Močiutės sveikinimai dėl ant visos Lietuvos parašyto straipsnio

Paskambino močiutė. Sako:

- Linute, noriu tave pasveikinti!

- Už ką? - stebiuosi.

- Taigi parašei straipsnį ant visos Lietuvos!

- Kokį? - klausiu, nes nepamenu, kad ką būčiau rašius spaudoje.

- Taigi į Delfį parašei... Laimutė sakė.

Laimutė - tai mano teta, gyvenanti Kaune, o Laimutei pasakė jos dukra ir mano pusseserė Rita, gyvenanti Kanadoje. Gėda prisipažinti, bet su pussesere jau porą metų nebendravau... Bet paskaito apie mane... Gerai.

Sužinojusi naujienas apie straipsnį Delfyje močiutė išskubėjo į "Iki", nusipirkti to laikraščio. Delfio. Bet nerado... Pardavėjos sakė, kad tokio negauna. Po to močiutė prisiminėjo, jog kažkada buvau sakiusi, jog dirbau Delfi. Gaila, kad fiziškai taip ir neteko močiutei parodyti, kame aš dirbau.

Dabar ji laukia, kol Laimutė atveš tą laikraštį.

Įspūdžiai iš Belfasto ir Björk koncerto

Grįžom. Tiesa, grįžom prieš savaitę, tik nepavyko anksčiau parašyti. Nacionalistai neužsipuolė. Mes irgi niekuo nepuolėme.Tik keistai į mus, kameras ant kaklų pasikabinusius, žiūrėjo visi. O gal tik pasirodė. Matyt, susireikšminu. Kaip ir visada išvykusi iš Airijos sostinės, paganiau akis į architektūrą (viena, ko tikrai trūksta Dubline, ir niekaip neatseku priežasties, kodėl - gal kas žinote?). Ne Roma, bet visokių šabakštynų ir bokštelių Belfaste sotu. Keista buvo kone visai negirdėti lenkų kalbos. Mieste labai nedaug turistų (tiesą sakant, mes trise jautėmės lyg būtume vieninteliai), nedaug užsieniečių, nedaug spalvotų žmonių. Aš manau, kad ankstesnė Belfasto istorija padarė savo.

Pasifotografavome.







Žymiai pigiau nei Dubline išgėrėme alaus - pustrečios pintos tekainavo dešimt eurų. Ir nužygiavome ten, dėl ko atvykome.

Edgaro Donelos nuotrauka

Björk apšildžiusią DJėję Leila Arab praignoravau - kiek per psichodelinė pasirodė ir melodingumo pasigedau. Beje, įdomu, kas panelę Guðmundsdóttir apšildys Vilniuje, Vingio parke.

Kalbant apie pačią vietą, Waterfront Auditorium koncertui be galo tiko. Vingio parke taipogi turėtų būti įspūdinga, jei bus daugiau grafikos, mat neišnaudoti parko kupolo būtų nuodėmė, bet girdėti Björk kamerinėje aplinkoje yra neišdildomas įspūdis.

Išsamesnį grotos programos aprašymą galite paskaityti čia. Naujesni gabalai nebūtų mano arbatos puodelis, kaip sakoma Airijoje. Na, nebent jei būčiau dūkusi pirmose eilėse, bet šįkart pižoniškai sėdėjau balkone. Tačiau gyvai klausytis nykštukinės Björk tobulai išdainuotų "Hunter" ir "Aurora", jai vaikiškai strykaliojant basomis po sceną ir vedančiai publiką iš proto vos mostelėjus rankomis, buvo nepakartojamas jausmas. Po kiekvienos dainos minkštai skandinaviškai ištariami du žodžiai "Thank you" ir vėl naujas gabalas. Ir dar buvo lazeriai, klavesinas, visokie šviesos efektai... Ir prieš ketverius metus Atėnuose atlikta "Oceania".



Taigi tiems, kuriems artimesnė ankstesnė Björk muzika, teks pakentėti per gerokai dunksinčius, bumsinčius ir rave'inančius naujesnius gabalus, bet kone pusė atliktų dainų Vingio parke turėtų būti iš ankstesnio repertuaro. Tiesa, kai kas ir iš naujesnių man irgi patiko.



