, - net belgai sujudo, išsigandę konkurencijos. Laikai, kuomet rinktis buvo galima vieną iš trijų didelių gamintojų, seniai liko užmarštyje. Pamirštos buvo ir tos dienos, kuomet išalkus reikėjo rinktis keptą duoną su gerokai praskydusiu sūriu, picą ar cepelinus. Jau porą metų veikiantis "Tolimųjų saulių" kvartalas su dešimtimis kinietiškų, indiškų, korėjietiškų, tailandietiškų, vietnamietiškų ir japoniškų užeigėlių daugeliui tapo atradimu. Nauji mažyčiai itališki, ispaniški ir prancūziški restoranėliai, kuriuose dažnai dirbdavo iš tų šalių atvažiavę studentai, o padavėjai darbuodavosi atsipalaidavę ir be įtampos, pagaliau ėmė orientuotis ne į gurmanus, bet į paprastus žmones, nes gero vyno butelio ir kepsnio su pipirų padažu nusipelno visi, ne tik elitas.

Beje, elito mieste nebeliko! Kostiumuoti bankininkai, nesivaržydami į šilkinę kojinę susikišę prašmatnaus kostiumo klešnę, mindavo dviračiais į darbą nesibaimindami, ką pagalvos kolegos, - tiesiog taip kelnės netyčia nepakliūdavo į grandinę. Sustojęs prie šviesoforo dviratį apsižergęs miesto meras pasisveikindavo su žalios šviesos laukiančiu dviračių kurjeriu Roku. Ir ne todėl, kad žurnalistai stebėdavo. Policininkai nebeprašė kyšių, o ligoniai liovėsi juos piršti gydytojams. Dirbti mokytoju vėl buvo garbinga, be to, ir atlyginimai ženkliai išaugo. Gatvėse nebeliko ubagaujančių senučių, o mėgiamiausiu pensininkų užsiėmimu tapo savaitgalio kelionės į Europą: Amsterdamas, Neapolis, Karkasonas, Sevilija, Bergenas.

Gyvenimas tame mieste buvo kaip šeštadienio vakarais iš Bičiulių parko sklindantis gyvai grojamas džiazas: kartais - ramus, bet vis pamažu pulsuojantis ir nepaliekantis klausytojų abejingų. Abejingų to miesto ateičiai tarp vietinių nebebuvo ir to miesto gyvenimą kūrė visi drauge. Šis miestas tapo aidu savaičių, mėnesių, metų ir dešimtmečių, praleistų svetur. Lyg kibučiai iš svečių šalių atsivežti prisiminimai, išgyvenimai ir svajonės susijungę tapo gražiu reginiu. Lietuvos, kurioje visiems gyventi gera. Kas žino, kas slypi Vardenio Pavardenio lagamine. Jei sutiksite, drauge nueikite prie Katedros. Prie "Stebuklo".

Ieškomas drąsuolis emigrantas blogeris

"Norėčiau, kad atsirastų koks drąsuolis blogeris, kad ir be veido, be tikro vardo, bet nuoširdžiai aprašantis emigracinius kelius, turiu omeny apsigyvenimo sunkumus ar puikią situaciją ir darbą. Yra ir dabar rašančių iš kitų šalių, bet ten daugiau emociniai rašinėliai, kurie apeliuoja į likusius Lietuvoje arba kritikuoja ar lygina gyvenimą Lietuvoje su gyvenimu TEN, bet tokio nuoseklaus nuo pirmojo žingsnio, pirmo susitikimo su kita aplinka, su pirmu pažeminimu ar pagerbimu.... NĖRA," - parašė Teta Sigita.

Pastebėjimas taiklus. Ir aš norėčiau, kad atsirastų toks drąsuolis ar drąsuolė, tik, kaip parašiau Tetai Sigita komentaruose, toks blogas taptų tikru savianalizės seansu, kuriame reiktų ne kartą išpažinti savo silpnumus, nusišnekėjimus, nesusikalbėjimus ir kitus liapsusus, o tam ryžtųsi toli gražu ne kiekvienas. Nes jei tai būtų blogas apie labai sėkmingą emigraciją, greičiausiai nebūtų labai skaitomas. Geros naujienos yra blogos naujienos.

