Nuo šiol rašysiu apie vyną. Į eterį paleidžiamas "Gero vyno blogas"

Na ką, įsiamžinau Dubline (tiesa, čia ne Spencerio Tunicko daryta nuotrauka - pastaroji turėtų atvykti paštu). Paklausiau dieviškai gražios muzikos (nuotrauka ties naujuoju "Sigur Ros" albumu "Með suð í eyrum við spilum endalaust" keistai panaši į S. Tunicko) ir pakeičiau profilį. Nuo šiol rašysiu apie vyną. Užsukite. Skaitykite. Ragaukite. Komentuokite.

GERO VYNO BLOGAS

Emigracijoje - Guinness Time. Išeinu kūrybinių atostogų.

Dienos Dubline slenka pamažu. Kartais šonus pakaitina pro debesų plunksnas prasispraudžianti saulė. Jau spėjau nusvilti. Užvakar, tiesa, pliaupė dideliais lašais. Vakar vėl mėginau su manimi fotografijos NCAD besimokiusių studentų ir savo nuotraukas įpiršti masiniam vartotojui, žalios žolės Smaragdo saloje ieškančiam turistui, gatvės kičo mėgėjui. Jau keletą mėnesių turime savo stendą Dublino širdyje esančiame Temple Bare kas šeštadienį vykstančiame Cow's Lane DesignerMart. Prekiaujame papudruotu pastelinių spalvų grožiu. Jau pardaviau vieną savo nuotrauką. Kai kurie yra pardavę po daugiau. Su ta pačia kompanija vėlgi tame pačiame Temple Bare esančioje Smock Alley Cafe dalyvaujame šią savaitę atidarytoje parodoje Dark River Pool: Views of Dublin City. Iš degtukų dėžutės pasigaminau pinholą ir atspaudžiau savo refleksiją apie Dubliną. Jei bus laiko, ateikite pažiūrėti.

Blogo pastaruoju metu aktyviai neatnaujinau, kadangi buvau išvykusi porai dienų su iš Lietuvos atvykusiomis draugėmis darkart pažiūrėti į vandenyną ir kalnus. Buvo gražu.

Avytės ganykloje



Dingle pusiasalis. Pats vakariausias Airijos taškas



Atlanto vandenynas

Netyčia sulaukiau elektroninio laiško su kvietimu stoti į Tėvynės Sąjungą, nors tokie kvietimai vargiai gali netyčia kibernetiniais kontaktais atkeliauti.

Vienas airis, vadovaujantis anglų kalbos mokyklai Dubline, liepą atidaro internetinę svetainę, kuri bus orientuota į Airijon atvykstančius užsieniečius. Tokių svetainių buvo ir anksčiau atidarinėta, tik jos pamažu žlugo. Lenkai tebeskaito lenkiškai, lietuvaičiai - lietuviškai. Svetainė "Babylon Radio" (čia tik jos būsimi griaučiai) nuo kitų skirsis tuo, jog joje bus internetinis radijas, visą parą transliuosiantis angliškai. Vėliau ketinama prašyti FM licencijos. Gavau iš iniciatorių kvietimą susitikti ir pasiūlymą vesti savo laidą. Kaip tyčia prieš išvažiuojant... Pažadėjau paklausinėti, gal atsiras koks kitas lietuvis ar lietuvė, norintys Airijoje turėti savo radijo laidą anglų kalba. Arba rašyti jiems angliškai. Brūkštelkite, jei kas susidomėtumėte lina.zigelyte[eta]gmail[taškas]com. Kol kas pinigų nežadama, nes projektas visai kūdikiškai šviežias. Bet kompanija labai maloniai nuteikianti.

