L. Donskis džiazuoja

O po rimtų kalbų...

L. Donskis Dubline [Žigelytė goes video]

"Eisi į susitikimą su Donskiu?" paklausiau kelių savo bičiulių.
"O kas jis toks?" keli atsakė.
Liepiau pagooglinti.

Lietuvos ambasadoje susirinko daugiau nei 30 žmonių. Būtų galėję dar maždaug 10 tilpti, tiesa, kėdžių pritrūko. Profesorius ne tik pamažu atsakė į krūvą klausimų, bet ir gitarą pabrazdino, perdainavęs keletą "Beatles" dainų (laukite pratęsimo).



Politikavimo buvo nedaug. Nors L. Donskis keletą kartų vis paminėjo Liberalų sąjūdį, už kurį pats teigė balsuojąs, jis labiausiai akcentavo būtinybę Lietuvai atsigręžti į išeiviją, ypač tuos, kurie studijuoja, o emigrantus ragino aktyviau dalyvauti Lietuvos gyvenime. Kažkur ore lyg ir kabėjo raginimas vis dėlto grįžti į Lietuvą, bet be pompos ir muštro. Jei tokių žmonių Lietuvoje pamažu atsiras daugiau, nemaža dalis tikrai grįš.



PS Paklausiau Donskio, gal mąsto rašyti savo blogą. Sakė, mąsto. Lauksiu.

PPS Čia mano pirmas filmas, tai būkite pakantūs. Sakiau, kad emigrantams nereikia palydovų ir milijonų. Tik gal kamera kiek geresne būtų pravartu, bet kol kas suksiuosi su kuo turiu.

Überangliško lietuviško blogo atradimas

Kartais susivokiu, jog kibernetine prasme esu kiek analfabetė. Gyvenu gyvenimą, o ne second life ir dažnai mieliau vartau knygą, gerą žurnalą ar šeštadienio "Guardian", o ne skrolinu beribiame internete. Viena vertus, dirbu ne prie kompiuterio, kitaip turbūt ir mano bloge būtų daugiau visokių vidžetų. Ir dar daugiau visko skaityčiau ir dalinčiausi savo diskaveriais.

Vakar porą valandų prasėdėjau skaitinėdama blogų nominantų įrašus. Reikia susipažinti prieš balsuojant, nutariau. Sužinojau, kad paraleliai vyksta ir kiti blogų rinkimai. Partizaninis karas? Ar čia kaip su tom išeivių televizijom ir tiesiog kartais vasiukiška Lietuva? Niekaip nepasidaliname ir eilinį kartą vietoje to, kad vienytumėmės ir pasiektume daugiau (viešumo ir kokybės) skaldomės. Bent blogosferoje galėtų būti mažiau politikos.

Prisipažinsiu, kad atradau daug visokių gėrybių ir įdomybių, tik niekaip nesupratau viename labai populiariame bloge vyraujančios tendencijos kiekvieną sakinį perkošti per anglicizmų rėtį. Nors autorius pats pripažįsta, jog anksčiau jis apparently taip neabusino angliškų žodžių, nesuprantu, wtf? Nes eventualiai daugiau jaučiu, jog trigerinamos mano anglų žinios, o ne apparently exposinamas kažkoks contentas. Unless toks ir yra waaaaay überangliško blogo conceptas. Luckily belieka rejoycinti, kad kiek kertu minėta kalba. At the end of the day, jei tendiname ieškoti angliškų blogų, turime internet accessą. Though galbūt überbitchinu. Really, too much is too much. Peace. Please.

Projektas ant tilto

Pažadėjau kartkartėmis brūkštelėti "truputį apie meilę", bet po to, kai paskutinį kartą išsiskyrėme, niekaip nesusitikdavau. Gal prasilenkdavome, o gal nestabtelėdavau kalbinama. Vakar tęsdama savo projektą studijoms vėl kulniavau ant O'Connell'io tilto pačiame Dublino centre su štatyvu rankoje ir "Holga" rankinuke. Įtupdžiau savo izoliacija apvyniotą "Holgą" į štatyvą ir pamažu sau ėmiau fotografuoti.

Ant to tilto aš jau antra savaitė kulniuoju. Vis tuo pačiu metu, kadangi vakarop šviesa būna tinkamesnė. Man ir mano plastmasinei kamerai mojuoja taksistai, aš mojuoju jiems. Jau susitikau draugės pusseserę. Ir kursiokė mane ant tilto aptiko kartą. O vakar fotografuoju ir matau, kad toks Apolonas atkulniuoja prašmatnų "Nikon" pasikabinęs ant kaklo. "Manfrotto" štatyvas, "Lowepro" kuprinė. Kaip sakoma, pranašas su ženklais ir stebuklais. O aš stoviniuoju su savo plastic fantastic. Stabtelėjo Apolonas, nedrąsiai priėjo, apžiūrėjo.

- Holga? - paklausė lyg vaikas stebėdamasis.
- Taip, - atsakiau patenkinta.

Jis prisipažino niekada "Holgos" nematęs ir čia jau aš čiupau mikrofoną ir stovėdama pačiame Dublino centre rėžiau kalbą apie tai, kokia tai nuostabi kamera, kiek daug su ja visko galima padaryti, kad aš čia kone kas pavakarę ateinu, maždaug apie šešias, ir kuriu projektą, ir kaip aš svaigstu nuo jo. Koledžo. O tiksliau projekto. Ir Apolono (ne, šito nesakiau). Jis ėmė klausinėti, gal aš turiu flickr puslapį (dabar taip pažintys rezgamos). Raudonu tušinuku užrašiau ant jo ištraukto nušiurusio popierėlio. Įsiminiau jo "niką". Atsisveikinome. Grįžusi namo susivokiau, kad vieną savo flickr profilio raidę parašiau ne taip. Rytoj vėl eisiu ant tilto. Projektas dega. O kol kas dainuoju.