Airijoje aš buvau pernelyg ilgai ir pernelyg daug mąsčiau, ar mano vieši pamąstymai būtų įdomūs, kad dabar pulčiau rašyti, kaip blaškiausi po miestą su CV šūsniu ir pamažu kopiau iš vienos emigrantų kastos į kitą (tiesa, nuosekliai skaitytantys mane, tą emigracinį vojažą, kad ir minimalų, galėjo stebėti), kaip aiškinausi, kodėl Lietuvoje palikau neblogą darbą, kaip kartais ilgėjausi namų, kaip įsimylėjau užsienietį, kaip ... Lygiai taip pat būtų įdomu skaityti mokinio ar studento blogą - nuo pirmos dienos, vestuvių blogą, kuriame vienas iš sutuoktinių rašytų, kaip gi ten vis dėlto viskas būna po medaus mėnesio, Seimo nario blogą - tik dokumentalų, ne propagandinį, policininko blogą, etc.

Emigrantų stebėjimas kai kuriems likusiems Lietuvoje tapo tam tikra vojerizmo forma - kaip rusai sako, "и хочетса и колитса". Įdomu ir vištienos perdirbimo fabrikai, ir "Amerikietiškosios svajonės" istorijos, ir atlyginimai, ir ašaros. Įdomios visų pirma tokios istorijos, nes be jų pasijuntame lyg gyventume ganduose ir mituose.

To drąsiojo blogerio blogas būtų skaitomas. Tokia jau ši epocha - privatumo ribos ištrintos ir visi stebime vieni kitus. Ir stebimės.

2007-ieji. Rewind.

Metai gali būti ir daug, ir mažai. Visada atsiras, dėl ko gailėtis, ir kuo pernelyg didžiuotis. Galima kiek per rimtai nusiteikti vidurnakčiui ir prisiekti sau, jog nuo sausio 1-osios viskas bus kitaip, o galima į naujus persiristi pusgirčiam ir taip prašvilpti visus metus bei iššvaistyti dienas kaip popierinius lėktuvėlius per langą - lengva ranka ir be rūpesčių. Kaip sakė mano pažįstamas, mes einame, kur nueiname.

Vis dėlto norisi, kad metai nepraeitų tuščiai, kad būtų daug atradimų, naujovių, kad sutiktume naujų žmonių, pamatytume naujų vietų. Kad gyventume ne dėl pinigų, paskolų ir ne dėl projektų (stebuklingas nūdienos žodis, sukuriantis reikšmingumo iliuziją). Kad gyventume, nes turime tik vieną galimybę, o šiemet Lietuva prarado pakankamai talentingų žmonių, kurių netektys tą mums priminė.

Visi reziumuoja, prognozuoja, analizuoja, ir aš susimąsčiau apie šiuos metus. Pagalvojau, kad jie buvo visai neprasti. Nutariau paminėti keletą epizodų, kuriais džiaugiuosi.

Metų autoprojektas (!) - mano angliškas blogas Emigration-etc.

Metų diskusija - ar reikia emigrantams grąžinti skolą Lietuvai ir kokiu būdu. Ačiū Liutaurui už kibirkštį.

Metų knyga - Mirandos July "No one belongs here more than you". Trumpos, žaismingos novelės, kurios privers ir juoktis, ir verkti.

Metų filmas - "Into the Wild"/"Heima". Pirmasis - už istoriją, antrasis - už vaizdą.

Metų pasikultūrinimas - V Festival. Aplinkui įvairiais būdais liejosi per daug alkoholio, bet muzika buvo gera.

Metų menas - Jurgitos Remeikytės pinhole-boxas ŠMC parodoje "Tarp mūsų". Viskas, kas genialu, yra paprasta. Kai Jurga vėl ką nors rodys, būtinai eikite pažiūrėti. Veikia labai terapiškai.

Metų media - "Monocle" žurnalas.



Metų miestas - Roma. Ryte, apie 7 val., kuomet gatvėse dar nėra žmonių.

Metų pasisėdėjimas - Krokuvoje, o ypač Kazimierz kvartale. Būtinai nuvažiuokite ir įsitikinsite patys.



Metų pasivaikščiojimas - Cinque Terre/Kristianija Kopenhagoje. Pirmasis - dėl gamtos, antrasis - dėl bendros atmosferos.



Metų bandymas (nepavykęs)- mėginimas tapti EK biurokrate. Bent pamankštinau smegenėles su įvairiais testukais. Kaip pasakytų mano draugė, vadinasi, nelemta.

Metų patiekalas - paela Cadize/pica už eurą Neapolyje (ne dėl to, kad už eurą, bet dėl to, kad pasiutiškai skani).

Metų raudonas vynas - Chalk Hill Sangiovese (prisirpusios trešnės, cigarų dėžutė, cinamonas), nors ir gertas iš plastikinių puodelių.

Metų baltas vynas - Terredora Grecco di Tuffo (greipfruitai, imbieras ir Vezuvijus, nes iš tos vietos).

Metų amplua - studentė. Vėl. Kuo toliau, tuo labiau patinka.