O šiaip jau noriu aš bristi iš šitos emigracijos balos, liautis atstovauti emigrantų interesams, liautis ginti save ir kitus, peikti lietuvišką būdą, ieškoti teigiamybių airiškame, kaltinti valdžią ir koneveikti mūsų ambasadą Airijoje. Norisi mažiau rašyti ir skaityti daugiau. Ne vien pro langą į pasaulį žiūrėti. Arba prasimušti naują eketę virtualioje erdvėje. Prieš porą dienų jau kūriau requiem savo blogui, bet google'as veikė lėtai, taigi nepavyko užsidaryti ;)

O kol kas po pusantrų metų rašymo apie savo ulisus Dubline išeinu kūrybinių atostogų. Nebenoriu kartotis, todėl apie emigraciją ir emigrantus bloginsiu vis rečiau, bent lietuviškai, kadangi anglakalbiai auditorijai dar jaučiu kai ko neparašiusi. Gal netyčiom labai įsikvėpusi dar ką parašysiu ir prisikelsiu emigracijoje-etc kaip feniskas iš pelenų, bet kol kas planuoju pamažu bristi iš šitos balos ir kurti kažką naujo. Ieškau naujų temų naujiems blogams. Keletą minčių jau turiu. Lai ramiai išsiguli kaip gero vyno butelis. Ačiū, kad skaitėte. Susitiksime tinkle.



PS Bloggeris gyvatė vėl lėtai veikė, daugiau nuotraukų būčiau pakrovusi...

Dublino pinhole

Ha'Penny Bridge. Dublin pinhole

Dubline gyvenu trejus metus. Neseniai supratu, kad visai neturiu nuotraukų, kurias norėčiau atsispausti ir pasakyti sau ir kitiems: va, čia Dublinas, čia aš gyvenau (vis dėlto pamažu įsijaučiu į lagamininę nuotaiką). Nors fotografuoju, ir lyg nemažai, sau mielų Dublino kadrų nelabai turiu. Tai štai pasigaminau pinhole fotoaparatą iš degtukų dėžutės ir nutariau į dėžutę sudėti savo prisiminimus iš čia praleistų metų. Aplankyti man mielas vietas.

Birželį su degtukų dėžute prasieisiu per Vilnių. Kas sumąstė skaitmeninę fotografiją? Ir kam ji?..

Virtotali skylė arba informacijos apie įvykius Vilniuje beieškant

Pykstu. Kiš miš, o ne žinių visuomenė Lietuva yra. Bobučių pasakos, o ne informacijos tinklas. Kronikos, o ne naujienos. Elementari lodarystė. Norite pritraukti turistų į mūsų žemelę?

Baltasis. Foto©mano

Pamėginkite angliškai paieškoti informacijos apie kultūrinius įvykius Lietuvoje (teatrus, koncertus, festivalius) ir suprasite, kodėl dažniausiai kultūrinis turizmas mūsų Tėvynėje baigiasi po lietuvaičių sijonais.

Informacijos anglakalbiams apie įvykius sostinėje birželį - nulis. Čia, berods, prie Vilnius - Europos kultūros sostinė atributų priskiriama svetainė. Mažiau pranešimų spaudai apie Europos miestuose besileidžiančius angelus iš Vilniaus siuntinėkite - jei tie angeliukai ir apžavės ne kuriuos, ko jie atvyks į Lietuvos sostinę pažiūrėti? Ką jau bekalbėti apie tai, jog www.lietuva.lt vis dar neveikia.

Gūglinu. "Lietuva kultura". Ačiū už katalogą.

Pasiknaisioju atminties archyvuose. LVSO svetainė. Randu koncertą, kuris vyks tuo metu, kai būsiu Lietuvoje, su gražia programa ir orkestru iš Maskvos. Deja, nenurodoma bilietų kaina.

Improvizuoju. O.Koršunovo svetainėje kiek daugiau vilties ką nors rasti. Bent yra birželio repertuaras.

Gūglinu toliau. "Kaunas kultūra". Esu nuboškiama čia. Tiesa, šiek tiek daugiau turinio apie festivalius Vilniuje.

Delfi - informacija porai savaičių į priekį.