Bobas Dylanas, Björk . Neblogai, Lietuva! Anksčiau tebūdavo Rusijos estrados korifėjai ir Chrisas De Burghas. "Siemens arenoje" garsą jau sutvarkė? Gal atvažiuos ir daugiau žvaigždžių.

Per DELFI - į žvaigždes

Ir ką gi emigrantai darytų be interneto? Sėdėtume lyg Platono oloje ir kontempliuotume apie Lietuvoje sklandancias naujienas ir gandus apie save. Lauktume iš Lietuvos parsiunčiamų laikraščių ar iškarpų. O dabar va, atsidarai DELFI - paskaitai, prikomentuoji ir ramu. :)

Pasmalsaudama kartais atsidarau savo blogų lankomumą. Porą dienų nutariau pailsėti nuo interneto. Tuomet atsidariau savo blogą, pažiūrėjau lankomumą ir pamaniau, kad vakarykštis vynas dar neišgaravo. Klykavau iš džiaugsmo, kai jis perkopdavo šimtą, o kai neseniai pasiekė beveik du šimtus, niekaip nesupratau, kodėl. Bet išvydusi, jog per dieną užsuko beveik pustūkstantis unikalių vartotojų, sumąsčiau, jog greičiausiai delfiai nagus prikišo. Taip ir buvo - perspausdintas lietuviams.com duotas interviu. Gal tik pavadinimas kiek miglotas, bet paskaitykite, jei įdomu, ką pripezėjau. Įdomu, ar ta staigi skaitytojų banga grįš.

Ir aš ten būsiu. Björk koncerto Belfaste belaukiant

Pasidarom arbatos, jei nekantraujam, sukam į antrą minutę ir žiūrim.



Pirmadienį Belfaste šitą gabalą turėčiau išgirsti gyvai. Su dviem draugais sėsime į autobusą ir riedėsime į salos šiaurę klausytis Björk. Vilniuje šiemet ji turėtų koncertuoti Vingio parke, o Belfaste koncertas vyks operoje. Juokauju, kad Dubline ji nekoncertuoja, nes čia nėra operhauso. Na gerai, pernai ji grojo Airijoje vykusiame Electric Picnic festivalyje, o kai kurie sakė matė garsiausią islandę vaikštinėjančią viename Dublino parkų. Bet operos Dubline išties nėra.

Labai seniai svajojau išvysti ją gyvai. Būtinai bus įspūdžių.

Gražios visiems dienos. Dubline pagaliau šviečia saulė.

Lietuva mituose: juokiasi puodas...

Pasičepsėdami sau krizename į delną. Chi chi chi. Lietuva - prie Kinijos. Chi chi chi. Čia atominė elektrinė išdegino augaliją ir visi gyvena kartoninėse dėžutėse. Chi chi chi. Čia nežinoma, kaip naudotis klozetu. Chi chi chi... Lietuvių kalba panaši į rusų. Chi chi chi...

Angeliukas Dubline

Nežinau, kuo mitų konkursas garsina Lietuvą. Regis, tokį tikslą užsibrėžė Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009, pristatydama idėją Delfi portale.

"Pasaulis, mažai žinodamas apie mūsų šalį, kuria tikrovės neatitinkančius mitus. Visi kartu keiskime pasaulio požiūrį į Lietuvą ir Vilnių, griaukime mitus ir skleiskime teisingą žinią!" - sakoma konkurso pristatyme.

Kokiam pasauliui ir kokią žinią skleidžia lietuviškai surašytos įvairiausiuose pasaulio kampeliuose daugiau ar mažiau blaivioje aplinkoje nugirstos kalbos ir nusikalbėjimai? Jei kas išverstų juos į anglų kalbą, aiški viena tiesa - kokie debilai tie amerikiečiai, lenkai, pakistaniečiai, vokiečiai, švedai, nigeriečiai, italai, olandai... Nusišnekėjimų fone pučiasi mūsų lietuviškasis ego lyg šalia radiatoriaus aliuminiame puode palikta mielinė tešla.