Tiesa, peržiūrėjau jo nuotraukas. Aparatūra įspūdinga, bet nuotraukos - ne stebuklai. Reiktų paderinti patirtis. Projektas tęsiasi.

Pastebėjimai iš Airijos blogų apdovanojimų

Prieš mažiau nei mėnesį, nors ir susukta nugara ir grėsmingai kosėdama, nužingsniavau į Irish Blog Awards, kuriuose mano pernai paleistas emigration-etc.blogspot.com buvo nominuotas geriausio žurnalistlo blogo kategorijoje. Nominacija man buvo netikėta ir vis PRinta vieno airio blogerio, kurio iki šiol taip ir neteko gyvai susitikti.

Apdovanojimuose supratau, kad Airijos blogeriai susiskirstę į tam tikras stovyklas. Ne tarpusavyje kariaujančias, tiesa. Tiesiog vieni dėl asmeninių priežasčių labiau palaiko vienus, kiti - kitus. Taipogi vieni rašo dėl smagumo ir blogas jiems yra būdas išsireikšti/pasireiškti, kiti - su pretenzija keisti visuomenės požiūrį tam tikrais klausimais. Aš priklausyčiau pastarajai kategorijai, bet turiu pripažinti, kad būnant rimtu blogu, tik rimtai rašančiu tik apie rimtus klausimus kyla pavojus užsistagnuoti ir tapti moralizuotoju, o ne blogeriu. Todėl neseniai pakeičiau savo angliškojo blogo anotaciją, o ir tematiškai mėginu varijuoti pernelyg neužsiciklindama ties emigracijos tema, nors pavadinimas ir įpareigoja.

Taigi nors kai kurie ir propagavo mano blogą, rinkimuose nelaimėjau, nors man vien pats nominavimas yra didelis mažas pripažinimas. Laimėjo "Irish Times" apžvalgininkas.

Kategorijų buvo daug:

Popkultūros blogas
Maisto/gėrimų blogas
Menų ir kultūros blogas
Politikos blogas
Grupinis blogas
Technologijų blogas
Geriausio dizaino blogas
Sporto ir rekreacijos blogas
Geriausias naujoko blogas
Verslo blogas
Naujienų blogas
Muzikos blogas
Foto blogas
Dienoraštis blogas
Airių kalbą propaguojantis blogas

ir dar kelios kategorijos.

Rimtų pranešimų nebuvo, visi tiesiog smagiai leido laiką ir gurkšnojo kas ką. Renginį vedė RTE (airiškojo LRT) radijo laidų vedėjas, beje, taipogi rašantis blogą. Salėje susirinko apie 400 žmonių. Beje, iškart krito į akis, jog publika susirinko internacionali - buvo anglų, škotų, airių iš Šiaurės Airijos. Įėjimas buvo 10 eurų, o surinkti pinigai buvo skirti labdarai. Kadangi aš vėlavau, patekau nemokamai.

Skirtingai nei tikėjausi, susirinko visai ne vaikai ir visai į kompiuterastus nepanaši publika. Vyrų buvo kiek daugiau ir visi buvo tvarkingai pasipuošę. Moteriškės klykavo ir plaikstėsi su suknelėmis. Geriausio verslo blogo kategorijoje laimėjęs Ice Cream Ireland atėjo apsirengęs štai taip - su savo darbine uniforma. Geriausiu blogu TREČIUS METUS IŠ EILĖS buvo išrinktas Twenty Major, kuris jau yra suderėjęs dvi knygas su leidyklomis.

Man smagiausia buvo (ir visa salė griausmingai plojo), kad geriausio dienoraščio kategorijoje buvo du laimėtojai - 61 metų Grannymar (nuotraukoje dešinėje) ir Head Rambles (toje pačioje nuotraukoje pozuojantis barzdočius). Taigi kur vyresnioji lietuvių blogerių karta? Kita vertus, reiktų pridėti, jog minėta (beje, labai smagią kalbą skėlusi) močiutė atskaitė malkų "Irish Independent" už štai šią nuotrauką, kurioje jiedu po apdovanojimų buvo pavadinti "senior citizen bloggers".

Suprantu, kad kategorijos lietuviškajai blogerių konferencijai jau įvardintos ir šis įrašas gerokai pavėlavo, bet pamaniau, kad jums bus įdomu paskaityti ir pamatyti, kaip blogų apdovanojimai vyksta svetur.

Ir dar apie tai, kad blogeriai valdo - ar žinojote, jog šių metų Oskaras už geriausią scenarijų atiteko Diablo Cody už svaiginančiai gražų "Juno"? Diablo Cody yra žinoma gana betarpiškai rašanti blogerė. Labai rekomenduoju pažiūrėti jos interviu su Davidu Lettermanu:



O ir į filmą, kai tik galėsite, būtinai nueikite:

Šeštadienį ambasadoje - arbatėlė su L. Donskiu

Kovo 29 dieną, t. y. šį šeštadienį, visi kviečiami paragauti politika pasaldintos arbatos, rašoma Airijos lietuvių bendruomenės interneto svetainėje. 16 val. Lietuvos amasadoje, "arbatą saldins" (cituoju) filosofas Leonidas Donskis. Pakvietime surašyti visi profesoriaus titulai, tik pamiršta paminėti, kurio gi universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius L. Donskis yra. Greičiausiai po šio įrašo pasitaisys.