Mielieji, tai gerai, kad aš turiu draugų ir pažįstamų Vilniuje, kalbu lietuviškai, atvykusi nesibodžiu naudotis visuomeniniu transportu ir klausytis svetimų pokalbių jame - kartais nugirsti įdomių naujienų. Tačiau nejau negalima sumąstyti vieno portalo, kuriame būtų informacija apie kultūrinius renginius Lietuvoje? Juk vasara jau čia pat. Nenuostabu, kad lenkai mina vis to pačio Žurfako kiemelio trinkeles metai iš metų. Kad, regis, daugiau ką veikti Lietuvoje nėra. Jei kelionę planuoji. O kai teturi savaitę, planuoti reikia.

Naujas ir labai geras teminis blogas - MAMADIENIS

Rūtai virtualiai spaudžiu dešinę ir sveikinu pradėjus rašyti nenuobodų, labai aktyviai atnaujinamą ir smagiai besiskaitantį blogą Mamadienis. Rūta prisipažįsta esanti mama su pliusais ir minusais ir auginanti ketverių metukų Liepą ir metukų Barborą. Blogą pati sako pradėjusi rašyti, kad netaptų nusivylusia namų šeimininke.

Rūta su Liepa. Foto©mano

Dienoraštis greičiausiai turėtų būti populiariausias tarp mamų ir tėčių, nors ir man - bevaikei viengungei - įdomu paskaitinėti.

Džiugai iš Nezinau.lt- parašysi apie Mamadienį? :)

Prieš objektyvą - Ievos kostiumu

Ar pastebėjote, jog kai vyrukai ima bristi į gilius fotografijos vandenis, vos pramokę, kuo išlaikymas skiriasi nuo diafragmos, iškart imasi fotografuoti nuogas mergaites? Aktais to nepavadinsi. Šleikutė nuslysta, o iš džinsų išnyra baltų kelnaičių nėrinukai. Du brendžio ir padrąsinama išsinerti iš liemenėlės. Po dar vienos taurės brendžio rankos liaujasi dangstyti tas vietas, kurias taip godžiai akimis ryja objektyvas (fotografas). Nepatogumą, baimę ir Ievos dukroms ant pečių užkinkytą gėdą keičia apsvaigęs kiek apsiblauses alkanas žvilgsnis, o fotografas klupčioja ties mūza ir apkvaitęs į kadrą talpina atidengtas paslaptis. Gerai, jei gaunasi kas įdomesnio ir nebanalaus.

Prieš keletą metų, kuomet ėmiau mokytis, kurią knopkutę paspaudus Zenitas ima fotografuoti ir ką reikia atšauti, kad į Nikoną įdėtum juostelę, ir mane kalbino pozuoti tokie du berniukai. Vienam net jaučiau šiokią tokią simpatiją, kuri taip ir liko kažkur dulkėti kaip neišryškinta juostelė.Tuomet nesutikau - pernelyg intensyviai jie mane kalbino, be to, savo kūnu nebuvau labai patenkinta.

S.Tunicko instaliacija Amsterdame

Emigracijos plantacijose palikusi kelis atliekamus kilogramus ir kiek išdrąsėjusi birželį stosiu prieš Spencerio Tunicko objektyvą su keletu tūkstančių Dublino gyventojų. Jis jau išrengė 18 000 Meksiko gyventojų, 2,500 žmonių Montrealyje, o prieš porą metų pozuoti ant tirpsntančio ledyno Šveicarijoje dešimties laipsnių šaltyje sukvietė 600 savanorių.



S.Tunicko instaliacija ant ledyno Šveicarijoje

Kritikai sako, jog S. Tunicko nuotraukose nėra nieko kito, tik "Wow" efektas - jėzuli, kiek daug nuogutėlių žmogučių. Formulė paprasta - išrenkti žinomą vietovę (dažniausiai urbanistinę), išrengi krūvą žmonių ir fotografuoji. Racijos tame yra. Skandalo elemento S. Tunicko instaliacijose greičiausiai daugiau nei meninės vertės, nors jo nuotraukos su 85 ŽIV virusu užsikrėtusiais žmonėmis "Positively Naked" viename Niujorko restoranų sukelia daug minčių.