Skaitau aš tuos mitelius, gandus, pletkus bei anekdotus ir galvoju - o kodėl Vakarai, Rytai, Pietūs ir Šiaurė turėtų ką nors žinoti apie Lietuvą? Dėl bendrojo išprusimo? Išprusimas gerai, gerai, kad mes juo giriamės. Bet ar iki susirietimo iš aplinkinių nežinojimo besikvatojantis ir dėl to juos debilizuojantis žmogus yra išprusęs? Šiaurės Jeruzalė, kurioje vaikai išsiskaičiuoja antisemitine skaičiuokle, paskutinis pagonybės bastionas, metamorfavęs į Marijos žemę, ir drąsi girtų vairuotojų tauta.

Vasario mėnesį Dubline nusileido angelas iš Vilniaus. Kiek supratau, angelo apsireiškimas sumąstytas tos pačios kompanijos, kaip ir mitų konkursas. Gatve, kurioje buvo pastatyta Vaido Ramoškos sukurta skulptūra, praeinu dažnai, bet iki vakar angeliuko niekaip nepastebėdavau. Ieškojau, bet vis nerasdavau - kaip tos moteriškės, neradusios prisikėlusio Kristaus. Susimąsčiau - gal išskrido? Juk angeliukas. O gal išėjo pasivaikščioti kokio girtuoklio glėbyje. Kaip tas nykštukas "Amelijoje" - mažu sumąstė pakeliauti?

Po ilgų dairymųsi angeliuką atradau. Kukliai stoviniuojantį tarp krūmų ir tulpių viename parkelio pakraštyje, kuris tikrai nėra labai matomas iš gatvės. Kaip ta Lietuva ties Baltija taip ir nesusivokusi, kur ji - Europos Rytuose ar Centre, ir ką gi apie save pasipasakoti pasauliui, stovi angeliukas ir klausosi ant suoliuko pamažu kaitinančioje saulutėje susiglaudusios porelės audžiamų mitų. Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009. Chi chi chi...


Lentelė prie angeliuko

Sako, kad tokie angeliukai jau nutūpė Varšuvoje, Kaliningrade, Sankt Peterburge, Stokholme, o iki 2009 m. atsiras dar 15 Europos miestų. Tik labai prašau - nekiškite jų į paparčius. Lai žmonės mato.

A rainy Lithuanian
Who's dancing as an Indian
Painted in my tiger skin
(Especially in Michigan)

Emigracija-etc emigruoja

Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją. Nuo rugsėjo keičiu šalį. Keičiu ir statusą emigracijos kastų sistemoje. Buvau tiesiog darbo jėga, o dabar būsiu nutekėjęs protas. Tiesa, Vilniaus universiteto prorektorius prof. Juozas Vaitkus yra pasakęs, kad Lietuvos universitetus į Vakarų aukštąsias mokyklas studentai išmaino ne dėl studijų kokybės, o dėl jiems įpiršto įvaizdžio. Ką gi, anot profesoriaus, tapau reklamos auka: susiviliojau įvaizdžiu, Šanchajaus ir THES - QS pasaulio universitetų reitingais, prienama kaina (1500 eurų už vienus metus studijų) ir šalimi.

Onderzoekinstituut voor Geschiedenis en Cultuur, Universiteit Utrecht

Vėlų penktadienio vakarą po porą mėnesių trukusio dokumentų tvarkymo, bakalauro darbo vertimo, TOEFLio egzamino ir telefoninio interviu, apie kurį buvau įspėta prieš parą, gavau elektroninį laišką, kuriame neoficialiai esu informuojama, jog esu priimta į Medijų magistro studijas Utrechto universitete (Olandija). Dabar laukiu popierinio laiško. Kaip tas Tomas - kol rankose nepačiupinėsiu, nepatikėsiu. Studijos apima daugybe disciplinų ir orientuotos į senųjų ir naujųjų medijų formavimąsi kultūriniame ir istoriniame kontekste, jų santykį su identitetu, pilietiškumu ir kitais niuansais. Išmoksiu daug protingų žodžių, gilinsiuosi į teatrą, kiną, kompiuterinius žaidimus, technokūnus, "You Tube" ir galybę kitų medijų. Motyvaciniame laiške brūkštelėjau, kad norėčiau toliau siekti PhD studijų. Kaip ir nemelavau. Žiūrėsime...