Metų įvertinimas - apie imigrantus rašančio laikraščio "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojos laiškas, kuriame ji mano anglišką blogą pavadino "very very interesting" ir pasiūlė jiems rašyti apie lietuvius. Pirmoji medžiaga jau atiduota, startas - sausį.

O kitąmet norėčiau... Nesakysiu :) Svarbu norėti.

Gražių jums švenčių ir labai gerų metų. Čiupkit žiurkę už uodegos.



Foto©mano

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai ir ką daryti Lietuvoje už 30 tūkst. litų

"O sako, kad iš Vilniaus niekas nebeemigruoja," - nusistebėjo trečiadienį vienas Dubline gyvenantis žemaitis, kuomet pasakiau, jog į Airiją atvykau iš Lietuvos sostinės.

Prieš porą savaičių iš Vilniuje besidarbuojančio IT specialisto gavau elektroninį laišką.

1600-2500 eurų per mėnesį - daug ar mažai? Kiek teko pačiam surasti informacijos, 2500 artėja link vidurkio (bent jau tikslinėje srityje). Ką realiai galima nuveikti su tokia suma Dubline? T.y. ar užtenka pragyvenimui, ir koks tas gyvenimas galėtų būt už tokią sumą? Turbūt, kokią pusę suėstų būsto nuoma? Tiesiog netyčia ikliuvo vienas darbo skelbimas (vienam is lietuviškų resursų), kur siūlo darbą Dubline ir siūlo tokią sumą, tai smalsumas liepė ir tau parašyt, patikslinti, kiek (ne)patrauklus toks pasiūlymas.

Nupasakojau apie išlaidas (faršas - kaip ir Lietuvoje, degtinė - brangiau, o skrydžiai į Europą - pigiau) ir atsakymą apibendrinau pasakydama, jog jei emigruoja dėl pinigų, išvykti verta, jei yra galimybė eurais užsidirbti bent tiek, kiek Lietuvoje gauna litais.

Tik pastaruoju metu susimąsčiau. O kiek Lietuvoje gaunama litais?

Liutauras ne per seniausiai mąstė, kaip pasirinkti darbą ir nenusipiginti. Lietuvos darbo biržoje dizainere dirbusi draugė šį rudenį kas mėnesį užsidirbdavo apie 1200 litų.

Sakoma, jog po trejų metų mokytojai vidutiniškai turėtų uždirbti 3215 litų - ir tai vis tiek būtų mažiau, nei ką jie gautų šiandien dirbdami už minimumą Airijoje.

Atlyginimai Lietuvoje, atskaičiavus mokesčius, nuo 2003 m. išaugo pusantro karto – nuo 873 litų per mėnesį iki 1369 litų, tačiau profesinių sąjungų duomenimis, tiek uždirba tik trečdalis šalies gyventojų.

Berods pavasarį, kuomet daugelio emigrantų protus ėmė drumsti iš Lietuvos parsklidęs aidas apie ten lyg ant mielių kylančius atlyginimus (ir žinau bent keletą, kurie ant bangos patraukė namo), ėmėme kalbėtis, už kiek p a r s i d u o t u m e. Viena draugė pasakė, jog sutiktų dirbti už pusantro tūkstančio litų, bet padirbusi prašytų didesnio atlyginimo. Tik rudenį atvykusį į Lietuvą ji išsiaiškino, kad pienas nebekainuoja litą... Apie kavą Gedimino prospekte už 5.90 Lt jau rašiau.

Kadangi netrukus stukstels dar vieni nauji metai, kuriu rezoliucijas, reziumuoju 2007-uosius ir planuoju naujus Žiurkės metus, per kuriuos, anot pernelyg pozityviai saldaus DELFI horoskopo, megsiu ryšius ir galėsiu išreikšti savo idėjas, o meilė gyvenimui pakylės mane nuo žemės ir pavers populiaria profesiniame gyvenime. Horoskopais niekuomet itin netikėjau.

Tiesiog kartais pamąstau, jei netrukus grįžčiau į Lietuvą, kiek reiktų suderėti. Sako, Briuseliui kažką verčianti mergina per mėnesį uždirba 30 000 litų. Čia žinios iš labai patikimų šaltinių. Nebent gerais draugais buvę kursiokai meluoja vienams kitam. Kita vertus, žinia, esame tauta, linkusi kurti panegiriškas butaforijas.

Ką aš daryčiau Lietuvoje už tokius pinigus? Kaip lašiša maudyčiausi "Billecart-Salmon" vonioje - ryte ir vakare, pusryčiams valgyčiau auksinės vištos dedamus auksinius kiaušinius, atrasčiau, kur kava Vilniuje kainuoja bent 20 litų, o elito vakarėliuose tinklinėmis pėdkelnėmis apsitempusi blauzdas demonstruočiau garsaus Lietuvos dizainerio suknelę.