Kai kurie airiai sunerimo, ar S. Tunickas įsivaizduoja, kaip atrodys tūkstančiai nuogų airių - čia tau ne ispanai ar meksikiečiai. Be to, daugelis sunerimo dėl neprognozuojamo Airijos oro. Nepaisant to, praėjus trims dienoms po to, kai internete buvo paskelbtas kvietimas dalyvauti fotosesijose Dubline ir antrame pagal dydį Airijos mieste Korke, Dubline atsiliepė 1 359 žmonės, o Korke - 539.

Nustebau, nes visi mano raginti pažįstami ir draugai sureagavo skeptiškai. Vienintelė mergina, prisipažinusi svarsčiusi apie pozavimą, yra kanadietė. Sakau, gal tarp tų prisiregistravusiųjų taipogi bus vieni užsieniečiai? Birželį sužinosiu. S. Tunicką į Airiją pasikvietė Dublin Docklands Development Authority ir Cork Midsummer Festival. Organizatoriai žada, jog nuogut nuogutėliai tebūsime maždaug pusvalandį. Be to, gausime po nuotrauką. O tuomet googlinkite ir cherchez moi. :) Nesu ekshibicionistė, nudistė ar kitokia -istė. Tiesiog galvoju, jog kartais gyvenime reikia daryti tai, ko niekada nesi daręs ar dariusi.

Galėtų Vilnius pasikviesti S. Tunicką kitąmet. Ar baltai išdrįstų?

Močiutės sveikinimai dėl ant visos Lietuvos parašyto straipsnio

Paskambino močiutė. Sako:

- Linute, noriu tave pasveikinti!

- Už ką? - stebiuosi.

- Taigi parašei straipsnį ant visos Lietuvos!

- Kokį? - klausiu, nes nepamenu, kad ką būčiau rašius spaudoje.

- Taigi į Delfį parašei... Laimutė sakė.

Laimutė - tai mano teta, gyvenanti Kaune, o Laimutei pasakė jos dukra ir mano pusseserė Rita, gyvenanti Kanadoje. Gėda prisipažinti, bet su pussesere jau porą metų nebendravau... Bet paskaito apie mane... Gerai.

Sužinojusi naujienas apie straipsnį Delfyje močiutė išskubėjo į "Iki", nusipirkti to laikraščio. Delfio. Bet nerado... Pardavėjos sakė, kad tokio negauna. Po to močiutė prisiminėjo, jog kažkada buvau sakiusi, jog dirbau Delfi. Gaila, kad fiziškai taip ir neteko močiutei parodyti, kame aš dirbau.

Dabar ji laukia, kol Laimutė atveš tą laikraštį.

Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.

Edgaro Donelos nuotrauka

Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Per DELFI - į žvaigždes

Ir ką gi emigrantai darytų be interneto? Sėdėtume lyg Platono oloje ir kontempliuotume apie Lietuvoje sklandancias naujienas ir gandus apie save. Lauktume iš Lietuvos parsiunčiamų laikraščių ar iškarpų. O dabar va, atsidarai DELFI - paskaitai, prikomentuoji ir ramu. :)

Pasmalsaudama kartais atsidarau savo blogų lankomumą. Porą dienų nutariau pailsėti nuo interneto. Tuomet atsidariau savo blogą, pažiūrėjau lankomumą ir pamaniau, kad vakarykštis vynas dar neišgaravo. Klykavau iš džiaugsmo, kai jis perkopdavo šimtą, o kai neseniai pasiekė beveik du šimtus, niekaip nesupratau, kodėl. Bet išvydusi, jog per dieną užsuko beveik pustūkstantis unikalių vartotojų, sumąsčiau, jog greičiausiai delfiai nagus prikišo. Taip ir buvo - perspausdintas lietuviams.com duotas interviu. Gal tik pavadinimas kiek miglotas, bet paskaitykite, jei įdomu, ką pripezėjau. Įdomu, ar ta staigi skaitytojų banga grįš.