Universitetas neblogas - jei tikėtume jau minėtu Šanchajaus reitingu, septintas Europoje - tarp Paryžiaus ir Kopenhagos universitetų ir 42-as pasaulyje. THES - QS World University Rankings jį tupdo kiek žemiau - 89 vietoje pasaulyje. Metinis universiteto biudžetas - €650 mln. eurų(palyginimui - VU - 52 mln. eurų, į kieno rėčius jie subyra, nežinau).

Kone visi dėstytuvai bus profesoriai ir daktarai. Vienas jų - Medijos ir reprezentacijos instituto vadovas - interviavo mane telefonu. Vapėjau per baimę ir drebėjimą. Prašė paminėti literatūrą, autorius, ko mokiausi per kino ir radijo paskaitas VU Žurnalistikos institute. Turėjau paaiškinti, kad pusė dalykų mano diplome su prierašu "pass" reiškia įskaitas, o ne penketus. "Viešpatie su viešpačiukais", - meldžiausi. "Amen liulia mano studijoms", - maniau. Nuplauks kaip žąselė per ežerėlį. Bet interviavo ir kitas dėdė, kuris klausinėjo ir laisvesnių klausimų. Tarkim, studijuojant magistrą vieną semestrą būtina praleisti užsienyje. Klausė, kur norėčiau vykti. Kadangi jau paklausė, tai nepasikuklinau - sakiau, kad norėčiau traukti į Rytus arba į Vakarus, t.y. į Japoniją arba į JAV. Dar lyg tarp kitko paminėjo žiūrėdami į mano CV, kad aš po universiteto baigimo darbavausi įvairiuose darbeliuose (taip ir pasakė, tai nusijuokėme visi) ir klausė, kodėl sumąsčiau studijuoti. Pasakiau viską kaip yra - kad svarsčiau, kas man būtų įdomu, kad nenorėjau studijuoti Lietuvoje, kad atnaujintos Žurnalistikos instituto bibliotekos, kurioje lankiausi vasarį, lentynose sustatytos tos pačios knygos, kurias skaičiau prieš penkerius metus, etc.

Atsidariau tą laišką ir nežinojau, ar juoktis, ar verkti iš laimės. Galvoju, gal ir gerai, kad neskubėjau studijuoti magistro vos baigusi bakalaurą. Jau apsižiūrėjau, kad universitete ir sporto klubas yra, ir nemokami filmai studentams, ir menų centras. Žodžiu, dainos, šokiai, estrada. Ir žinoma, Olandija... Utrechte - trys nepriklausomo kino teatrai, klasikinės muzikos ir kino festivaliai, kanalai, architektūra, 100 kilometrų iki Amsterdamo... Tiesa, bendradarbis juokiasi - sako, kad išties aš du metus iš eilės pūsiu. Kam man ta žolė - ir taip jau apsinešusi laime. Beje, bendradarbė prieš tris savaites įstojo į Yale'į (dramaturgijos magistro studijas) - va kokie talentai dirba pas mus vyno parduotuvėje.

Ryšium su kraustymusi maždaug vasarą šis blogas evoliucionuos į kažką kito. Galbūt kanapinius dienoraščius. O galbūt į kažką apie medijas. Grįžtu į kontinentą.


Utrechto panorama

Atradimas: Bon Iver muzika

Visai ne į emigracijos temą, bet paklausykite, kaip gražu, ypač antras gabalas.