Išties neįsivaizduoju, ką Lietuvoje daryčiau už tokius pinigus. Kai pasakiau apie tai čia esantiems draugams, likau nelabai suprasta - mane tikino, kad visuomet atsiranda būdų pinigams išleisti. Na, gal nebent galėčiau gailėtis, jog su tokiu atlyginimu gyvenu Lietuvoje, o, tarkim, ne Niujorke.

30 000 litų man tikrai nereiktų. Atlyginimo turi pakakti išsimokėti paskoloms, geram vynui, sveikam maistui, knygoms, muzikai, kinui, kelionėms ir pomėgiams. Pasiklydau laiko mašinoje - už kiek reiktų parsiduoti Lietuvoje, kad tam užtektų? Kiek užtektų jums? Tarkim, mano mamos išankstinė pesija yra apie 400 litų. Bet žada, kad pensijos kils...

Jau beveik Kalėdos

Stovėdama eilėje "Body Shop" nugirdau vadybininkės nurodymą visoms dirbančioms merginoms: "Daugiau dovanų nebevyniojame, kaspinų nebeliko, krepšelių nebėra taipogi." Mes irgi pritrūkome dėžių, viską, ką buvome supakavę, jau pardavėme. In vino veritas. Liko viena darbo diena - šiandien, o tada prasidės ilgas letargo laikotarpis, kuomet darbe vėl galėsiu skaitinėti ir rašinėti.

Lenkiško maisto parduotuvėje (tiesa, ten neapsieinama ir be lietuviškų "Zigmo" silkių bei latviškų "Laimos" šokoladų) šiandien kažkas mėsoms ir saldumynams išleido 170 eurų, sakė ten dirbanti draugė. Pernai prieš Kūčias, kurios čia tiesiog yra arba paskutinė diena apsipirkti Kalėdų stalui, arba eilinis darbadienis, netoli namų esančioje ekologiškoje mėsinėje 6 val. vakaro kalakutų laukiančių pirkėjų eilė buvo nusidriekusi į lauką, kur kažkas dainavo Kalėdų dainas, kažkas prekiavo kava, o dar kažkas rinko pinigus labdarai. Sesė kalakutą jau turi, jis jau įtrintas česnaku, majonezu ir panardintas į marinatą. Bus labai skanus - žinau.

Antradienį Dublinas numirs, tik gaus bažnyčių varpai. Užsidarys parduotuvės, nevažiuos visuomeninis transportas, o ir taksi pasigauti nebus lengva. Tokį rytą privalu atsibusti greta brangių žmonių, kad turėtum ką apkabinti ir pasveikinti su šventėmis. Jei netikite jų religine prasme, tiesiog padėkokite šalia esantiems, kad jie yra. Šeimos nariams, draugams. Nusišypsoskite sau veidrodyje. Išsiųskite sms kažkam, su kuo jau seniai nebebendraujate. Padarykite kažką, ko iki šiol nedarėte. Gyvenkite.

Čia trumpas palinkėjimas, kiek kuriantis nuotaiką, kurios mūsų kasdienybėje turėtų būti daugiau. Gražių visiems švenčių.

Prieškalėdinės depresijos apraiškos

Turėjo būti prieškalėdinis pasisėdėjimas su trim gerais draugais. Pirma ėjome klausytis džiazo, kuris, pasirodo, buvo eksperimentinis, net labai (tiesa, violončelistė instrumentą kamavo įspūdingai), o tada patraukėme į indus. Buvo skanu, bet pernai arčiau namų esančiuose buvo skaniau. Tik Hugelio "Gewurztraminerį" pasigardžiuodami greitai susiurbčiojome. Prieš mėnesį į Dubliną atvykusiai draugei pasiūliau skelti tostą ir ji pasakė besivilianti, jog Kalėdas Dubline su mumis sutinka pirmą ir paskutinįkart. Kaip mazgote per veidą. Po to lyg Paleckis turėjo aiškintis, ką turėjo omeny - jog kitas Kalėdas galbūt sutiksime Lietuvoje. Mes visi trys ėmėme vienas per kitą aiškinti, jog į Lietuvą dar nenorime. Tuomet tosto autorė pasakė, kad Airija yra graži šalis, bet pakeliauti, o gyvendama čia jaučiasi svetima. Šešis metus čia gyvenanti draugė pastebėjo, kad ji vis dar irgi jaučiasi svetima, bet dėl to nereikia daryti nereikalingų išvadų. Sėdėjau ir nežinojau, kaip reaguoti - keikti ka tik čia atvykusioje draugėje įsišaknijusį lietuvizmą, kuris neretai ir interneto komentaruose pasireiškia ka tik "atemigravusių" lietuvaičių kritiškais pastebėjimais apie Airiją (dažniausiai gimusiais iš nenutrūkstančios rutinos darbas-namai-lova-darbas) ar pulti gelbėti ir savanoriauti vežti, rodyti, pasakoti, nors pernelyg didelio suinteresuotumo nepastebiu. Tuomet pokalbis pakrypo kita linkme ir į kitos draugės pastabą neišlaikiusi atsakiau replika, o ji vidury restorano puolė į ašaras.