Žadama, kad tokie susitikimai-diskusijos bus organizuojami kartą per mėnesį. Organizatorius - Mindaugas Vidugiris, Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkės Jurgos Vidugirienės vyras, taipogi dirbantis administratoriumi ambasadoje ir prisistatantis kaip LITH projektų vadovas. Lyg tyčia šeštadienį nedirbu. Jei sveikata pasitaisys, reiks nukulniuoti. Arbatos su profesoriumi mielai išgerčiau, ir gero viskio pastatyčiau. Galgi nebus kaip su patekimu į kažkada ambasadoje organizuotą parodą?

Informacijos apie susitikimą ambasados inerneto svetainėje, tiesa, nėra. O Airijos lietuviai puikiai žino, jog Mindaugas su Jurga Dubline kuria informacinį centrą, kuris turėtų skleisti Airijoje gyvenantiems lietuviams informaciją apie galimybes Lietuvoje. Apie tokį centrą kažkada dar meru būdamas kalbėjo Artūras Zuokas (gal dėl to eglutė iš Vilniaus atsirado Dubline) ir jo darbuotojams žadėjo kelių tūkstančių eurų dydžio atlyginimus, apie tokius centrus viešėdamas Dubline užsiminė ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tiesa, kol kas oficialiai niekur neužsiminenama, tačiau kregždės čiulbauja, jog minėtas informacinis centras kuriamas kaip pelno siekianti organizacija. Įdomu, kaip tokiu atveju tas pats asmuo gali darbuotis ir ambasadoje, ir privačioje įmonėje, kuri nuolat su ambasada organizuoja įvairius renginius. Kaip ten su interesų konfliktu? Taipogi neoficialiai išsakoma dvejonė, ar galima vadovauti visuomeninei organizacijai ir privačiai įmonei, kuri būtų nusitaikiusi į emigrantus.

Nors mano moteriška žurnalistiška intuicija jaučia politizuotą manipuliavimą, kurio negaliu pakęsti, bent galima pasidžiaugti, jog atvažiuoja teisingas žmogus. Įdomu bus pažiūrėti, kas susirinks ir apie ką bus kalbama. Norėtųsi, kad būtų daugiau arbatos nei politikos. Jaučiu pareigą dalyvauti.

BLOGin 2008: Geriausių tinklaraščių rinkimai

Ką gi. Nespėjau sukurpti įrašo apie Irish Blog Awards 2008, o čia jau ir lietuviški BLOGin Geriausių tinklaraščių rinkimai prasidėjo. Rytoj pamėginsiu tą žadėtą įrašą vis dėlto suregzti. Matyt, nemažai prikarksėjau per metus, kad ir mane nominavo. Kol kas keturi balsai, puiku. Prašom aktyviau. Kur jūsų rankos?! Balsuoti galima iki balandžio 2 d. Tik norėjau paklausti organizatorių, gal galima būtų aprašymą į kur nusiųsti, nes kol kas jo nėra. O šiaip galite ir mano blogo viršuje esančią anotaciją naudoti.

Dar reiktų pastebėti, kad iš šešių kategorijoje "Visuomenė" esančių nominantų du blogai, tai yra mano ir Labas, yra rašomi iš emigracijos, tai nežinau, kaip čia reiktų prainterpretuoti virtualioje erdvėje laiks nuo laiko pasivaidenančią nuomonę, neva emigravo atmatos, nepritapėliai ir panašaus plauko veikėjai. Va ko norėtųsi, tai kad daugiau žurnalistų nesibodėtų rašyti savo blogus. Jei mes, nežurnalistaudamos (ar tik kartais) sugebame įdomius įrašus publikuoti, iš to duoną valgantieji taipogi turėtų rasti ką pasakyti. O šiaip kategorijoje "Visuomenė" kone už kiekvieną blogą galima balsuoti. Už Ekoblogą - nes tikslas kilnus, o tema Vakaruose seniai madinga. Už G-tašką - nes propaguoja teisingą kultūrą. Už Liutaurą - nes nuolat beldžiasi į funkcionierių duris, kad mes, blogeriai, būtume labiau girdimi. Už Labas - nes ten rasite mažiau ciniškumo ir grūmojimo kumščiais nei mano pasisakymuose. Už Ežiuką - nes berašydamas nepasiklysta rūke. Už mane... Patys nutarkite. Gal dėl to, kad retkarčiais prakontroliuoju analfabetiškų diplomatų pseudoveiklą. O galbūt dėl to, kad mėginu paneigti kai kuriuos stereotipus apie emigrantus. O gal dėl to, kad skaitydami mano blogą truputį galite pajusti išvažiavusiųjų nuotaikas. O galbūt dėl to, kad drauge su manimi galite iš šalies žiūrėti į Lietuvą ir gurkšnodami arbatą pamąstyti, kodėl mes esame tokie, kokie esame.

Bent šiuose rinkimuose dalyvaukite aktyviau nei savivaldybių. Gal išrinksime tuos, kurie vertesni.