Ir aš ten būsiu. Björk koncerto Belfaste belaukiant

Pasidarom arbatos, jei nekantraujam, sukam į antrą minutę ir žiūrim.



Pirmadienį Belfaste šitą gabalą turėčiau išgirsti gyvai. Su dviem draugais sėsime į autobusą ir riedėsime į salos šiaurę klausytis Björk. Vilniuje šiemet ji turėtų koncertuoti Vingio parke, o Belfaste koncertas vyks operoje. Juokauju, kad Dubline ji nekoncertuoja, nes čia nėra operhauso. Na gerai, pernai ji grojo Airijoje vykusiame Electric Picnic festivalyje, o kai kurie sakė matė garsiausią islandę vaikštinėjančią viename Dublino parkų. Bet operos Dubline išties nėra.

Labai seniai svajojau išvysti ją gyvai. Būtinai bus įspūdžių.

Gražios visiems dienos. Dubline pagaliau šviečia saulė.

Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...

Angeliukas Dubline

Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko

Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)

Emigracija-etc emigruoja

Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją. Nuo rugsėjo keičiu šalį. Keičiu ir statusą emigracijos kastų sistemoje. Buvau tiesiog darbo jėga, o dabar būsiu nutekėjęs protas. Tiesa, Vilniaus universiteto prorektorius prof. Juozas Vaitkus yra pasakęs, kad Lietuvos universitetus į Vakarų aukštąsias mokyklas studentai išmaino ne dėl studijų kokybės, o dėl jiems įpiršto įvaizdžio. Ką gi, anot profesoriaus, tapau reklamos auka: susiviliojau įvaizdžiu, Šanchajaus ir THES - QS pasaulio universitetų reitingais, prienama kaina (1500 eurų už vienus metus studijų) ir šalimi.

Onderzoekinstituut voor Geschiedenis en Cultuur, Universiteit Utrecht

Vėlų penktadienio vakarą po porą mėnesių trukusio dokumentų tvarkymo, bakalauro darbo vertimo, TOEFLio egzamino ir telefoninio interviu, apie kurį buvau įspėta prieš parą, gavau elektroninį laišką, kuriame neoficialiai esu informuojama, jog esu priimta į Medijų magistro studijas Utrechto universitete (Olandija). Dabar laukiu popierinio laiško. Kaip tas Tomas - kol rankose nepačiupinėsiu, nepatikėsiu. Studijos apima daugybe disciplinų ir orientuotos į senųjų ir naujųjų medijų formavimąsi kultūriniame ir istoriniame kontekste, jų santykį su identitetu, pilietiškumu ir kitais niuansais. Išmoksiu daug protingų žodžių, gilinsiuosi į teatrą, kiną, kompiuterinius žaidimus, technokūnus, "You Tube" ir galybę kitų medijų. Motyvaciniame laiške brūkštelėjau, kad norėčiau toliau siekti PhD studijų. Kaip ir nemelavau. Žiūrėsime...

Universitetas neblogas - jei tikėtume jau minėtu Šanchajaus reitingu, septintas Europoje - tarp Paryžiaus ir Kopenhagos universitetų ir 42-as pasaulyje. THES - QS World University Rankings jį tupdo kiek žemiau - 89 vietoje pasaulyje. Metinis universiteto biudžetas - €650 mln. eurų(palyginimui - VU - 52 mln. eurų, į kieno rėčius jie subyra, nežinau).