Merry Christmas, vienu žodžiu.

Bepročių karavanas, linguojantis į įsivaizduojamąją laimės oazę tos Kalėdos ir tiek. Juda kaip tie trys karaliai nešini maišais, dovanomis, lauktuvių kupinais krepšiais. Vaikams - nauji "Nintendo" žaidimai. Kiekvienoms Kalėdoms - vis po naują (aš vaikystėje gaudavau knygų). Mamoms - vazos, papuošalai, paveikslai. Tėvams - viskio buteliai, vyno dėžės. Sūnums - "savaitėlė" apatinių ir kojinių. Dukroms - "Body Shop" rinkiniai.

Pirk du, trečią gauk nemokamai, o per po Kalėdų prasidedančius išpardavimus įsigyk pusvelčiui.

Manęs parduotuvėje prašo nuolaidų. Prašo deals, nors visi žino, jog tėra 10 proc. nuolaida, jei perki 6-12 butelių ir 20 proc., jei perki dėžę ir daugiau. O jie nori buy 2 get 1 free. 2 for 20. 3 for 30. Reikalauja prekybos centrų marketingo. Kurgi ne - pirk šešias dėžes vyno ir gauk blow job.

Dovanomis visi įprasmina savo santykius. Užtvirtina draugystes ir partnerystes. Lyg staiga būtų sprogusi dosnumo bomba. Kalėdos tėra tos bombos sukeliamas atominis grybas. Išsisklaido ore ir susimąstai - o kas tos Kalėdos ir kam? Lentynoje sudėlioji dovanas, kad nuo jų vėliau kartkartėmis nuvalytum dulkes, kai kurias grąžini į parduotuves - vietoje šampano pasiimi porą burtelių vyno, vietoje viskio - butelį šampano. Suvirškini kalakutą, atsigauni nuo pagirių ir vėl gyveni. Iki kitų Kalėdų. Gal žinote vietą, kur jų nešvenčia?

Keli padriki epizodai iš Londono

Per pirmąsias dvylika valandų išmokau, jog į metro leidžiantis eskalatoriais reikia stovėti dešinėje pusėje. Ir išties - visi tvarkingai kaip žąsys virtinėje išsirikiavę vienas paskui kitą. Dar per dvylika valandų - kad "austrės" (angl. "Oyster card") nereikia kišti į kryžiuku pažymėtus vartelius, mat šie neatsidarys. Išmokusi leidausi į London Bridge, Waterloo, Camden stotis patenkinta kaip Ali Baba, žengiantis į vieną sezamą po kito, mat varteliai prasiverdavo. Brūkšt ir durelės į požemius prasižioja. Brūkšt ir tu jau Londono centre.

Baisu ten - žmonės lekia, bėga, skuba ir taip dažnai neatsiprašinėja kaip Dubline. Tiesa, Romos metro buvo dar baisiau - lyg iš paskos atidundėtų buivolų banda. Ir leki, skuodi lyg Pamplonos bulių išvengti mėginantis turistas, nes baisu būti sutryptam.



Greičiausiai kiek kvaila vos po trijų praleistų dienų apibendrinant sakyti, jog buvau Londone, bet vis dėlto buvau ir trumpam atsijungiau nuo darbų. Pakako laiko, kad suprasčiau, jog gyvenimas ten ir Dubline teka visiškai skirtingu ritmu, ir nebesusigaudau, ar norėčiau susipakuoti lagaminus ir kraistytis anapus Airijos jūros. Pakako laiko atrasti šnekos su tais, kurių nebuvau mačiusi dvejus metus. Kai grįžtu į Lietuvą, su kai kuriais kalba visai nebelimpa.

Jei trumpai - įspūdinga tam Londone, nors tu ką. Kitaip nei Romoje ar Sevilijoje, bet lyg iš Justiniškių daugiabučio būtum išsikraustęs į erdvų namą pajūry. Ir namų aukštų yra, ir gatvės platesnės, ir imbierinė latte labai skani, o ir žmonių įvairovė pritriankianti. Ir muziejai įspūdingi, o į juos eina ne tik žilagalviai, bet ir vaikai, ir visi nemokamai (bent į pagrindines ekspozicijas). Ir Meką ten besivaidenantį aptikau. Ir Seimeniškius, užrašytus su Š.