Dolče Velykos

Paskaičiau, ką pernai sukurpiau per Velykas. Pagalvojau, kad religine tematika nelabai ką besuręsiu vėl. Šiemet nebesimąsto. Vakar supratau, kodėl. Lietuvoje Velykos dažniausiai simbolizuoja pavasario pradžią, žibuokles, kačiukus, paukštelius ir kitokius š***ukus. Čia visada žalia. Visada pavasaris. Kovą, liepą, lapkritį ir sausį. Gražu, bet keturių metų laikų vis dėlto pasiilgstu. Tai štai ir nesijaučia atgimimo, atsinaujinimo, euforijos. Šiandien tiesiog sekmadienis. Už lango - žalia gyvatvorė ir geltonos kaimynų durys.

Sesė sako, kad man reikia į bažnyčią nueiti. Girdėjau, ten lankosi Dievas. Patyliukais praslenka pro klauptuose vardan dievotumo ar reputacijos sutūpusius žmones, nubraukia nuo šventų paveikslų dulkes ir prapučia rūdyjančius vargonus. Tiesa, vargonų Dubline dar negirdėjau. Galgi tikrai reiktų dažniau lankytis šventose vietose - gal išgirsčiau? Nes visos mano šventės praeina tarp skimbčiojančių butelaičių.



Gražu, tiesa? Tik dalis garsiosios Bacho meliodijos, bet man labai gražu.

Mąsčiau, ką pagroti prisikėlimo tema. Galvojau, gal padžiazuoti. Keithas Jarrettas visada patiko, o čia dar pamačiau, kad jis groja Perudžijoje, kur trumpai vaikštinėjau pernai.

Perudžija.©

Tai štai tokios Velykos šiandien. Be religinių ceremonijų, verbų ir margučių (virtų kiaušinių nemėgstu nuo vienos kelionės į Gintaro muziejų Palangoje, kuomet bendrakeleivis buvo apsirūpinęs virtais kiaušinaičiais, bet užmiršti plastikiniame maišelyje jie pašvinko). Vakarop trauksiu pas sesę. Vaikams reikės nupirkti šokoladinių kiaušinių. Gal ir Lietuvoje jie jau madoje? Čia kitokių niekas net nevalgo. Įdomu, kiek iš 11.2 kasmet kiekvieno airio suvalgomo šokolado suvartojama per Velykas. Pasirodo, airiai šokolado sušlemščia daugiau nei kas kitas pasaulyje. Dolče mūsų vita. Gražių jums išeiginių.

Dublino holgarama

Kol kas nepavyksta prisėsti ir parašyti keliais rūpimais klausimais, tai kol kas siūlau paganyti akis po Dubliną. Fotografuota Holga, čia vadinamoji holgarama, juostelė taip ir atrodo, kaip žiūrite, niekas nekeista, neperidėta, tik nuėmiau spalvą. Bendras išlaikymas apie penkiolika sekundžių gaunasi, niaukta trimis filtrais, kadangi tenka dieną ilgą išlaikymą daryti. Maždaug apie tai ir bus mano galutinis projektas fotografijos kurse. O po to būsiu garsi ir bagota :) O išties labai terapiškai veikia mane tokia fotografija. Labanakt.

Ta pati panelė, tik kita suknelė

Šiandien visą dieną pramarksojau ties langu į pasaulį ir persirenginėjau. Kitaip sakant, panelė ta pati, tik suknelė bus kitokia. Atradau labai daug grožybių, o labiausiai užpavydėjau Bloggeruniversity, kad taip įdomiai moka apsipavidalinti ir pradanginti mane savo virtualiame kampe.

Kol kas šis blogas bus maždaug toks, bet dar reikia pasitobulinti ir labiau užpildyti erdvę jos neperkraunant. O išties kiek labiau plušu ties angliškuoju Emigration-etc. Labai norėjau 3 column blogo, nes noriu labiau išnaudoti virtualią erdvę. Girdėjote terminą CYBERIA? Kiek supratau, toks žaidimas buvo išleistas, bet vienoje knygoje aptikau šį terminą šiuolaikinės visuomenės apibrėžimo kontekste. Nebepamenu autoriaus. Tai štai brendu aš į tos Cyberia tyrus. Nors vis tiek programuotoja niekuomet netapsiu ir html template'uose koreguosiu šriftą badymo metodu, kaip pasakė klasikas.

In memoriam...

Baisu ir liūdna. Kovodamas su vėžiu mirė Vytautas Kernagis. Beprotiškai fantastiškas žmogus buvo ir jo nišos Lietuvoje niekas nebeužildys. Dieve, duok, kad visi turėtų tokį vidinį užtaisą. Susimąstai, kad gyvenimas išties yra brangus. Manau, kad Ten jis laiką leis Beprotiškai Fantastiškai.

Šatrijos pasakos

Gavau žinutę, kad šeštadienį į Airiją su svita atvykstanti žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė ves Nepriklausomybės istorijos pamoką Lituanistinėje mokykloje "4 Vėjai". Pasak oficialios informacijos ministerijos svetainėje, 8-9 dienomis ministrės vadovaujama oficiali delegacija išvyksta į Airiją dalyvauti Airijos ir Lietuvos bendruomenių narių susitikimuose, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginiuose bei ŽŪM ir LR ambasados Airijoje organizuojamos Kaziuko mugės renginiuose. Kaziukas kaziuku, bet su propaganda mokykloje, ministre, nejuokinkite vaikų.