Kažkada su drauge kalbėjomės, ar skausmas gali būti produktyvus. Ir suvokiau, kad dažnai labiausiai sielą kabinantys filmai, dainos, muzika ir kitokia kūryba gimsta iš skausmo. Štai kad ir Sophie Calle "Exquisite Pain" - jei kada bus galimybė, būtinai pavartykite knygą - pramąstytą iki smulkiausių detalių, kabinančią iki tamsiausių gelmių, tuo pat metu turinčią subtilaus optimizmo.

Ko aš čia apie tai prašnekau? Tiesiog skaičiau, kad Bon Iver, kurio ir siūlau pasiklausyti, šitą albumą sukūrė išsiskyręs su grupe ir drauge, o po to ir atsiskyręs nuo visų mažoje trobelytėje kažkur Amerikoje. Kažkur Amerikoje gimė graži muzika.

11 vs 4 Lietuvos naudai

Palyginimui. Viena iš "keltų tigro" paslapčių. Nors ir susimovė asmeniniuose finansuose Bertie (taip populiariai Airijoje vadinamas vakar apie sprendimą gegužę atsistatydinti pranešęs Taoiseachas (skaityti tyšokas - taip čia vadinamas premjeras) Bertie Ahernas, bet pažiūrėjus, kiek premjerų per tą patį laikotarpį turėjo Lietuva ir Airija, tampa kiek aiškiau, kodėl lietuviai vis nepasidalina Europos Sąjungos pinigais, kai tuo tarpu airiai įsisavina (kartais, tiesa, kaip ir Bertie atveju, pasisavina) lėšas.

Suskaičiavau, kad po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva turėjo 11 premjerų, tiesa, kai kurie ėjo po kelias kadencijas (LR Vyriausybės svetainė, regis, pamiršo ir Algirdą Mykolą, ir dabartinį premjerą), tuo tarpau Airijoje per tą patį laikotarpį buvo keturi, viso ėję septynias kandencijas, iš kurių trys atiteko Bertie. Susimovė, tiesa, trečioje.

Nors vakar per radiją kai kurie klausytojai skundėsi, sakydami, ar dar buvo kada premjeras, su kuriuo buvo galima išlenkti bokalą, mes su redaktore abi sutikome, jog premjerai yra ne tam, kad su jais būtų galima išlenkti po bokalą. Dar premjerai gali statytis medžioklės trofėjais išpuoštus mauzoliejus. Bet iki tokių airiams dar toli.

Tiems kas pastebėjo: truputi buvau apsiskaičiavusi, teko pakoreguoti skaičius

L. Donskis džiazuoja

O po rimtų kalbų...

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Überangliško lietuviško blogo atradimas

Kartais susivokiu, jog kibernetine prasme esu kiek analfabetė. Gyvenu gyvenimą, o ne second life ir dažnai mieliau vartau knygą, gerą žurnalą ar šeštadienio "Guardian", o ne skrolinu beribiame internete. Viena vertus, dirbu ne prie kompiuterio, kitaip turbūt ir mano bloge būtų daugiau visokių vidžetų. Ir dar daugiau visko skaityčiau ir dalinčiausi savo diskaveriais.

Vakar porą valandų prasėdėjau skaitinėdama blogų nominantų įrašus. Reikia susipažinti prieš balsuojant, nutariau. Sužinojau, kad paraleliai vyksta ir kiti blogų rinkimai. Partizaninis karas? Ar čia kaip su tom išeivių televizijom ir tiesiog kartais vasiukiška Lietuva? Niekaip nepasidaliname ir eilinį kartą vietoje to, kad vienytumėmės ir pasiektume daugiau (viešumo ir kokybės) skaldomės. Bent blogosferoje galėtų būti mažiau politikos.

Prisipažinsiu, kad atradau daug visokių gėrybių ir įdomybių, tik niekaip nesupratau viename labai populiariame bloge vyraujančios tendencijos kiekvieną sakinį perkošti per anglicizmų rėtį. Nors autorius pats pripažįsta, jog anksčiau jis apparently taip neabusino angliškų žodžių, nesuprantu, wtf? Nes eventualiai daugiau jaučiu, jog trigerinamos mano anglų žinios, o ne apparently exposinamas kažkoks contentas. Unless toks ir yra waaaaay überangliško blogo conceptas. Luckily belieka rejoycinti, kad kiek kertu minėta kalba. At the end of the day, jei tendiname ieškoti angliškų blogų, turime internet accessą. Though galbūt überbitchinu. Really, too much is too much. Peace. Please.