Atsargiai įžengiau į "Harrods", kad netyčia ko nesudaužyčiau, ir susimąsčiau, kodėl salota, kuri "M&S" kainuoja £0.75, čia parduodama už £1.5. Sugalvojau socialinę provokaciją - reiktų į šitą tuštybės mugę atvesti, tarkim, penkiasdešimt nuo alkio perkarusių vaikų iš Afrikos ar Azijos (o gal ir taip toli nereiktų ieškoti) ir fiksuoti tas salotas perkančiųjų reakciją.

Dabar suprantu, kad įsikūrus Londone nenukrypti nuo maršruto darbas-namai visai nesunku. Susiekimas ten pasiutiškai brangus. Per tris dienas traukiniams ir metro išleidau apie pusšimtį svarų, nors atstumai nebuvo labai dideli. Ir nors nepigūs, traukiniai linkę vėluoti.



Kai kurie Londone dirba po 12 valandų per parą 7 dienas per savaitę, kaip, tarkim, vienas draugės bendradarbis iš mažo kažkur Lietuvos pasienyje prisiglaudusio miestuko. Kadangi dirba naktimis, o dienomis miega, išleisti uždarbio nespėja. Gal jam taip gerai? Per porą metų jo sesuo taip padirbėjusi grynais Vilniuje nusipirko butą. Gal ir jam pasiseks, tik, regis, butai Vilniuje ima kainuoti kone brangiau nei didžiosiose Europos sostinėse. Gal ir salotos netrukus ims kainuoti 6 litus. O tuomet jau reiks kurti socialines provokacijas Lietuvai.

Neseniai į Londoną su draugu iš Dublino išsikrausčiusi draugė sako, kad Dubline pinigų prasme buvo geriau - nuoma pigesnė, o jei pasiseka, į darbą galima ir pėsčiomis nukakti. Kartais, kai vėluoja autobusas ir nėra vėjuota, taip ir darau.

Antradienio vakarą, grįždama į Gatwicko oro uostą, traukinyje prisėdau prie "Deloitte" besidarbuojančio vyro. Ant desktopo buvo parašyta. Tuo metu kai mano kaimynas iš kairės klausėsi iš baltų "iPodo" ausinių sklindančių garsų, "Deloitte" vyras nagrinėjosi kažką apie telefoninį verslą. Po keliolikos minučių taip ir užmigo su atverstu laptopu ant kelių ir į jo ausines iš ten sklindančiu seksualiu operatorės balsu, aiškinančiu nubraižytas schemas. Pinigų prasme jam Londone greičiausiai gyvenasi žymiai geriau nei man. Tik vargas, kai net po darbo dirbi.

foto©mano

FR 112 Dublin - London LGW

Latte su sojos pienu uz 4, internetas be lietuvisku simboliu uz 6/val. Skrydis su mokesciais i abu galus uz 30, taksi iki oro uosto - uz 28. Tokiu metu - apie 6 val. ryto - as paprastai esu kazkur liuliunu karalysteje, o siryt issiruosiau i Londona porai dienu. Sklandau Coco "Mademoiselle" debesyje. Skanu.

Parduotuveje - biziakas, o man pora dienu dzin. Sefas gali atidirbineti uz visus raugejimus i veida (slykstus iprotis, visuomet be atsiprasymo), ilgus pasisedejimus tulike niekaip nepasiekiant sluotikes nusveisti ka palikai (dar slykstesnis iprotis) ir besikartojanti uzmarsuma. Itariu, kad jis pucia ar dar bala zino ka daro, bet nesuskaiciuojamos ir visuomet po visa parduotuve kaip domino isdeliojamos "Red Bull" skardines tikrai ne i nauda jo virskinimui. Kaip bebutu, iki treciadienio manes nebus, taigi abu galime pailseti nuo vienas kito.

Londone esu buvus, regis, keturiskart - pora is ju tebuvo blaskymaisi apie Viktorijos stoti ieskant autobuso i Dublina ir trumpam nupedinant paziureti, ar Big Benas dar tebestovi vietoje. Ziuresime, kaip bus sikart. Londonas visuomet atrodydavo (ypac po Dublino) didelis, o gyvenimo UK sistema kiek painesne nei Airijoje. Sitoje juros puseje is dalies - kaip pas babyte kaime - viskas sava, maza. Ziuresime, kaip anoje.