Prieš savaitę, kuomet "Metro Eireann" redaktoriaus pavaduotojai parašiau, jog savaitgalį Dubline vyksiančioje Kaziuko mugėje mokyklos vaikai rinks lėšas labdaros ir paramos fondui "Rugutė", remiančiam vėžiu sergančius vaikus, redaktorė apsidžiaugė dėl iniciatyvos, bet taipogi retoriškai paklausė, ar tie mokiniai kada nors bus palikti ramybėje. Gerai, kad Mindaugo karūnavimo diena vasarą, nes tektų vaikams dar vieną paskaitą išklausyti.

Beje, apie ministerijos svetainėje minimus Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo renginius Dubline neteko nieko girdėti ir nereikia pritempinėti to pačio Kaziuko prie oficialių datų. Nejau negalima nors kartą nesusireikšminant tiesiog atsipūsti? Ir dar - jei kada Dubline pogrindiškai vėl bus organizuojami koncertai, kaip kad Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų vasario 18 d., nejau neįmanoma apie juos paskelbti plačiau kiek iš anksto, o ne likus porai dienų iki renginio? O gal bijoma anšlago? Jau geriau lai anšlagas būna tokiuose koncertuose, o ne "Mango".

PS Čia kiek ne į temą, bet Google lūžinėja pastarąsias dvi dienas -neramu. Supratau, kad jei netyčia jis išeitų į orą, aš likčiau ant ledo - laiškai, įrašai, kontaktai nueitų velniop...

Grįžtu į eterį

Pamažu, pasifotografuodama su savo naująja meiluže Olga, t.y. Holga, grįžtu į daugmaž subalansuotą gyvenimą, t.y. kai miegot einama ne 3, o atsikėlus nemąstoma, ką šiandien reikės skaityti, ką versti, ir ką rašyti. Esė priduotos, egzaminas, tikėkimės, išlaikytas. Liko porą mėnesių palaukti ir tuomet sužinosiu, į kurią pusę trauksiu - į Pietus ar į Rytus. Studijuoti arba dinderio mušti.


Dublinas. Holga. 2008

Netrukus vėl imsiu pasakoti(s), kuo mes čia gyvename, o kol kas norėjau, kaip ir žadėjau, trumpai pareflektuoti apie susitikimą su Teta Sigita vieną vasario vakarą tamsiose Justiniškėse. Papunkčiui, su trumpomis pastabomis.

* Tetą Sigitą už tai, kaip ir kiek ji ragina kitus dalyvauti blogosferoje, o taipogi kiek ji kitiems įkuria blogų, reiktų apdovanoti specialiu prizu artėjančioje Lietuvos blogerių konferencijoje.

* Blogerės negali gerti arbatos nesiblaškydamos tarp virtualios ir apčiuopiamos realybės, jei toje pačioje patalpoje yra kompiuteris. Vakarui įsisiūbavus pakaitomis rangėmės į kėdę ties langu į pasaulį ir vis rodėmė bei rodėmės, ką esame atradusios.

* Sužinojau, kad Lietuvos blogeriai kiek blaškosi organizuodami konferenciją, kadangi norima pasikviesti protingų dėdžių beigis tetų iš Amerikės ar dar kur, kad papasakotų, kur auga medis, po kuriuo pasodinus blogą anas ima regzti litus. Mielieji, svarbu rašyti, o litai atsiras. Arba kaip kažkas kažkur užsiminė - juk tuo mes ir esam ypatingi, jog tai, ką darome, darome ne dėl litų. Šita tema netrukus brūkštelėsiu, kadangi vakar porą valandų buvau Airijos blogerių apdovanojimuose ir atsinešiau įdomių pastebėjimų.

* Taip ir neišsiaiškinome, kodėl Lietuvoje vyresnio amžiaus internautai neblogina ir kodėl, tarkim, melžėja Angelė nerašo savo blogo iš X kaimo apie gyvenimo provincijoje ypatumus. Man būtų įdomu. Čia trumpai vėlgi iš vakarykščių apdovanojimų galiu pasakyti, jog geriausio asmeninio blogo kategorijoje laimėjo du diedukai - bobutė ir seneliukas.

* Tetos Sigitos Micius žymiai draugiškesnis nei minėta mano draugės nedidelė balta katytė.

Čia lyg ir esminiai pastebėjimai. Jaučiu, pusę pamiršau paminėti. Va kaip atsitinka uždelsus dokumentuoti.

Labai ačiū už arbatą, šokoladines saldaines, beigi pademonstruotus kibernetinius monus.

Naujas blogas: Mano Airija

Savo blogo komentaruose atradau nuoroda į naują blogą Mano Airija. Blogas tikrai labai naujas, kol kas tėra vienas įrašas, bet pradžia intriguoja. Lauksiu naujienų.

Paskutiniai pastebėjimai iš apsnigtos Lietuvos: apie Meką, kavą ir taksistą

Mekas įsidėjo į švarko kišenę lietuvišką pasą, funkcionieriai pa(si)plojo ir baigėsi ažiotažas apie šiuolaikinį meną Lietuvoje. Praslinkusi glotniai blizgančių "Vilniaus vartų" kvartalu, įlindau į koridorių, su lentele "JMVMC". Pakeliui aptikau karutį.



Modernu, pamaniau. Su Fluxus gali tikėtis visko. Gal ekspozicijos dalis? Deja... Durys užsklęstos, nors parašyta, jog centras penktadienį turėtų veikti.