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Pastebėjimai iš Airijos blogų apdovanojimų

Prieš mažiau nei mėnesį, nors ir susukta nugara ir grėsmingai kosėdama, nužingsniavau į Irish Blog Awards, kuriuose mano pernai paleistas emigration-etc.blogspot.com buvo nominuotas geriausio žurnalistlo blogo kategorijoje. Nominacija man buvo netikėta ir vis PRinta vieno airio blogerio, kurio iki šiol taip ir neteko gyvai susitikti.

Apdovanojimuose supratau, kad Airijos blogeriai susiskirstę į tam tikras stovyklas. Ne tarpusavyje kariaujančias, tiesa. Tiesiog vieni dėl asmeninių priežasčių labiau palaiko vienus, kiti - kitus. Taipogi vieni rašo dėl smagumo ir blogas jiems yra būdas išsireikšti/pasireiškti, kiti - su pretenzija keisti visuomenės požiūrį tam tikrais klausimais. Aš priklausyčiau pastarajai kategorijai, bet turiu pripažinti, kad būnant rimtu blogu, tik rimtai rašančiu tik apie rimtus klausimus kyla pavojus užsistagnuoti ir tapti moralizuotoju, o ne blogeriu. Todėl neseniai pakeičiau savo angliškojo blogo anotaciją, o ir tematiškai mėginu varijuoti pernelyg neužsiciklindama ties emigracijos tema, nors pavadinimas ir įpareigoja.

Taigi nors kai kurie ir propagavo mano blogą, rinkimuose nelaimėjau, nors man vien pats nominavimas yra didelis mažas pripažinimas. Laimėjo "Irish Times" apžvalgininkas.

Kategorijų buvo daug:

Popkultūros blogas
Maisto/gėrimų blogas
Menų ir kultūros blogas
Politikos blogas
Grupinis blogas
Technologijų blogas
Geriausio dizaino blogas
Sporto ir rekreacijos blogas
Geriausias naujoko blogas
Verslo blogas
Naujienų blogas
Muzikos blogas
Foto blogas
Dienoraštis blogas
Airių kalbą propaguojantis blogas

ir dar kelios kategorijos.

Rimtų pranešimų nebuvo, visi tiesiog smagiai leido laiką ir gurkšnojo kas ką. Renginį vedė RTE (airiškojo LRT) radijo laidų vedėjas, beje, taipogi rašantis blogą. Salėje susirinko apie 400 žmonių. Beje, iškart krito į akis, jog publika susirinko internacionali - buvo anglų, škotų, airių iš Šiaurės Airijos. Įėjimas buvo 10 eurų, o surinkti pinigai buvo skirti labdarai. Kadangi aš vėlavau, patekau nemokamai.

Skirtingai nei tikėjausi, susirinko visai ne vaikai ir visai į kompiuterastus nepanaši publika. Vyrų buvo kiek daugiau ir visi buvo tvarkingai pasipuošę. Moteriškės klykavo ir plaikstėsi su suknelėmis. Geriausio verslo blogo kategorijoje laimėjęs Ice Cream Ireland atėjo apsirengęs štai taip - su savo darbine uniforma. Geriausiu blogu TREČIUS METUS IŠ EILĖS buvo išrinktas Twenty Major, kuris jau yra suderėjęs dvi knygas su leidyklomis.

Man smagiausia buvo (ir visa salė griausmingai plojo), kad geriausio dienoraščio kategorijoje buvo du laimėtojai - 61 metų Grannymar (nuotraukoje dešinėje) ir Head Rambles (toje pačioje nuotraukoje pozuojantis barzdočius). Taigi kur vyresnioji lietuvių blogerių karta? Kita vertus, reiktų pridėti, jog minėta (beje, labai smagią kalbą skėlusi) močiutė atskaitė malkų "Irish Independent" už štai šią nuotrauką, kurioje jiedu po apdovanojimų buvo pavadinti "senior citizen bloggers".