Kalėdinis daiktizmas

Dar tik gruodžio 5-oji, o jau trys žmonės man palinkėjo linksmų Kalėdų. Giminaitės bendradarbė, vis užsimenanti, jog nuolat trūksta pingų, pasiėmė iš banko 3 500 eurų paskolą kalėdinėms dovanoms. Kitus metus ji gyvens dėl Kalėdų - kad grąžintų paskolą.

"Jos išvyko 7.00 autobusu. 12.30 susitikome pavalgyti. Jos švytėdamos traukė iš paskos gigantiškus lagaminus ant ratukų, prikimštus "Tommy Hilfiger" megztinių ir "Nike" sportbačių. Ten ir devyni "Seiko" laikrodžiai bei varlės formos "iPod" kolonėlė. Kelionė suplanuota iki smulkmenų. Vienos moters anūkas nori "Timberland" batų. Sąraše - ir "Gap", "Guess", "Old Navy". Virš alubario esantis butas rezervuotas dar pernai per Kalėdas, vos 360 eurų tekainavę bilietai nupirkti sausį."

Pamanytum, jog rašo apie lietuvius. Prisiminiau pirmąją kelionę į Airiją prieš keletą metų, kuomet sesė pasakė, jog didžiausi "seilai" prasideda gruodžio 27 d., maždaug 6 val. ryto. Netikėjau, bet parduotuvėse atsidūrusios apie 8 val. jau tirpome minioje pirkėjų, graibstančių viską su etikete "sale". Nemaža tų pirkėjų dalis kalbėjo rusiškai ir lietuviškai (tąkart nusipirkta liemenė man jau per didelė - sumažėjau keliais dydžiais ir atidaviau draugei).

Cituojama ištrauka - iš praėjusio šeštadienio "The Irish Times" priedo "Weekend Review", kur Kathy Sheridan rašo apie į Niujorką apsiprekinti vykstančius airius. Šiemet nuo spalio iki gruodžio maždaug 170 000 airių turėtų kirsti Atlantą ir JAV parduotuvėse palikti apie 170 mln. dolerių. Įvairios oro linijos visą mėnesį vis paskelbia bilietų išpardavimus. Skrydžiai į Niujorką prasideda maždaug nuo 150 eurų. Airiams lengviau nei mums, lietuviams, kirsti JAV sieną, nors grįžtant visada gali tekti bendrauti su vietiniais muitininkais ir įtikinėti, jog krūvos lagaminuose suspaustų gėrybių tėra tavo jau seniai užgyventas turtelis, o ne anapus Atlanto gerokai pigiau įsigytos gėrybės, už kurias reiktų sumokėti mokesčius.

Kai kurie Užatlantėje apsiperka ne tik Kalėdoms, bet ir gimtadieniams - ten beveik viskas kainuoja pigiau nei Europoje. Nenuostabu, jog amerikiečiai vis kaltinami vartotojiškumu.

Remiantis "Deloitte" apklausa, šiemet kiekviena airių šeimyna Kalėdoms vidutiniškai turėtų išleisti 1,431 dolerį - daugiau nei kas kitas Europoje. Palyginimui:

Didžiojoje Britanijoje - 1,007
Nyderlanduose - 411
Vokietijoje - 420
Prancūzijoje - 556

Airiai 720 ketina išleisti dovanoms, 431 - maistui, 279 - įvairiems pasibuvimams su kolegomis, draugais ir pažįstamiems, t.y. "socialisingui" (gal kas žino gerą šio žodžio atitikmenį lietuviškai?).

Praėjusį šeštadienį greitai prasibėgusi per parduotuves, kuomet ieškojau palto, suvokiau, jog susirgti "daiktizmu" šiuo metų laiku ypatingai lengva. Parduotuvėse - masės gražių daiktų už labai geras kainas, nors ir didesnes nei Niujorke. Rūbai, knygos, kompaktinės plokštelės, kosmetika... Daiktai, kurių norisi, bet nereikia. Pernai, anot mano sesės, geriausia dovana, kurią panelės galėjo padovanoti savo išrinktiesiems, buvo nauji žaidimukai ir "PlayStation". Ir mano parduotuvėje ritasi Kalėdų panikos bangos - žmonės jau perkasi vynus šventinei vakarienei, nemažai didelių kompanijų jau apsirūpino dovanomis savo darbuotojams. Nemaža dalis pirkėjų, vis ieškodami žinomų vardų, dovanų perka bele kokį vyną, dažnai porą butelių. Geriau pirktų vieną, bet gerą...

Su svainio seserimi sutarėme, jog šiemet suaugusieji dovanų negaus - tik vaikai. Man toks planas labai tinka - vis tiek sesė mano jai pernai padovanoto "fondue" dar nėkart nenaudojo. Bėda tik, kad vaikams "Haufo pasakų" Kalėdoms nepakanka - jie nori "gadgetų", žaidimukų, o kartais ir apie kompiuterius pasvaičioja. Špygutės taukuotos. Boikotuoju daiktizmą.