Paklausiau statybininkų, gal ką žino. Gūžtelėjo pečiais. Tik grįžusi namo kažkuriame laikraštyje aptikau, jog ekspozicja tebuvo iki vasario 3 d., o nauja ji pakeista nebuvo. O dabar kas? O dabar nežinia. Kaip ir po visų lietuviškų ažiotažų.



Beje - labiau neadekvačios erdvės tokio pobūdžio centriui, įspraustam tarp dolčių, ferių ir gabanių, mano nuomone, sugalvoti nebuvo įmanoma.

Paniurnėsiu paskutinįkart - lupti pusšešto lito už latte Vilniaus gatvėje esančioje "Coffee Inn" yra apiplėšimas. Paaiškinsiu kodėl. Sustirusi ir šąlančiais pirštais pravėriau gana moderniai atrodoančios kavinukės duris ir susimąsčiau, kokiu stebuklingu būdu maždaug apie pietus viena mergina sugeba tvarkytis su pinigais, priimti užsakymus ir gaminti kavą. Elementaru! Pienas kavai čia kaitinamas ne atskirai, kaip daro net tie paties faktoriniai "Starbucks". Kava už pusšešto lito čia tokia, kokią Dublino "Sparuose" gali pasigaminti kiekvienas, už maždaug du eurus. Kava "Coffee Inn" trykšta iš aparačiuko. Todėl ir taip greitai. Pretenzingas pavadinimas, visai smagus interjeras, geresnė nei vidutiniška literatūra, į verslininkus orientuoti žurnalai ir brangus birzgalas.

O dabar apie gerus, visai netikėtai nustebinusius dalykus.



Finansų ministerijoje dokumentus dėl kažkada rubliais draustos mano gyvybės ir neišmokėtos sumos po aštuonioliktojo gimtadienio pavyko priduoti pasibaigus priėmimo valandoms, kurios - nei ilgos, nei trumpos, gal pakankamos mūsų biurokratams. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio piliečiai priimami, berods, valandai. Sukis kaip gali. Gražiai padejavau apsauginei, kad kitądien išskrendu, ji susuko kažkam, ir sezamas atsivėrė. Jei biurokratai juda, gal ir visa tauta išjudės kažkurlink.

Ir dar apie labai malonų "Ekipažo" (tel. 1446) taksistą, regis, centriukui prisistačiusį kaip 94. Pakeliui į oro uostą (ir vėlgi nykiai tuščią) labai šauniai pakalbėjome. Buvau apšviesta sostinėje vykstančių statybų klausimais, sužinojau, kad "Lietuvos" viešbutis buvo statomas septyniolika metų ir išgirdau taiklią "Maximos" daržan adresuotą pastabą, jog pastatyti elektrinę - tai ne "Maximos" bazę suręsti.



Tai štai tokie margi pastebėjimai iš baltos Lietuvos. Liko tik aprašyti tik vieną ypatingą pasisėdėjimą, bet apie jį - atikrai. O snigo labai gražiai. Ačiū orų direkcijai.

Visos foto©mano

Žaizdos, ligos ir Valentino paieškos pro aprūkūsį troleibuso langą

Tai buvo nedidelė daugiau balta nei juoda katytė, vardu Kiškutė. Nepaglostyti, regis, būtų buvus mirtina nuodėmė. Glamonėmis apsikeitėme. Kiškutė pasirodė besanti Bagiriško charakterio.



Dar su kažkuo kažkur lietuviškoje padangėje oru apsimainiau kūno skysčiais ir nušašau. Jau tradiciškai - kaip kelionė į Lietuvą, taip pūslelinė. O ketinau rytoj patraukti į miestą ieškoti savo Valentino. Kas mane nušašusią ir nudraskytą dabar ims...

Tėtis klausia, ar jau apsisprendžiau kur nors gyvenime apsistoti. Ne geografiškai. Suprask - socialinėje ląstelėje, vadinamoje šeima. Močiutė irgi užklausė, kaip su meile. Pasakiau, kad jei išvys kur potencialą, lai duoda žinoti. Mielai drauge išlenkčiau vyno butelį ar gero viskio. O kol kas gurkšnoju "TheraFlu".

Šiandien keliu važiuodama pro Trakus į Alytų vis dairiausi pro aprūkusį autobuso langą. Egzotiškas tas lietuviškas kraštovaizdis. Sugriuvusios daržinės, apleistos sodybos, mediniai namukai, dirvonai, beržynai. Sakiau, kada būtinai grįšiu su vidutinio arba didelio formato fotoaparatu. Kol visko neužstatė "Akropoliais"...

Dar susimąsčiau, kodėl Vilniaus troleibusų langai dažniausiai graudžiai apniukę - arba užlipinti reklamomis, arba apskretę miesto purvu. Kai nekas pro langą, galima skaityti. Tik troleibusuose neįtikėtinai tamsu - nenuostabu, kad juose (net kai nėra sausakišma) skaito retas. Įlipę kitąkart pastebėkite patys. Sakysite, ko aš po sostinę trankausi visuomeniniu transportu? O ten visai įdomu. Ten dažnai gali išvysti kitokią Lietuvą - nepapudruotą, be dizainerių skudurėlių ir kiek tikresnę nei tą, apie kurią katiniškais balsais murkia (vis tos pačios tetos) iš žydrojo ekrano. Ir elitas ten retai šmėžuoja. Ten, troleibuse, - tikra Lietuva, apie kurią rašyti (ir, bent jau man, skaityti) žymiai įdomiau. Beje, visai neprasti tie Vilniaus troleibusai, tik kad būtų kiek šviesiau...