Suprantu, kad kategorijos lietuviškajai blogerių konferencijai jau įvardintos ir šis įrašas gerokai pavėlavo, bet pamaniau, kad jums bus įdomu paskaityti ir pamatyti, kaip blogų apdovanojimai vyksta svetur.

Ir dar apie tai, kad blogeriai valdo - ar žinojote, jog šių metų Oskaras už geriausią scenarijų atiteko Diablo Cody už svaiginančiai gražų "Juno"? Diablo Cody yra žinoma gana betarpiškai rašanti blogerė. Labai rekomenduoju pažiūrėti jos interviu su Davidu Lettermanu:



O ir į filmą, kai tik galėsite, būtinai nueikite:

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.

BLOGin 2008: Geriausių tinklaraščių rinkimai

Ką gi. Nespėjau sukurpti įrašo apie Irish Blog Awards 2008, o čia jau ir lietuviški BLOGin Geriausių tinklaraščių rinkimai prasidėjo. Rytoj pamėginsiu tą žadėtą įrašą vis dėlto suregzti. Matyt, nemažai prikarksėjau per metus, kad ir mane nominavo. Kol kas keturi balsai, puiku. Prašom aktyviau. Kur jūsų rankos?! Balsuoti galima iki balandžio 2 d. Tik norėjau paklausti organizatorių, gal galima būtų aprašymą į kur nusiųsti, nes kol kas jo nėra. O šiaip galite ir mano blogo viršuje esančią anotaciją naudoti.

Dar reiktų pastebėti, kad iš šešių kategorijoje "Visuomenė" esančių nominantų du blogai, tai yra mano ir Labas, yra rašomi iš emigracijos, tai nežinau, kaip čia reiktų prainterpretuoti virtualioje erdvėje laiks nuo laiko pasivaidenančią nuomonę, neva emigravo atmatos, nepritapėliai ir panašaus plauko veikėjai. Va ko norėtųsi, tai kad daugiau žurnalistų nesibodėtų rašyti savo blogus. Jei mes, nežurnalistaudamos (ar tik kartais) sugebame įdomius įrašus publikuoti, iš to duoną valgantieji taipogi turėtų rasti ką pasakyti. O šiaip kategorijoje "Visuomenė" kone už kiekvieną blogą galima balsuoti. Už Ekoblogą - nes tikslas kilnus, o tema Vakaruose seniai madinga. Už G-tašką - nes propaguoja teisingą kultūrą. Už Liutaurą - nes nuolat beldžiasi į funkcionierių duris, kad mes, blogeriai, būtume labiau girdimi. Už Labas - nes ten rasite mažiau ciniškumo ir grūmojimo kumščiais nei mano pasisakymuose. Už Ežiuką - nes berašydamas nepasiklysta rūke. Už mane... Patys nutarkite. Gal dėl to, kad retkarčiais prakontroliuoju analfabetiškų diplomatų pseudoveiklą. O galbūt dėl to, kad mėginu paneigti kai kuriuos stereotipus apie emigrantus. O gal dėl to, kad skaitydami mano blogą truputį galite pajusti išvažiavusiųjų nuotaikas. O galbūt dėl to, kad drauge su manimi galite iš šalies žiūrėti į Lietuvą ir gurkšnodami arbatą pamąstyti, kodėl mes esame tokie, kokie esame.

Bent šiuose rinkimuose dalyvaukite aktyviau nei savivaldybių. Gal išrinksime tuos, kurie vertesni.

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.

Perudžija.©

Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Dublino holgarama

Kol kas nepavyksta prisėsti ir parašyti keliais rūpimais klausimais, tai kol kas siūlau paganyti akis po Dubliną. Fotografuota Holga, čia vadinamoji holgarama, juostelė taip ir atrodo, kaip žiūrite, niekas nekeista, neperidėta, tik nuėmiau spalvą. Bendras išlaikymas apie penkiolika sekundžių gaunasi, niaukta trimis filtrais, kadangi tenka dieną ilgą išlaikymą daryti. Maždaug apie tai ir bus mano galutinis projektas fotografijos kurse. O po to būsiu garsi ir bagota :) O išties labai terapiškai veikia mane tokia fotografija. Labanakt.