Kone visi dėstytuvai bus profesoriai ir daktarai. Vienas jų - Medijos ir reprezentacijos instituto vadovas - interviavo mane telefonu. Vapėjau per baimę ir drebėjimą. Prašė paminėti literatūrą, autorius, ko mokiausi per kino ir radijo paskaitas VU Žurnalistikos institute. Turėjau paaiškinti, kad pusė dalykų mano diplome su prierašu "pass" reiškia įskaitas, o ne penketus. "Viešpatie su viešpačiukais", - meldžiausi. "Amen liulia mano studijoms", - maniau. Nuplauks kaip žąselė per ežerėlį. Bet interviavo ir kitas dėdė, kuris klausinėjo ir laisvesnių klausimų. Tarkim, studijuojant magistrą vieną semestrą būtina praleisti užsienyje. Klausė, kur norėčiau vykti. Kadangi jau paklausė, tai nepasikuklinau - sakiau, kad norėčiau traukti į Rytus arba į Vakarus, t.y. į Japoniją arba į JAV. Dar lyg tarp kitko paminėjo žiūrėdami į mano CV, kad aš po universiteto baigimo darbavausi įvairiuose darbeliuose (taip ir pasakė, tai nusijuokėme visi) ir klausė, kodėl sumąsčiau studijuoti. Pasakiau viską kaip yra - kad svarsčiau, kas man būtų įdomu, kad nenorėjau studijuoti Lietuvoje, kad atnaujintos Žurnalistikos instituto bibliotekos, kurioje lankiausi vasarį, lentynose sustatytos tos pačios knygos, kurias skaičiau prieš penkerius metus, etc.

Atsidariau tą laišką ir nežinojau, ar juoktis, ar verkti iš laimės. Galvoju, gal ir gerai, kad neskubėjau studijuoti magistro vos baigusi bakalaurą. Jau apsižiūrėjau, kad universitete ir sporto klubas yra, ir nemokami filmai studentams, ir menų centras. Žodžiu, dainos, šokiai, estrada. Ir žinoma, Olandija... Utrechte - trys nepriklausomo kino teatrai, klasikinės muzikos ir kino festivaliai, kanalai, architektūra, 100 kilometrų iki Amsterdamo... Tiesa, bendradarbis juokiasi - sako, kad išties aš du metus iš eilės pūsiu. Kam man ta žolė - ir taip jau apsinešusi laime. Beje, bendradarbė prieš tris savaites įstojo į Yale'į (dramaturgijos magistro studijas) - va kokie talentai dirba pas mus vyno parduotuvėje.

Ryšium su kraustymusi maždaug vasarą šis blogas evoliucionuos į kažką kito. Galbūt kanapinius dienoraščius. O galbūt į kažką apie medijas. Grįžtu į kontinentą.


Utrechto panorama

Atradimas: Bon Iver muzika

Visai ne į emigracijos temą, bet paklausykite, kaip gražu, ypač antras gabalas.

Kažkada su drauge kalbėjomės, ar skausmas gali būti produktyvus. Ir suvokiau, kad dažnai labiausiai sielą kabinantys filmai, dainos, muzika ir kitokia kūryba gimsta iš skausmo. Štai kad ir Sophie Calle "Exquisite Pain" - jei kada bus galimybė, būtinai pavartykite knygą - pramąstytą iki smulkiausių detalių, kabinančią iki tamsiausių gelmių, tuo pat metu turinčią subtilaus optimizmo.

Ko aš čia apie tai prašnekau? Tiesiog skaičiau, kad Bon Iver, kurio ir siūlau pasiklausyti, šitą albumą sukūrė išsiskyręs su grupe ir drauge, o po to ir atsiskyręs nuo visų mažoje trobelytėje kažkur Amerikoje. Kažkur Amerikoje gimė graži muzika.

11 vs 4 Lietuvos naudai

Palyginimui. Viena iš "keltų tigro" paslapčių. Nors ir susimovė asmeniniuose finansuose Bertie (taip populiariai Airijoje vadinamas vakar apie sprendimą gegužę atsistatydinti pranešęs Taoiseachas (skaityti tyšokas - taip čia vadinamas premjeras) Bertie Ahernas, bet pažiūrėjus, kiek premjerų per tą patį laikotarpį turėjo Lietuva ir Airija, tampa kiek aiškiau, kodėl lietuviai vis nepasidalina Europos Sąjungos pinigais, kai tuo tarpu airiai įsisavina (kartais, tiesa, kaip ir Bertie atveju, pasisavina) lėšas.