Valio, airiai mane nominavo!

Mūšis dar nelaimėtas, bet vis tiek mažytis pripažinimo ženklas. Mano anglišką blogą nominavo geriausių Airijos blogų rinkimuose "Geriausio žurnalisto blogo" kategorijoje. Zjb! T.y. labai nerealiai fantastiškai malonu!

Dar vienas padrąsinimas virtualioje erdvėje rašyti visomis įmanomomis kalbomis.

PS o gal čia kaip tuose Eurovizijos rinkimuose, kai Airija Lietuvai vis po dvylika balų duoda? :)

Apie tuščius Vilniaus vartus, eiles ir sniegą

"Ieškome kolektyvo nario", - perskaičiau skelbimą vaistinėje, įsikūrusioje netoliese neįtikėtinai blizgių, bet tuščių "Vilniaus vartų". Čia toks naujas kvartalas greta Seimo rūmų sostinėje - nauji stikliniai dangoražiai remiasi į prašmatnias parduotuves, kuriose šįvakar, apie 17 val., nemačiau NĖ VIENO pirkėjo - tik prekystalius ramstančias pardavėjas, nuo ant prašmatnių pakabų kabančių dar prašmatnesnių dizainerių skudurėlių bepučiančias dulkes. Gal ir dulkės ten vienetinės?

Permetusi akimis skelbimą prisijungti prie kolekyvo (koks pusgalvis sumąstė tokį skelbimo turinį?), nukulniavau apsnigtu Gedimino prospektu.

Alinos Orlovos kompaktinę plokštelę aptikau tik trečioje parduotuvėje ir dabar pasičepsėdama klausausi.

Visai skaniai prieš tai su tėvais išlenkėme butelį raudono vyno iš Riojos, t.y. iš "Maximos". Gedimino pr. esančioje visada šalia pasitaikančioje parduotuvėje daugiau Rioja reginio vynų kaip ir nebuvo... Jau eilinį kartą šia tema kartojuosi, bet tikrai gėda. Lietuvoje gali nusipirkti prašmatnių vienetinių skudurėlių, o elementaraus ispaniško vyno iš vieno respektabiliausių ir labiausiai išreklamuotų regionų - nelabai. Prieš tai, tiesa, ieškojau ko įdomesnio tame pačiame prospekte įsikūrusiame "Marks&Spencer". Kokių grybų prisiėdė minėto prekybos centro DJ? Mano vidurinės laikų vakaruškų bumsas. Jau geriau Airijos parduotuvėse vis zulanimi U2 ir "Coldplay". Mat juos bala, kad nuolat zulinami, bet bent jau nesinori maut iš parduotuvės.

Patarimas emigrantams - Lietuvoje visuomet palikite porą šiltesnių batų, o parašę bakalauro darbą būtinai pasidarykite kopiją ir prisiminkite, kur ją pasidėjote. Be to, "Maximoje" atsistoję eilėje, prigluskite prie priešais esančio žmogaus, kad už jūsų stovintieji suvoktų, jog laukiate eilėje. "Atleiskite, jūs stovite eilėje?" - paklausė manęs moteris, kai atsilikusi maždaug per metrą laukiau susimokėti už šokoladą ir morkų sultis visada šalia esančioje parduotuvėje. Ne, aš šiaip stoviu vidury parduotuvės nejudėdama. Lūkuriuoju. Kontempliuoju. Mėgaujuosi fluorescencinių šviestuvų spinduliuojamais vatais.

PS

Šiandien man papriekaištavo, jog kartais esu pernelyg kritiška (lyg būtų pasakę naujieną,:) patikėkite, stengiuosi į gyvenimą žiūrėti iš visų pusių, tik tas gyvenimas [lietuviškas] toks kartais yra... vertas kritikos). Išties viskas nėra taip blogai. Pavyzdžiui, šiandien visai netikėtai, bet labai gražiai pasnigo. Ačiū Aukščiausiajam ten, orų direkcijoje. PAKARTOT!!!

Farso komedijos ritmu - į neįtikėtinai paniurusį Vilnių

Dublino oro uostas. Ties vartais su užrašu "Vilnius" - minia. Patraukiu link tų, kur mėlyname fone žiba "New York". Paskaitau Juliano Stallabrasso "Gargantua: Manufactured Mass Culture". Pirmąjį skyrių labai rekomenduoju paskaitinėti visiems mėgėjams fotografams, o visą knygą tiems, kurie kaip nors susiję su medijomis. Likus kiek mažiau nei valandai iki skrydžio grįžtu prie "Vilniaus". Į smailianosius baltus lakuotus neva krokodilo odos batus įsispyręs jaunuolis šviesiomis kelnėmis ir juoda odine striuke išsitraukęs naujesnės mados "gavarilką" aplinkinius supažindina su rusiška estrada: iš muilinės dydžio aparačiuko dunksi "jamachiškas" bumsas, smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai linksi į taktą, o jaunuolis bukai žiūri sau į nosį. Niekas iš aplinkinių nieko nesako. Nesakau ir aš, nors sukandusi dantis kenčiu ir vis gundausi pasisiūlyti paskolinti ausines. Nepasiūliau. Skirtingai nuo tų, susėdusių ties "New York", čia beveik niekas neskaito - nei laikraščių, nei knygų. O kam? Juk žymiai įdomiau iš padilbų žvilgčioti į kaimynus, tirti ir kas dešimt minučių raportotuoti "alio? jau laukiame sėsti į lėktuvą? alio? vis dar laukiame ble, vėluoja lėktuvas, ble, alio? jau sėdame." Lyg būtų ruošiamasi karinei operacijai ir štabas budėtų su rodomaisiais pirštais ant pultelio. Kažkuriame žmogaus evoliucijos etape mūsų tauta nutarė būti drąsi ir pasipriešinusi bet kokiam tobulėjimui nutarė užsistagnuoti. Vardan tos Lietuvos.