Ta pati panelė, tik kita suknelė

Šiandien visą dieną pramarksojau ties langu į pasaulį ir persirenginėjau. Kitaip sakant, panelė ta pati, tik suknelė bus kitokia. Atradau labai daug grožybių, o labiausiai užpavydėjau Bloggeruniversity, kad taip įdomiai moka apsipavidalinti ir pradanginti mane savo virtualiame kampe.

Kol kas šis blogas bus maždaug toks, bet dar reikia pasitobulinti ir labiau užpildyti erdvę jos neperkraunant. O išties kiek labiau plušu ties angliškuoju Emigration-etc. Labai norėjau 3 column blogo, nes noriu labiau išnaudoti virtualią erdvę. Girdėjote terminą CYBERIA? Kiek supratau, toks žaidimas buvo išleistas, bet vienoje knygoje aptikau šį terminą šiuolaikinės visuomenės apibrėžimo kontekste. Nebepamenu autoriaus. Tai štai brendu aš į tos Cyberia tyrus. Nors vis tiek programuotoja niekuomet netapsiu ir html template'uose koreguosiu šriftą badymo metodu, kaip pasakė klasikas.

In memoriam...

Baisu ir liūdna. Kovodamas su vėžiu mirė Vytautas Kernagis. Beprotiškai fantastiškas žmogus buvo ir jo nišos Lietuvoje niekas nebeužildys. Dieve, duok, kad visi turėtų tokį vidinį užtaisą. Susimąstai, kad gyvenimas išties yra brangus. Manau, kad Ten jis laiką leis Beprotiškai Fantastiškai.

Šatrijos pasakos

Gavau žinutę, kad šeštadienį į Airiją su svita atvykstanti žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė ves Nepriklausomybės istorijos pamoką Lituanistinėje mokykloje "4 Vėjai". Pasak oficialios informacijos ministerijos svetainėje, 8-9 dienomis ministrės vadovaujama oficiali delegacija išvyksta į Airiją dalyvauti Airijos ir Lietuvos bendruomenių narių susitikimuose, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginiuose bei ŽŪM ir LR ambasados Airijoje organizuojamos Kaziuko mugės renginiuose. Kaziukas kaziuku, bet su propaganda mokykloje, ministre, nejuokinkite vaikų.

Prieš savaitę, kuomet "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojai parašiau, jog savaitgalį Dubline vyksiančioje Kaziuko mugėje mokyklos vaikai rinks lėšas labdaros ir paramos fondui "Rugutė", remiančiam vėžiu sergančius vaikus, redaktorė apsidžiaugė dėl iniciatyvos, bet taipogi retoriškai paklausė, ar tie mokiniai kada nors bus palikti ramybėje. Gerai, kad Mindaugo karūnavimo diena vasarą, nes tektų vaikams dar vieną paskaitą išklausyti.

Beje, apie ministerijos svetainėje minimus Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginius Dubline neteko nieko girdėti ir nereikia pritempinėti to pačio Kaziuko prie oficialių datų. Nejau negalima nors kartą nesusireikšminant tiesiog atsipūsti? Ir dar - jei kada Dubline pogrindiškai vėl bus organizuojami koncertai, kaip kad Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų vasario 18 d., nejau neįmanoma apie juos paskelbti plačiau kiek iš anksto, o ne likus porai dienų iki renginio? O gal bijoma anšlago? Jau geriau lai anšlagas būna tokiuose koncertuose, o ne "Mango".

PS Čia kiek ne į temą, bet Google lūžinėja pastarąsias dvi dienas -neramu. Supratau, kad jei netyčia jis išeitų į orą, aš likčiau ant ledo - laiškai, įrašai, kontaktai nueitų velniop...