Suskaičiavau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva turėjo 11 premjerų, tiesa, kai kurie ėjo po kelias kadencijas (LR Vyriausybės svetainė, regis, pamiršo ir Algirdą Mykolą, ir dabartinį premjerą), tuo tarpau Airijoje per tą patį laikotarpį buvo keturi, viso ėję septynias kandencijas, iš kurių trys atiteko Bertie. Susimovė, tiesa, trečioje.

Nors vakar per radiją kai kurie klausytojai skundėsi, sakydami, ar dar buvo kada premjeras, su kuriuo buvo galima išlenkti bokalą, mes su redaktore abi sutikome, jog premjerai yra ne tam, kad su jais būtų galima išlenkti po bokalą. Dar premjerai gali statytis medžioklės trofėjais išpuoštus mauzoliejus. Bet iki tokių airiams dar toli.

Tiems kas pastebėjo: truputi buvau apsiskaičiavusi, teko pakoreguoti skaičius

L. Donskis džiazuoja

O po rimtų kalbų...

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Überangliško lietuviško blogo atradimas

Kartais susivokiu, jog kibernetine prasme esu kiek analfabetė. Gyvenu gyvenimą, o ne second life ir dažnai mieliau vartau knygą, gerą žurnalą ar šeštadienio "Guardian", o ne skrolinu beribiame internete. Viena vertus, dirbu ne prie kompiuterio, kitaip turbūt ir mano bloge būtų daugiau visokių vidžetų. Ir dar daugiau visko skaityčiau ir dalinčiausi savo diskaveriais.

Vakar porą valandų prasėdėjau skaitinėdama blogų nominantų įrašus. Reikia susipažinti prieš balsuojant, nutariau. Sužinojau, kad paraleliai vyksta ir kiti blogų rinkimai. Partizaninis karas? Ar čia kaip su tom išeivių televizijom ir tiesiog kartais vasiukiška Lietuva? Niekaip nepasidaliname ir eilinį kartą vietoje to, kad vienytumėmės ir pasiektume daugiau (viešumo ir kokybės) skaldomės. Bent blogosferoje galėtų būti mažiau politikos.

Prisipažinsiu, kad atradau daug visokių gėrybių ir įdomybių, tik niekaip nesupratau viename labai populiariame bloge vyraujančios tendencijos kiekvieną sakinį perkošti per anglicizmų rėtį. Nors autorius pats pripažįsta, jog anksčiau jis apparently taip neabusino angliškų žodžių, nesuprantu, wtf? Nes eventualiai daugiau jaučiu, jog trigerinamos mano anglų žinios, o ne apparently exposinamas kažkoks contentas. Unless toks ir yra waaaaay überangliško blogo conceptas. Luckily belieka rejoycinti, kad kiek kertu minėta kalba. At the end of the day, jei tendiname ieškoti angliškų blogų, turime internet accessą. Though galbūt überbitchinu. Really, too much is too much. Peace. Please.

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Pastebėjimai iš Airijos blogų apdovanojimų

Prieš mažiau nei mėnesį, nors ir susukta nugara ir grėsmingai kosėdama, nužingsniavau į Irish Blog Awards, kuriuose mano pernai paleistas emigration-etc.blogspot.com buvo nominuotas geriausio žurnalistlo blogo kategorijoje. Nominacija man buvo netikėta ir vis PRinta vieno airio blogerio, kurio iki šiol taip ir neteko gyvai susitikti.