Smailianosiai balti lakuoti neva krokodilo odos batai vis linkčioja į taktą ir prie "Vilniaus" atplasnoja dvi neva "auksės aukštikalnienės" - su plačiabrylėm skrybelėm, viena raudonu, kita - juodu paltu, ir špilkom. Jos tik dviese, bet tarytum jų būtų dvidešimt dvi. Vėliau lėktuve jos vis replikuos "ar tu PATYLĖSI? KIEK TAU, DEBILE, GALIME AIŠKINTI?", inicijuos "paplojimą", o vienas iš jų palydovų lėktuvui pamažu stojant pašoks iš vietos ir puls organizuoti bagažo paskirstymą iš lentynų, nors skrydžio palydovė tuo metu sakys "Ladies and gentlemen, please remain seated; ladies and gentlemen, please remain seated; gentleman, could you please sit down".

Iš dešinės man sėdintis jaunuolis kažką pasukiojo ties kondicionavimu ir po kelių minučių pajutau, jog mano pakaušis vėdinamas žymiai intensyviau nei norėčiau. Kilsteliu galvą. Dešiniausias kondicionierius (aš sėdžiu vidurinėje sėdynėje) plačiai išsižiojęs ir atsuktas tiesiai į mane. Paklausiu jaunuolio, ar jis nori, kad jam pūstų. Atsako, kad ne. Ateičiai pasufleruoju, jog tokiu atveju reikia užsukti kondicionierių, o ne atsukti į kaimyną.

Mergina iš kairės vis neramiai markstosi, šnopuoja, dejuoja, nervingai varto visus "Aer Lingus" žurnalus (po dukart), mat su savimi nieko nepasiėmė paskaitinėti, ir vis šnairuoja į mano knygą. Vėliau paaiškėja, kad ji skrenda antrąkart gyvenime, kad miestai iš aukštai atrodo labai gražiai. Pasipasakoja savo aštuoniolikos metų gyvenimo istoriją ir pasijuntu senesnė nei norėčiau. Pasakodama kai kurias detales susigraudina ir aš nežinau, kaip reaguoti. Trumpai snūsteliu, bet pabundu lėktuve užkvipus agurkams, pomidorams, dešrytėms ir sūriams. Kaimynai priešaky esančioje sėdynėje žiūri filmą kompiuteryje. Žinoma, be ausinių. "Auksės aukštikalnienės" karksėdamos aiškinasi santykius, o skrydžio palydovės laiks nuo laiko pagroja skelbimus. Turbūt apie tai, kad reiktų sėdėti prisisegus saugos diržus. Nesuprantu, nes skelbimai - latviškai. Gundausi pasakyti joms, bet pamanau, kad joms ir taip streso pakanka.

Vilniaus oro uoste atsargiai, kad nepaslysčiau, žengiu išblizgintomis grindimis. Pasų kontrolėje, angliškai pervadintoje iš "Passport control" į "Passport check" pažvelgusi į pareigūną suprantu, kad tai vis dar kontrolė, o ne patikrinimas. Nei labas, nei viso gero, nei ačiū. Pasileidžiu ilgais naujojo Vilniaus oro uosto sparno koridoriais ir pasijuntu lyg būčiau futuristiniame mieste, kuriame nebeliko nė gyvos dvasios. Pro langą pažvelgiu laukan - regis, mūsų lėktyvas oro uoste yra vienintelis. Susimąstau, ar tikrai Vilnius yra vienas iš sparčiausiai besiplečiančių Rytų/Centrinės Europos miestų. Pirmoji praveriu duris su užrašu "Išėjimas į miestą" ir pasijunti lyg mišių laikyti pasirodęs kunigas. Minia laukia. Dairosi savų. Praeinu pro augalotus vyrukus ir žengiu į miestą. Į "Martono taxi" sėda retas. Kad nedrąsu į juos sėsti - vairuotojai atrodo lyg apsauginiai. Patraukiu link stotelės. Sėdu į autobusą nr. 1. Kirtimai atrodo neįtikėtinai egzotiškai. Ant smetoniško namo reklamuojami "japoniški pjūklai". Stotyje persėdu į troleibusą. Riedu sostinės gatvėmis. Gal dėl to, kad vasaris, jos neįtikėtinai tuščios. Nesitiki, jog esi sostinėje. Juolab, kitų metų "Europos kultūros sostinėje". Žmonės tradiciškai apsirengę niūriai, o dažno (ypač vyresnės kartos vyrų) veidas - dar niūresnis. Gal rytoj bus geriau?

Ir vėl skrendu

Kaip ir žadėjau, įrašai

praretėjo,

gal sunuobodėjo,

bet aš dar dainuosiu!

Rytoj, t.y. jau šiandien, skrendu į Lietuvą trumpai pasivaidenti ir, kaip sako mano dukterėčia, dalykų tvarkyti. Ne dantų :)

Justiniškės valdo! Čia vilniečiai supras :)

Labiausiai noriu parsivežti stiklainį sniego. Tik mama sako, kad ištirpo...