Apie airišką diletantizmą ir lietuvišką perfekcionizmą

Vakar pirkau paltą, pėdkelnes, pudrą, pieštuką akims, šešėlius. Apsiaviau kablukus ir užsidėjau sijoną. Pažįstantys mane greičiausiai netiki. Ir aš netikėjau į save veidrodyje žiūrėdama. Ėjau į simfoninio orkestro, kuriame mano sesė groja fleita, koncertą. Klausiausi Deliuso, Elgaro, Mendelsono. Orkestras nėra profesionalus - kone visi muzikantai turi "normalius" darbus. Liapsusų buvo, bet pamaniau, kad gražu, kai žmonės susigalvoja kažką ir neužsistagnuoja: kuria, repetuoja, koncertuoja.

Na, gal ir netobulai susigrota, -perfekcionistinėje Lietuvoje greičiausiai į sceną kai kurių orkestrantų nebūtų leidę - prie muštro ir juodo darbo pripratę muzikantai turi groti tobulai. Tiesa, Elgaro koncertą violončelei solistė sugrojo labai neblogai, nes ji buvo samdyta profesionalė. Vėlgi sugrojo ne taip įspūdingai kaip Jacqueline du Pré,, apie kurią pernai sužinojau žiūrėdama dieviško grožio filmą "Hillary and Jackie", emociškai sujudinusį visas many esančias povandenines sroves (blioviau krokodilo ašarom, o tai atsitinka ne dažnai...).

Bet grįžkime prie neprofesionalaus orkestro - juk ne visi gimsta genijais... Gali niekada nefotografuoti, nes nesugausi gyvenimo kadre taip kaip Andre Kerteszas ar neprisiliesti prie kino kameros, nes neišvysi kasdienybės taip grafiškai kaip Darrenas Aronofskis, ir nerašyti, nes nes dar neišmokai taip žongliruoti žodžiais kaip Williamas S. Burroughsas ar Alessandro Baricco. Ar ne taip Lietuvoje - perfekcionistų kalvėje?

Airijoje klesti entuziazmas. Dėl to pasitaiko nemažai liapsusų, bet, kai pagalvoji, jog prieš dvidešimt metų lėktuvo bilietas į Londoną kainavo apie 700 eurų, imu svarstyti, jog tos ydos, kuriomis dažniausiai kaltinimi airiai, greičiausiai visų pirma gimė iš izoliacijos. Bet vis tik baisiau izoliuoti save smegeninėje nei žemėlapyje. Ir jei Airijoje įvyko pastaroji izoliacija, Lietuva vis niekaip neištrūksta iš pirmosios. Airiai, kaip rašiau, moka tris natas ir koncertuoja - lietuviai niekada!

Žinoma, taip lengva įklimpti diletantizme ir Airijoje jo nemažai. Tą pastebiu ir savo fotografijos kursuose (nors pirma buvau apsidžiaugusi, kad gal jo nebus labai daug, bet aš su lenku Rafu laikau frontą ir vis dėstytojams bei kursiokams įpučiame šviežio oro). Kaip žinia, Airija nėra šiuolaikinių vizualiųjų menų smaigalyje. Vienas mano dėstytojų - Michael Durand - fotografuoja jau penkiolika metų, bet niekada nedalyvavo nė vienoje ne Airijoje esančioje parodoje, nors fotografuoja neblogai, tiesą sakant, visai neblogai. Klausiau jo, kodėl. Sakė, kad tiesiog niekada to nesiekė. Aš mąstau, greičiausiai dėl to, kad pamatęs save europietiškame kontekste galbūt nelaikytų savo darbų labai stipriais. Bet jei mėgintų, jei neužsisėdėtų, gal jo fotografijos įgautų daugiau svorio?

Čia pagalvoju, kad gal ir neblogai tas lietuviškas perfekcionizmas (juk mes žūtbūt stengiamės atsidurti užsienio arenoje), bet jis būtinai turi būti subalansuotas. Nes kitaip visą gyvenimą gali ruoštis parodai Momoje, vis manydamas, kad Balbieriškio kultūros namams dar irgi nesi pasiruošęs, nes taip sako aplinkiniai, o ir pats pamažu įtiki. Bet juk būtent Balbieriškyje turėtume raginti kurti kuo daugiau žmonių - net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiški profanai, mat "nusodinti" visada lengviausia, o šioje sporto šakoje mes esame čempionai. Beje, gal kas iš Bablieriškio ir pateks į Momą...