Apdovanojimuose supratau, kad Airijos blogeriai susiskirstę į tam tikras stovyklas. Ne tarpusavyje kariaujančias, tiesa. Tiesiog vieni dėl asmeninių priežasčių labiau palaiko vienus, kiti - kitus. Taipogi vieni rašo dėl smagumo ir blogas jiems yra būdas išsireikšti/pasireiškti, kiti - su pretenzija keisti visuomenės požiūrį tam tikrais klausimais. Aš priklausyčiau pastarajai kategorijai, bet turiu pripažinti, kad būnant rimtu blogu, tik rimtai rašančiu tik apie rimtus klausimus kyla pavojus užsistagnuoti ir tapti moralizuotoju, o ne blogeriu. Todėl neseniai pakeičiau savo angliškojo blogo anotaciją, o ir tematiškai mėginu varijuoti pernelyg neužsiciklindama ties emigracijos tema, nors pavadinimas ir įpareigoja.

Taigi nors kai kurie ir propagavo mano blogą, rinkimuose nelaimėjau, nors man vien pats nominavimas yra didelis mažas pripažinimas. Laimėjo "Irish Times" apžvalgininkas.

Kategorijų buvo daug:

Popkultūros blogas
Maisto/gėrimų blogas
Menų ir kultūros blogas
Politikos blogas
Grupinis blogas
Technologijų blogas
Geriausio dizaino blogas
Sporto ir rekreacijos blogas
Geriausias naujoko blogas
Verslo blogas
Naujienų blogas
Muzikos blogas
Foto blogas
Dienoraštis blogas
Airių kalbą propaguojantis blogas

ir dar kelios kategorijos.

Rimtų pranešimų nebuvo, visi tiesiog smagiai leido laiką ir gurkšnojo kas ką. Renginį vedė RTE (airiškojo LRT) radijo laidų vedėjas, beje, taipogi rašantis blogą. Salėje susirinko apie 400 žmonių. Beje, iškart krito į akis, jog publika susirinko internacionali - buvo anglų, škotų, airių iš Šiaurės Airijos. Įėjimas buvo 10 eurų, o surinkti pinigai buvo skirti labdarai. Kadangi aš vėlavau, patekau nemokamai.

Skirtingai nei tikėjausi, susirinko visai ne vaikai ir visai į kompiuterastus nepanaši publika. Vyrų buvo kiek daugiau ir visi buvo tvarkingai pasipuošę. Moteriškės klykavo ir plaikstėsi su suknelėmis. Geriausio verslo blogo kategorijoje laimėjęs Ice Cream Ireland atėjo apsirengęs štai taip - su savo darbine uniforma. Geriausiu blogu TREČIUS METUS IŠ EILĖS buvo išrinktas Twenty Major, kuris jau yra suderėjęs dvi knygas su leidyklomis.

Man smagiausia buvo (ir visa salė griausmingai plojo), kad geriausio dienoraščio kategorijoje buvo du laimėtojai - 61 metų Grannymar (nuotraukoje dešinėje) ir Head Rambles (toje pačioje nuotraukoje pozuojantis barzdočius). Taigi kur vyresnioji lietuvių blogerių karta? Kita vertus, reiktų pridėti, jog minėta (beje, labai smagią kalbą skėlusi) močiutė atskaitė malkų "Irish Independent" už štai šią nuotrauką, kurioje jiedu po apdovanojimų buvo pavadinti "senior citizen bloggers".

Suprantu, kad kategorijos lietuviškajai blogerių konferencijai jau įvardintos ir šis įrašas gerokai pavėlavo, bet pamaniau, kad jums bus įdomu paskaityti ir pamatyti, kaip blogų apdovanojimai vyksta svetur.

Ir dar apie tai, kad blogeriai valdo - ar žinojote, jog šių metų Oskaras už geriausią scenarijų atiteko Diablo Cody už svaiginančiai gražų "Juno"? Diablo Cody yra žinoma gana betarpiškai rašanti blogerė. Labai rekomenduoju pažiūrėti jos interviu su Davidu Lettermanu:



O ir į filmą, kai tik galėsite, būtinai nueikite:

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.